Šį mėnesį mūsų kompiuterių ekranus ir VËL užplūs nelemto antrojo pasaulinio karo agonija. Atrodytų, kad mes jau užtektinai prisiragavome kraujo upėmis bei lavonais prifarširuotų žaidimų skonio, tačiau industrija mano kitaip… Rodos, tarsi jai būtų malonu visa tai prisiminti ir pateikti su atitinkama dramatizmo bei patriotiškų simfoninių kompozicijų doze. Kita vertus, jei yra paklausa – visada atsiras ir pasiūla. O ko tik šiais laikais nepadaroma dėl pingių. Kad ir kaip bebūtų, naujasis kompanijos Kuju Entertainment darbas Pilot Down – Behind Enemy Lines žada būti juoda avimi savo žanre ir įnešti kiek naujų vėjų į, jau gerokai išsemtą, WWII militaristinę tematiką.

1943-iųjų žiema. Eilinio apšaudymo metu, kapitonas Tomas Vudsas (Tom Woods), kartu su savo padėjėju, leitenantu Bilu Fosteriu (jį ir valdysime žaidimo metu) buvo numušti netoli Frankfurto, Vokietijoje. Deja, bet tai visos siužeto „subtilybės“, kurias pavyko išgauti iš pristatomojo filmuko-komikso… A, tiesa – mūsų Fosteriui pavyksta iššokti su parašiutu…

Žaidimas prasideda tuojau po minėtojo intro filmuko. Iškart pastebėsite du matuoklius viršutiniame kairiajame ekrano kampe. Pirmasis, raudonas, indikuoja jūsų gyvybines jėgas, o antrasis, mėlynas, jūsų ištvermę (endurance). Nežinia, koks buvo kūrėjų motyvas, tačiau įdiegtoji inovacija gerokai pagyvina žaidimo tėkmę ir neleidžia pernelyg ilgai gaišti svarstant. Mėlynasis stulpelis krenta esant blogam orui, išalkus ir/ar spiginant šalčiui, tad, norėdami išlaikyti Fosterį gyvą, turėsite kurti laužus, valgyti rastą maistą bei jį keptis pats. Paprasčiausias šios įdomios sistemos veikimo pavyzdys: bėgate per ledinį upeliūkščio vandenį ir stebite, kaip krinta ištvermės stulpelis, o pasiekę krantą užsikuriate ugnį, pasišildote, išsikepate maisto, ir taip pasistiprinęs atgaunate jėgas. Sveikata atstatoma tradicinėmis pirmosios pagalbos vaistinėlėmis. Dar egzistuoja toks dalykas, kaip morfino injekcija. Pastaroji ribotam laikui sumažina priešo kulkų daromą žalą ir sulėtina ištvermės stulpelio mažėjimą. Fosteris turi ir daugiau savybių, kurių kelios man priminė Metal Gear Solid bei Splinter Cell žaidimus. Pavyzdžiui, galite priglusti prie sienos ir pabelsti į ją krumpliais, taip atkreipdami kieno nors dėmesį; prisėlinę fricui už nugaros jį „pridusinti“ delnu užspausdami burną; ar netoli oponento numesti degančią cigaretę ar signalinę reketą, vėlgi, dėmesio atkreipimo tikslais. Kvepia šiokiu tokiu stealth prieskoniu.

Tačiau kol kas dar sunku pasakyti, kiek naudingas jis bus, kadangi demo versijoje pateikiama tik pati pirmoji žaidimo misija, kuri iš esmės atlieka training paskirtį. Kalbant apie priešus, jie nėra nei išskirtinai gudrūs (nors oficialioje svetainėje būtent taip ir teigiama), nei visiškai buki. Jie moka bėgti, slėptis už įvairių objektų ir atsišaudyti bei lakstyti zigzagais, kai juos varpote švinu. Trumpai tariant – tipiškas vaizdelis.

Kulkos – auksas

Taip, šiame žaidime tai tikra tiesa. Kulkų mums duodama tiksliai tiek, kiek reikia ir nedaugiau, tad stenkitės nešaudyti Dievui į langus. Demuškėje gavau išbandyti tik du ginklus – Colt bei vokišką P38, pistoletus. Abu jie šaudo praktiškai taip pat ir daro vienodą žalą. O ji nėra itin didelė, juolab, kad vokiečiai pliekia iš automatų. Būtent todėl yra patartina taikyti tiesiai į galvą: „one bullet, one kill„.

Žaidime egzistuoja du būdai experience taškams gauti, tai – šalutinių misijų vykdymas bei slaptaviečių atradimas. Demo versijoje buvo

tik viena šalutinė misija (surasti ir sunaikinti savo sudužusį bombonešį Liberty Belle, vardan priešas jo nepasiglemžtų) ir 3 slaptavietės.

Deja, bet sukauptų taškelių panaudoti praktikoje neteko, kadangi demuškė baigiasi vos pasiekus lygio pabaigą (exit point)…

Pabaigai

Žaidimas nors ir nėra kažkuo super novatoriškas ir revoliucioningas, visgi, ganėtinai smagus. O prie viso to pridėję dar ir neblogą grafiką (ypač įstrigo Fosterio bėgimo animacija) gausime išties šaunų žaisliuką. Belieka tikėtis, kad galutinė žaidimo versija pateisins mūsų lūkesčius.