Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/08. Teksto autorius: Kyo

Gerai, prisipažinsiu, man toks Square Enix žingsnis netikėtas. Sukurti ir išleisti žaidimą Xbox360 konsolei, o po kiek laiko jį perleisti asmeniniams kompiuteriams? Geras. Turint omenyje tai, jog, užuot perkėlę žaidimą į PlayStation 3 konsolę, kūrėjai suteikė progą jį pažaisti visiems asmeninių kompiuterių turėtojams, nevalingai kyla noras klausti kodėl. Už ką mums tokia garbė? Kuo jau taip nusipelnėme? Šiaip ar taip galima pasinaudoti posakiu „duoda – imk“.

Prieš pradėdamas apžvalgą, noriu paminėti, jog, kad ir kaip būtų gera pagaliau vėl sulaukti gryno jRPG asmeniniams kompiuteriams, aklai jo pirkti nerekomenduoju. Visame pasaulyje žaidimas nebuvo priimtas labai palankiai. To priežastis dažniausiai būdavo pernelyg aukštai užkelta jo sudėtingumo kartelė. Ne, tai nereiškia, kad paleisi žaidimą ir nenugalėsi jau pirmojo sutikto priešo. Žaidime The Last Remnant sudėtingumas užgriūna žaidėją labai netikėtai: staiga paaiškėja, kad reikėjo daugiau laiko skirti šalutinėms užduotims atlikti, savo kovos rangui kelti, o sugrįžti atgal ir ištaisyti klaidų niekas nebeleidžia, todėl tenka žaisti nuo pradžių. O žaidimas ilgas ir kartais varginantis, nes reikia daug ir be paliovos kovoti, didinti savo kovos lygį ir tobulinti veikėjų ginklus. Kai kurie užsienio kritikai vienareikšmiškai pabrėžė, kad šis žaidimas skirtas tik patiems kiečiausiems ar profesionaliausiems žaidėjams ir kad mėgėjams arba pradedantiesiems čia visiškai nėra ką veikti. Aš taip nemanau. Akivaizdu, kad žaidžiant The Last Remnant reikia nemažai noro, pastangų ir kai kada geležinių nervų, bet žaidimas, o ypač jo istorija, tikrai verti tokio indėlio.

Įvykių sūkuryje

Pagrindinis žaidimo veikėjas — Rušas Saiksas yra tarsi duoklė visiems garsiausiems tradiciniams japoniškiems RPG žaidimams. Vaikinas itin jaunas (18 metų), o tai labai mėgstama japoniškuose RPG, be to jis didelis karštakošis. Rušas iš pradžių pasako arba padaro ir tik paskui pagalvoja. Bet kartu vaikinas ir kiek išsiskiria: jo polėkis, ryžtas, drąsa tokie nepalaužiami, kad jis nemato jokios prasmės žemintis prieš kilminguosius prašant jų pagalbos ar supratimo. Rušas mieliau rinktųsi žūti kovoje nei ieškoti stipresnių bendražygių prieš ją pradėdamas.

Bet štai pagrobiama jo keturiolikmetė sesuo Irina, kuri, tikima, turi ypatingų gebėjimų, galinčių puikiai pasitarnauti blogiems žmonėms, jei šie jais pasinaudotų. Rušas, žinoma, išsiruošia jos ieškoti, tačiau jo keliai susiduria su Atlumo miesto markizu Dovydu ir vaikinas prieš savo valią susiranda stiprų bendražygį. Kaip paaiškėja vėliau, Irinos pagrobėjas ir gan aršus Dovydo priešas yra vienas ir tas pats asmuo, todėl veikėjai susivienija ir bendromis jėgomis siekia to paties tikslo.

Jų priešai — įprasti piktadariai, kurių apstu kiekviename jRPG žaidime, tačiau, tradicinei kovai tarp gėrio ir blogio nė neįpusėjus, pasirodo dar vienas personažas, kuris vadina save Užkariautoju. Iš niekur atsiradęs veikėjas po truputį nukreipia visų dėmesį į save ir greitai tiek geri, tiek blogi veikėjai suvokia, kad visiems gresia vienodas pavojus. Po visą The Last Remnant pasaulį išbarstytos atplaišos (remnants) tapo tam tikrų miestų simboliais, kurių valdytojai prisiriša prie savo atplaišų. Ir kai pasaulyje pranyks pusiausvyra, kai kas nors kėsinsis užgrobti visą valdžią ar net žemes, pagal pranašystę turi ateiti Užkariautojas, kuris viską perdalins ir paskirstys savaip.

Ir jis pasirodo. Ilgi geltoni palaidi plaukai, ryškiai raudonas rūbas ir aršūs pakalikai… Tai ant asmeninių kompiuterių žaidimo pakuotės besipuikuojantis veikėjas, kuris kartu yra tarsi duoklė Vakarų žaidėjams. Pačioje žaidimo kūrimo pradžioje šis veikėjas buvo netgi numatytas kaip antras pagrindinis, kurį buvo norima leisti valdyti, bet galiausiai tos minties kūrėjai atsisakė, palikdami tiesiog dramatišką istoriją: vienintelis pagrindinis veikėjas Rušas, gelbėdamas savo seserį, iš naujo pradeda suprasti draugų, gyvenimo, mirties ir priešų sąvokas.

Masinės kovos

The Last Remnant išsiskiria ir tuo, kad siūlo išties neįprastą, iki šiol dar niekur nematytą kovos sistemą. Kovos čia nebus atsitiktiniai susidūrimai. Kur nors bėgančio ar ką nors darančio žaidėjo niekas iš niekur nepuls. Tyrinėdamas žaidimo žemėlapius juose matysi savo galimus priešininkus ir vos panorėjęs galėsi pradėti kovą. Žinoma, jei nesilaikysi atstumo, jie Tave pastebės ir patys bandys užpulti, todėl jei jautiesi silpnas ar nepasirengęs kovai su toje apylinkėje esančiais monstrais, geriau joje išvis nesilankyti arba laikytis kuo atokiau.

Pradėti kovą galėsi iš karto su keliais priešais, nes Rušas turi galimybę trumpam sustabdyti laiką (tiksliau, šią galimybę suteikia ypatingas medalionas, kabantis jam ant kaklo) ir pažymėti išsyk net keliasdešimt priešų. Tik reikia atsiminti, kad kovos žaidime vyksta ne vienas prieš vieną ir net ne penki prieš penkis… Čia vienas herojus simbolizuoja tam tikrą veikėjų sąjungą. Pavyzdžiui, jei užpuolei vieną monstrą, tai reikia nusiteikti, kad kovos režimu kausiesi prieš tris tokius arba net keturis. Jeigu užpuolei žemėlapyje du, kovojant jų bus šeši, aštuoni ir t. t. Žaidėjas taip pat gali suformuoti veikėjų sąjungas. Žinoma, vienoje sąjungoje gali būti ribotas žmonių skaičius, tačiau kuo daugiau, tuo geriau. Kuo daugiau žaidimo įveiksi, tuo daugiau sąjungų galėsi suformuoti.

Pačios kovos vyksta jau įprastais etapais: vienas po kito žaidėjas ir priešininkas atlieka ėjimus. Vienas ėjimas yra skiriamas visai sąjungai, o ne atskiriems veikėjams. Pavyzdžiui, jei įsakysi sąjungai pulti šaltaisiais ginklais, tai visi joje esantys nariai tą ir darys. Jei turi kelias sąjungas, įsakymus joms dalinsi atskirai. Tarkime, viena sąjunga puola, o kita — ginasi.

Davus nurodymus beliks laukti ir stebėti, kas vyksta ekrane, o kad tai neprailgtų, kūrėjai kovose skatina realiu laiku naudoti klavišus, kurie užsižiebs ekrane žaidėjo valdomiems veikėjams atliekant vieną ar kitą veiksmą, — žaidėjas turės laiku juos nuspausti. Sėkmės atveju smūgis arba veiksmas sustiprinamas, o nesėkmės — nieko neįvyksta. Visada susidaro klaidingas įspūdis, jog viskas paprasta ir lengva. Taip tik atrodo. Iš tikrųjų (ypač susidūrus su bosais) žaidėjas privalo labai gerai apgalvoti savo kovos strategiją ir puolimo arba gynybos taktiką. Tai itin svarbu tiems, kam terūpi kuo greičiau įveikti pagrindinę istoriją, nes iš esmės žaidimas sukurtas ne tam, kad jį kuo greičiau pabaigtum ir padėtum į lentyną. The Last Remnant gilus, ilgas ir sudarytas iš daugybės šalutinių misijų, be kurių Tavo veikėjai nepasieks labai aukšto lygio.

Techniškai pažangus

Asmeninių kompiuterių savininkai gali pasigirti tuo, kad jų The Last Remnant versijos grafika yra pažangesnė už Xbox360. Taip pat žaidimas yra labiau išbaigtas. Pataisyti kai kurie netikslumai, yra šiokių tokių pakeitimų, bet, nežinant Xbox360 versijos, jie nėra svarbūs. Šis žaidimas yra pirmas Square Enix darbas naudojant grafinį variklį Unreal 3. O tai tikrai pastebima, ypač apsilankius The Last Remnant miestuose. Į juos reikės užsukti dėl kelių priežasčių: vykdant siužetinės linijos misijas, taip pat norint gauti naujų šalutinių misijų, priimti į savo sąjungas naujų rekrutų arba nusipirkti ginklų, daiktų ar juos parduoti. Visi veikėjų modeliai patrauklūs ir sukurti kokybiškai. Tas pats pasakytina ir apie efektus, kurie ne tik papuošia kovas su priešais, bet ir suteikia azarto, neatsibosta. Muzika — išvis pasaka. Žaisdamas prisiminiau senus gerus laikus, kai visi Square Enix žaidimai, ypač Final Fantasy serija, pasižymėjo pavyzdine ne tik istorijos, grafikos, bet ir muzikos kokybe. The Last Remnant muzikinio takelio galima drąsiai ieškoti prekybos vietose ir pirkti be jokių abejonių.

Pramoga visiems metams

Patys atkakliausi žaidėjai, kurie užsibrėš tikslą įveikti šį žaidimą visu šimtu procentų, gali jau dabar pradėti rimtai ruoštis, nes prireiks ne tik daug laiko, nervų bei kantrybės, bet ir sumanumo. The Last Remnant tai žaidimas, kurį tikrai nelengva perkąsti ir dar nelengviau įveikti. Galbūt tai ir nėra labai gerai, turint omenyje, kad The Last Remnant yra pirmas jRPG asmeniniams kompiuteriams po ilgos pertraukos, bet tokių ištroškę PC turėtojai tikrai žais ir nesiskųs. Be to, juk ši versija yra gerokai tobulesnė už konsolinę.