Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/11. Teksto autorius: Kyo

Norisi kokių nors intrigų, paslapčių, vingiuotų istorijų, į kurias būtų įtraukti daugiau nei keli personažai? O gal tiesiog norisi prisiminti, ką reiškia geras kvestas? Nors šis žaidimas labai tiks ir tiems, kuriuos pastaruoju metu kamuoja nemiga… Užsikaiti kavos, pasiimi kokią storą antklodę (nes dar nešildo) ir susisupęs kėdėje tyrinėji. Asmeniškai man patinka tokie detektyvai ir netgi gerokai labiau už knygas, nes žaisdamas maksimaliai įsijauti į gvildenamą istoriją, o būtent tuo geras žaidimų kūrėjas visad pasinaudos.

Kadangi apie žaidimo kūrėjus neturiu ką parašyti, nutariau palyginti Memento Mori su praeityje matytais ir žaistais projektais. Visų pirma, iškart kyla noras lyginti žaidimą su abiejomis Secret Files dalimis, nes ten, kaip ir čia, yra du veikėjai. Taip pat, jei gilinsimės į istoriją, Memento Mori man pasirodė kažkuo artimas garsiajam Fahrenheit, kurį daugelis laiko vienu savo mėgstamiausių žaidimų. Na, ir Shadow of Destiny, kurį, priešingai nei Fahrenheit, prisimena turbūt retas. O Shadow of Destiny paminėjau dėl to, kad ir jis, ir Memento Mori turi daugiau nei vieną pabaigą, kurių kiekviena priklauso nuo to, kaip elgiesi žaidime.

Paveikslai, vagystės ir šventikai

Nepasakyčiau, kad žaviuosi garsaus šiuolaikinio rašytojo Dano Browno kūriniais, tačiau jo siužetų įkvėptas Memento Mori mane tikrai patraukė. Galbūt dėl to, kad vienai tokių istorijų kūrėjai suteikė puikų apvalkalą. Nors pati žaidimo istorija yra ir įdomi, ir gana originali. Žaidimą pradedi valdydamas Larisą Svetlovą (draugams tiesiog Lara). Su ja susisiekia jos buvęs bosas Interpole pulkininkas Ostonkovičius, kurio prižiūrimas muziejus Sankt Peterburge ne per seniausiai buvo apvogtas. Ostonkovičius pagalbos prašo nekukliai ir net grėsmingai, todėl Larisa priversta skambinti savo draugui Maksui, kuris anksčiau užsiimdavo paveikslų padirbinėjimu. O Maksas, taip pat praeityje turėjęs reikalų su Ostonkovičiumi, negali nesutikti. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė paprasčiausia paveikslų vagystė, išsirutulioja į keistą, mistišką ir mažai kur iki šiol matytą ar girdėtą istoriją. Ilgainiui veikėjai pradeda bastytis po skirtingas ir keistas vietoves, susiduria su antgamtinėmis galiomis, o virš vieno jų visą laiką yra pakibęs mirties šešėlis…

Ar smagu žaisti?

Tai klausimas, į kurį žaidžiant Memento Mori galima atsakyti labai dviprasmiškai. Visų pirma, žaidimas tikrai įdomus, įtraukiantis ir gerai paruoštas, bet kita vertus, daugelis sprendimų jame labai keisti, o kai kurie net erzina ir trukdo žaisti. Bene svarbiausias jų yra žaidimo greitis, kuris tikrai nepakankamas. Aš suprantu, kad kvestai — tai ne veiksmo žaidimai, bet Memento Mori tuo jau piktnaudžiauja. Labai daug laiko suryja išeiti iš kambario pro duris, sugrįžti į jį, pereiti koridoriumi arba apžiūrėti konkretų daiktą, dėl kurio Maksas ar Lara būtinai apeis viską ratu. Visa kita žaidime neblogai. Tiesa, galvosūkiai tikrai nėra sudėtingi, todėl suklusti turėtų tie, kas dar tik pradeda gilintis į šį žanrą. Kvestų veteranams, aišku, didžioji dalis užduočių ir kliūčių bus nuobodumo viršūnė.

Rekomenduotinas

Man labai patiko, kad pradėjus žaisti Lara buvo savo bute Prancūzijoje, Nicoje, o Maksas pradėjo kelionę nuo Sankt Peterburgo muziejaus Rusijoje, bet vėliau, užgriuvus visoms intrigoms ir likimo išdaigoms, veikėjų buvimo vietos ir užduotys ėmė gan greitai mainytis. Pažaidus lieka tikrai geras pojūtis. Tik, aišku, gaila, kad šiame žaidime yra net aštuonios pabaigos. Garantuoju, jog žaidžiant pirmą sykį pasiekti geriausiąją yra taip pat sunku, kaip tarp tūkstančio kompaktinių diskų surasti būtent tą, kurio Tau reikia. O taip yra dėl to, kad gaunamą pabaigą kartais nulemia absoliučiai nereikšmingi ar net keisti veiksmai, pavyzdžiui, padėti akmenį tarp durų ir slenksčio valdant Maksą ar surasti daugiau skirtumų tarp originalaus darbo ir falsifikato valdant Larą ir t .t. Aišku, tai dar ne pasaulio pabaiga, todėl jei domina paslaptys, žaidimas Tavo.