Piteris kvietimą pašto dėžutėje randa jau ne pirmą kartą. Visas šis paradas prasidėjo kiek seniau nei prieš du metus, mat Lionhead galva ir Microsoft pakalikai susitarę rezgė planus konsolininkams, o PC ir visa kita chebra liko pašalyje. Spėkit, kaip tai paveikė klaviatūrų barškintojus? Buvo ir laukta, buvo ir tikėtasi, bet taip antroji dalis ir neaplankė. Tąsyk Molyneux kailis atsipirko gan lengvai, nors už tokias nuodėmes ir kunigui įtikti būtų sunku, teisėjas greičiausiai buvo papirktas tuo pačiu Xboxu ir Albiono herojaus veidu viduje. Nuosprendis iš atidavimo alkanai PC geimerių miniai perėjo prie pažado, sekančias dalis paruošti ir jiems. Kaip nuostabu, visi patenkinti, plojimai ir švilpimai, bet antros dalies tai ir nebuvo. Net ir nebus. Tiek to, bala nematė, šiandien aš šitoje salėje su pilnu lagaminu rankose esu pilnai pasiruošęs atstovauti visus tuos už borto likusius žaidėjus, už tai kas buvo ir ko nebuvo, už tai ką prisižadėjo ir ko neištesėjo. Ir šįkart teisėjo konsoline versija jau nebepapirksit!

Sustingę vaizdai realybėje greit pabosta, kad ir kaip tai dailiai atrodytų.

Kaltinimai

Taigi trečioji dalis, kuom ji užkliuvo? Prašė? – Išleidom, šaukia salėje stovintis vaikinas. Paplokim, vien už tai, kad pasirodė, o dabar laikas versti pirmą puslapį. Išleidimo data, matyt, jau kantrybės pripratinti žaidėjai nė nepastebi to daugiau nei pusmečiu virtusio laiko tarpo, nuo konsolės iki kietųjų diskų. Argumentai buvo neblogi, padarysim gražesnį, sunkesnį bei prieinamesnį. Apie grožį nėra ko ginčytis, didesnės rezoliucijos tekstūros ir kiti efektai pralenkia visus televizijos sistemose rodomus vaizdus, bet mėgavimasis tuo baigiasi dar neprasidėjus. Arba kitas atvejis, man paprasčiausiai nepasisekė. Keista, kaip grožėdamasis maksimaliais nustatymais be jokių suvaržymų išspaudi daugiau nei šimtą kardų per sekundę, bet staiga žengus į miestingas teritorijas skaičius pasidalina iš trijų. Išeitis yra, stebuklingasis Alt+tab eilinį kartą gelbėja brokuotą konsolių portą, bet taip spaudinėti kas dešimt ar penkiolika minučių yra baisiau nei baisu, žūtbūtinis žaidėjo valios patikrinimas ir ne kitaip.

Toliau sunkumas, sklido tokios kalbos, kad pultelių maigytojams Fable III nesuteikė jokio reikalauto pasipriešinimo, visgi kalba eina apie Pegi-16 reitingą, tai pats tas, kada žaidime gali parodyti daugiau nei kraujo balą ir sudominti įdomiomis mechanikos idėjomis. Aš įtariu, kad mūsų gretose tie reitingai neturi didelės įtakos ir susipažinimas su GTA įvyksta daug greičiau nei turėtų, bet pavyzdžiui siūlyti tokį produktą, kaip Fable, keturioliktus ar penkioliktus metus gyvenančiam žmogučiui yra tiesiog netikslinga. Per jaunas, kad suprastų Piterio mėtomus britiškus juokelius, per senas, kad užsikabintų ant vaikiškai lengvos eigos. Kardo, magiškos pirštinės ir šaunamojo ginklo kombinacija yra primityvi kaip du kart du, blokuoji dešniu klavišu, atakuoji kairiu, palaikai kairįjį nuspausta – gauni stipresni smūgį. Viskas, jokių kontratakų ar kažko įdomesnio, visa tavo kelionė nuo pradinių įžadų iki pat titrų telpa dviejose pelės knopkėse, čia mąstymo nebus, tik bukas lenktyniavimas tarp kairiojo ir dešiniojo klavišų. Nežinau, ar mano kreivi prisiminimai ar pirmasis Fable turėjo kur kas turtingesnes kautynes? Apie specialiai PC versijai ruoštą Challenge mode išvis tyliu, gyvybių regeneracijos nebuvimas ir stipresnės priešų atakos? Jūs rimtai? Man jau ir paprasto užteko, kiekviena kovą norėdavau užbaigti kuo greičiau ir judėti toliau, o dabar, pagal Lionhead filosofiją, turi sėdėti tame kelių klavišų narve ir rautis sau plaukus?

Keturkojis draugas puikiai randa paslėptus turtus, bet apart to, naudos neperdaugiausiai.

Kas ten dar, prieinamumas? Aš jau visiškai nesistebiu kaip menių pasirinkimo lange negaliu rasti man aktualių nustatymų, prie to mus pratino jau seniai, bet pavyzdžiui toks atrodo smulkus imigrantas kaip nuspausto klavišo laikymas iki tam tikro momento verčia abejoti muitinės darbu. Nori atidaryti duris, o gal dėžę? Paspausk E ir stebėk kol žalios spalvos kirminas apsisuks tobulų proporcijų ratą. Ir taip kiekvieną mielą kartą: norint ką nors padaryti esi priverstas gaišti laiką tiesiog laukdamas. Gal opozicijai tai ir priimtina, bet mes prie savo klaviatūrų kažin ar esam linkę propaguoti tokį laiko švaistymą. Tas pats ir susisiekimo ministerijoje – šiaip idėja nebloga, toks minimalistinis minimalumas, meniu langus pakeitusi virtuali aplinka primena Barbės ir Keno nuotykius. Ką šiandien rengsitės, klausia šventovėje tūnantis liokajus? Rožinę pižamą? O taip, užeik į savo spintos vaidmenį atliekantį kambarį ir aprenginėk lėles vakarui, o gal tiesiog nori pasimatuoti visas supirktas drapanas? Ačiū, bet simsų man nereikia.

Liudininkai

Pirmose eilėse puikuojasi visas Albiono asorti: skurdžiai, darbininkai, kilmingieji ir žmogžudžiai. Advokatas aštriu žvilgsniu palydi karalių, lėtai judantį nuo teisėjo kairėje stūksančio sosto nekaltiesiems. Pirmas liudininkas – puodžius iš Bouverstouno, gyrėsi kaip jo proprosenelis matė senųjų herojų vaikystes, matė jų brendimą ir senatvę. Nuo vaiko iki suaugusio idėjos čia nėra, naujasis karalius sostą užsiėmė per mažiau nei metus, o toliau, matyt, atrado gyvybės eliksyrą nuo ligų ir senatvės apsisaugot. Nurašyti jaunojo protogonisto nesiruošiu, bet kam po galais šovė mintis atsisakyti viso to evoliucijos progreso? Piteri, čia tu? Tai buvo Fable apibūdinimo žodynas, kiekvieno žaidusio paklausus, ką pameni apie pirmas ar antras dalis, į dantis gausi atsakymą apie amžiaus kaitą, apie monstrų paliktus randus ir negyjančias žaizdas. Na ir kur visa tai dabar?

Industrinis rajonas, viena iš išraiškingiausių vietų.

Antrasis liudininkas prabilo apie Herojaus didybę, tačiau nesklandus murmėjimas neįtikino teisėjo ir šį pakeitė trečiasis. Skirtumas tarp jų minimalus, vienas aukštino kilnius ir geranoriškus darbus, kitas priešingai – gąsdino publiką ilgais ragais ir begėdiškais poelgiais. Pakilęs dešinysis teisėjo antakis atsigręžė dabartinio Albiono valdovo link, keista, o kur gi pastarojo ragai ar aureolė? Slepiasi už sąžinės skydo? Amžina gėrio ir blogio kova nedingo, tai vienas iš tų privalomų serijai kabliukų, bet anksčiau privertęs atvėpti žandikaulius įvaizdis buvo pakeistas skaisčiu makiažu, nesėkmėms ir negandoms užmaskuoti. Maniškiui pasaulio gelbėtojui išaugo netikri sparnai, o veidą padabino strazdanas primenantys papuošimai. Jokios aureolės ir jokių ragų!

Teisėjas linkčioja galva, jam darosi nuobodu. Kviečiamas paskutinis pastraipos dalyvis – bordelio šeimininkė. Išsipūtusios suknelės savininkė drabstėsi prisiminimais apie senųjų Herojų raumenis ir randus. Ir nieko čia nuostabaus, naujasis laivo kapitone, turėtum pavydėti savo prosenelio kaulų! Visai nesvarbu, kad keliami tam tikri sugebėjimai deformuodavo kūną, tai buvo savotiškas žavesys, išskiriamas skirtingiems žaidimo stiliams. Burtininkas švyti kaip Kalėdų eglutė, karys kliūna tarpduriuose, o lankininkas, ech jau net nebepamenu, reikalas tas, kad dabartinėje situacijoje nesistengia nieko per daug parodyti ar paryškinti – koks pradedi, toks maždaug ir baigi, su keleta nereikšmingų atspalvių fone. Šaudydamas ginklu turėjau tapti aukštesnis, bet realiai to nepastebėjau. Bent jau antsvoris atsispindi kiek realiau, ypač moteriškai giminei.

Prisirišti prie tuščių veikėjų sunku, bendravimas dalykinis.

Gynyba

Užrašytų argumentų nekaltybei įrodyti mažiau, bet sakyti, kad jų išvis nėra – teisėjas man neleis. Visgi dar liko šiek tiek kuro Molyneux varomame variklyje. Perteiktas pasaulis, bene ryškiausia žvaigždė, industrijos amžiaus tematika šiais laikais nėra populiariausias vakaro šou, tačiau čia ir slypi nuostabumas. Garo varikliai, industrinis kvartalas skęstantis nuodingų kvaišalų debesyse. Net tokios problemos, kaip priverstinis vaikų įdarbinamas, čia gana opi problema ir paliečiama pakankamai drąsiai. Neatsisakyta ir senojo šarmo, pažįstami pavadinimai ir vietovės skatina pasikapstyti prisiminimuose. Netgi pastaruoju metu taip smarkiai kirčiuojamas įvairumas randa savo apsigynimo kalbą: nuo snieguotų kalvų, drėgnų tropinių gyvenviečių ar smėlėtų dykumų iki primityvių kanalizacijos tunelių. Britiški bajeriai ir tie, atrodo, rado savo vietą sustatytoje Lionhead fantazijoje.

Koketiškos suknelės papuoš kiekvieną princą ir princesę.

O kaip gi siužetas, tinka prie gynybos? Apgaulingai klausia pašaliečiai. Tikti tinka, tik ne taip sklandžiai kaip norėtųsi, visa idėja tiesiog per paprasta, kad iš jos galėtum kažką išspausti, o kuo daugiau bandysi spausti, tuo mažiau ir gausi. Pirmas tikslas nuversti tironą ir užimti sostą, tam tradiciškai prireiks pašalinių pagalbos ir visiškai nenustebusiu veidu bandysite pelnyti sąjungininkų pasitikėjimą. Nuobodu. Vėliau dangus kiek prašvinta, perėmus karūną atsiveria vietinės problemos ir jau pažįstamas Fable pasirinkimų medis. Karalystės valdymu užsiimti iki šiol turbūt neteko, kad ir kaip tai primityviai atrodytų, mintis verta dėmesio. Pavyzdžiui, dienotvarkėje jums suplanuotas susitikimas – vienoje pusėje varguomenę atstovaujantis pilietis, kitoje turčius be apetito normų. Abu turi savų pasiūlymų, o tau kilmingasis valdove, teks juos priiminėti. Dilema pasireiškia finansiniu veidu, jei imsiesi labdaros, statysi mokyklas ar kitaip gerinsi pragyvenimo lygį, tai kentės kišenės, o elgiantis atvirkščiai tapsi savanaudžiu turčiumi varguomenės apsuptyje. Dar prie viso to prisideda ir vienas bendras tikslas, pinigų prireiks šalies apsaugai steigti, pasirodo, geri norai nevisada įgyvendina gerus planus.

Norėjo prakišti ir užduotis, bet susiraukęs teisėjo veidas leido suprasti vienpusį atsakymą. „Nubėk parnešti spindintį neįkainojamą deimantą“ teorija, deja, nebeįtikinsi, „nubėk, nužudyk ir parnešk“, tuo labiau. Geriau apie augančius kūjus ir spindinčias muškietas, sudvejojęs ištarė teisėjas. Šitie turėjo iš dalies sumokėti amžiaus kaitos ir kitų įtakų išpirką, bet kaip vienam aspektui, norai per dideli. Jei žiūrėti tik per vizualinių efektų akinius, vaizdai raibsta akyse. Atrakinant artimos kovos dėžes, ginklai keičia išvaizdą, prisideda įvairiausių išsikišimų ir kitų blizgučių, tas pats ir su tavo geras/blogas ego daroma įtaka. Visgi nusiėmus rožinius akinius nieko naujo neįžiūrėjau, kūryba kaip kūryba, kažkam įtinka, kažkas prieš blogį susilaikė.

Kažkur matyta panorama?

Nuosprendis

Ilgai raitęs ūsą aukščiausiasis prabilo. Primityvesnis eigos konceptas, dingę esminiai serijos ypatumai ir jūs man čia tikitės paleidimo už užstatą? Nė velnio, Lionhead, trynėt pažadus PC žaidėjams, o dabar trinsit suolus klaidas betaisydami. Jei visgi pavyktų ignoruoti šokinėjančius kadrus ir kai kurias kitas konsolės paliktas žaizdas, būtų visai neblogas nuotykis. Reikia pabrėžti, kad nuo RPG bėgių Fable traukinys nuriedėjau jau senokai, o supaprastinta eigos mechanika dar toliau tuos bėgius nustumia. Augusiems su pirmąja dalimi drįsčiau siūlyti, jei turi kantrybės, kodėl gi ne. Tik esant progai tai daryčiau konsolėje, o ir kainuotų tai mažiau.