Kai pirmą kartą išgirdau apie šį žaidimą, mano nuomonė susidarė daugiau nei neigiama. Nelabai tikėjausi, jog kompanijai pavyks padaryti tikrai gerą šaudyklę, nes ant PlayStation 2 šis darbas reikalauja ir gerokai daugiau pastangų, bei išmonės. Tik labai mažai šaudyklių, skirtų PS2 konsolei gali pasigirti esančios geros. Daugelis jų nesugeba sužavėti ir išlikti ilgam. Juk prisipažinkite, ar daug dabar išvardintumėte šaudyklių skirtų PS2? Mano mintyse yra išlikę tik patys pirmieji Medal of Honor serijos žaidimai, kuriems savo laiku tikrai nestigo nei gero veiksmo, nei gerų susišaudymų.

Bejungdamas Black buvau beveik pamiršęs ir apie tokį žanrą kaip kad pirmojo asmens šaudyklė. Mano mintyse jau buvo nelikę vietos nei suvogti jog ta realiai įmanoma ant Sony konsolės pamatyti, nei tuo labiau pajusti veiksmą ar kažkokį pasitenkinimą. Taip, kaip jau supratote iš ankstesnių sakinių – turėjau itin skeptišką nuomonę FPS klausimu konsolėse. Paskubėsiu užbėgti už akių, kad pasakyčiau, jog Black pavyko pakeisti šią nuomonę. Ne visiškai, bet pakreipti į gerąją pusę tai jau tikrai.

O jei pirmas dvi šios recenzijos pastraipas dar stengiatės suvogti apie ką tokį einą kalba ir ar aš kartais neužmiršau užrašyti pilno žaidimo pavadinimo (kaip šiais laikais tapo madinga, su visokiais trumpiniais kurie reiškia tam tikrą žodį: S.C.A.R.E ir t.t.). Black – tai naujas žaidimas iš Criterion Studios, kurį draugiškai išleidžia mums visiems žinoma kompanija EA. Ši pirmojo asmens šaudyklė yra apibūdinama kaip „holivudinio“ stiliaus šaudyklė. Kodėl? Ogi todėl, kad veiksmas čia jūsų laukia ant kiekvieno kampo.

Būtent ne siužetas, ne garsas, ne grafika (apie jos nuostabumą kiek vėliau) yra svarbiausias žaidimo varikliukas, sugebantis vežti jį į priekį. Į susišaudymą jūs pakliūnate jau po 10 sekundžių žaidimo (tereikia atidaryti pirmas duris), kuris jūsų nepalieka iki pat galo. Kovų intensyvumą ir dažnumą kuo puikiausiai iliustruoja nužudytų priešų skaičius, iššautų kulkų skaičius ir kita detali statistika, kuri sumuojasi po kiekvienos misijos. Taigi po maždaug 8 valandų žaidimo (tiek truko pereiti jį visą) mano „priešų galabijamo skaičiuoklis“ rodė 2725 priešus ir maždaug 39 256 iššautas kulkas. Pasitelkus į darbą skaičiuotuvą, mes po kelių minučių galime pateikti „jūsų susidūrimo su priešais dažnumo skalę“. Taigi per vieną minutę aš į kapus vidutiniškai nusiųsdavau po 5,6 priešus.

Visos žaidimo aplinkos tiesiog paruoštos tokiam jūsų „rembiniam“ pasirodymui. Visur prikišta sprogstančių daiktų, kaip kad balionai, dujų, degalų cisternos ir t.t. Kartais tik pasiuntę daug kulkų kažkur į priešų pusę, sulauksime daugybę vienas po kitą palydinčių sprogimų, kurie nepaprastai sumažins priešininkų skaičių žemėlapyje (tais atvejais 5,6 priešai yra įveikiami per vieną sekundę). Šiaip sąžiningai galiu prisipažinti, kad kulkų skaičiuoti niekados netekdavo. Paprasčiausiai į rankas imdavai ginklą, kurį tau draugiškai palikdavo priešas (čia puikiai pasireiškia kiek perfrazuota reklama: kam tau ginklas danguje? Palik jį žemėje, čia mums jo labiau reikia), nes dažniausiai visi to lygio priešai irgi turėdavo tą patį ginklą. Taip žinoma pasirūpindavau kulkų atsargomis beveik iki begalybės.

Žinoma toks didelis ginklų panaudojimo spektras, manau, pats savaime įtakoja ir didelį ginklų pasirinkimą, kuris žaidime tikrai nenuvilia. Nuo paprastų pistoletų iki galingų RPG – toks arsenalas jus persekios visą žaidimą. Beje, vienas iš dažnesnių naudojamų ginklų bus žymusis AK-47 arba geriau žinomas kaip Kalašnikovo automatas. Žaidime rasite ir snaiperinius ginklus, su kuriais mūšio įkarštyje gali pasirodyti kovos ir pernelyg sunkios, bet jei kartais rasite kur trumpam užeiti, tuomet tai taps tikrai mirtinu ginklu.

Užtat kad ir kokie galingi būtų sprogimai, nenuspėjami susišaudymai ar ypač didelis ginklų rezervas, jis netektų tokio destruktyvaus įspūdžio jei ne vienas dalykas – daugelis dalykų žaidime kuo puikiausiai yra sunaikinami. Jau pirmąją žaidime minutę mano dėmesį patraukė stiklai, kurie išbyrėjo vos paleidus pirmąsias kulkas. O ir išeiti iš pirmo kambario pasirodė lengviau nei yra, tiesiog šūvis į duris ir praėjimas išdygo prieš mano akis. Beje, panašiu būdų teks kartais ir skintis kelią į priekį. Vien ko vertas yra vaizdas, kai bokšte pastebite snaiperį arba kitą žmogiuką apsiginklavusi RPG. Tuomet vienas šūvis į jį ir jis griūva lyg Pasaulio Prekybos centras rugsėjo 11-ąją.

Iš tikrųjų tik prasidėjus susišaudymui birti, dūžti, griūti pradeda beveik viskas. O dar dideli ir galingi sprogimai sukelia visiškos sumaišties įspūdį. Po tokio mūšio visa aplinka būna pasikeitusi neatpažįstamai: visos sienos nusėtos kulkų žymėmis, nebelikę jokių stiklų, išdaužyti daiktai, susprogdintos mašinos, krūva lavonų ir degančios benzino cisternos. Sunku patikėti, kad vos prieš kelias minutes čia viešpatavo žavi idilė, kurią galėjo sugadinti nebent ginkluotų sargybinių vaizdas. Ir kas mažiausiai tikėtina – visa tai pavelka senukas PlayStation 2. Atrodo paskubėjau jį nuvertinti, daugelis dabartinių PC šaudyklių vargu ar galėtų pasigirti tokiu gausiu specialiųjų efektų kiekiu, kaip Black.

Jums turbūt kils didelis, didelis klausimas, kodėl gi apie siužetą ir apskritai žaidimo istoriją pradėsiu pasakoti tik dabar. Gal jau išvis ten nėra sakysite jūs? Iš dalies taip. Ne tik todėl, kad ji nėra pernelyg jau užvedanti ar baisiai įdomi (kito lygio laukiau ne dėl tolesnio siužeto veiksmo, o dėl naujų didelių susišaudymų), bet ir dėl to, kad jos pabaiga yra tokia neįdomi, jog antrą kartą žaidimą pereisite nebent norėdami išbandyti save sunkesniame lygyje. O visa istorija daugiau nei paprasta – jūs esate pirmos klasės seržantas Jack Keller (kodėl visi pagrindiniai veikėjai, paskutiniuose žaidimuose, pradėjo vadintis Jack‘ais?), kuris buvo nusiųstas į fiktyvią Rytų Europos vietovę, tam kad sukliudytų paslaptingai teroristinei organizacijai „Septintoji Banga“ (Seventh Wave).

O kaip ir priklauso tokio scenarijaus siužete, jai vadovauja buvęs operatyvininkas Lennox. Ir nors iš pradžių istorija gal ir gali pasirodyti paslaptinga ir įdomi, tačiau vėliau išryškėjo jog šioje vietoje vyrukams iš Criterion pritrūko profesionalo pagalbos. Kiek įdomesnis yra pačios misijos pasakojimo fonas. Viskas prasideda kai jūs pradeda tardyti vienas iš vyriausybės vyrukų. Taigi pradžioje jam tardant, o jums pasakojant (iš pradžių pražaisite epizodus, kurie jau įvyko) sužinosite daugybę naujų dalykų tiek apie gautą misiją, tiek ir sėkmes ir nesėkmes ją vykdant.

Priešų DI (dirbtinis intelektas) yra sunkiai nuspėjamas (todėl toks bus ir jo įvertinimas), nes kartais atrodo, jog priešininkai elgiasi išties protingai ir be vargo sukuria gan grėsmingas situacijas (ypatingai žaidžiant sudėtingesniame lygyje). Jie nestovi vienoje vietoje ir nelaukia kol jūs ateisite pas juos. Jie agresyviai eina į priekį, šaukiasi pagalbos arba bando apsupti jus iš nugaros (o gal te tiesiog buvo ne vietoje pasimaišęs patrulis?). Iš tiesų net sunku patikėti, jog kitą kartą jie elgiasi visiškai priešiningai – eina tiesiai į kulkas, beveik nesinaudoja priedangomis ir t.t. Galbūt kūrėjai norėjo parodyti jog sargybinių ir kareivių yra visokių. Galbūt, bet jei ir taip, tai jiems tas nelabai pavyko, nes tai veikiau primena neišbaigtumą, o ne skirtingumą.

Netiesiogiai apie grafiką jau kalbėta kiek anksčiau. Ir kaip jau supratote iš daugybės netiesioginių žodžių – ji nuostabi. Aš ir vėl negaliu patikėti, jog tokį dalyką vis dar sugeba parodyti senukas PS2. Criterion galima sakyti išspaudė viską iki galo. Ir turbūt baisiai nesumeluosiu pasakydamas, kad tai galbūt viena iš geriausiai atrodančių šaudyklių ant PS2 ir vargu ar bus geresnių. Kiekvienas šūvis, kiekvienas sprogimas yra palydimas tiek daug aplinkos veiksnių, kad sunku tuo ir patikėti. Tokią grafiką turėti būtų tikrai ne gėda ir kokiam Xbox 360.

O dabar po daugybės giriamųjų žodžių pats laikas pasukti ir į blogąją žaidimo pusę. Jau neminėsiu tokių detalių kaip kartais pasireiškiantis neišbaigtumas (klaidomis ir nepadarytais dalykais), tačiau vien dėl vienos didelės blogybės, jis sunkiai gali pretenduoti į aukštą įvertinimą. Visų pirmą monotoniškumas. Taip žinau, jog pažaidus tik kelias valandas toks dalykas atrodo juokingas, nes pradžioje jis palieka tokį įspūdį, kad turbūt be jokių atsikalbinėjimų rašyčiau 10 balų. Tačiau pažaidus dar kelias valandas, mus nepasitinka niekas naujas. Vis tie patys sprogimai, susišaudymai ir sprogdinimai. Tai pradeda atsibosti ir galiausiai pačiame gale jau numarina.

Bet kiek tai yra blogai? Tikrai ne tiek, kad sugadintu šį pasakymą – „jį turi turėti kiekvienas PS2 savininkas“. Taip, be jokios abejonės jis yra vertas jūsų laiko, jūsų pinigų ir jūsų žaidimo. Tai vienas iš tų žaidimų, kurio nepavykusias dalis sugeba atsverti pavykusi pusė: šiuo atveju tiek grafika, tiek ir pats veiksmas. O kitas malonus dalykas yra tai, jog žaidimą Lietuvoje jau irgi galite įsigyti nuo vakar.