Galbūt turėtum TAI išbandyti?

Tikras žaidėjas dėl kai kurių žaidimų serijų galėtų parduoti savo sielą velniui, kad tik greičiau sulauktų jų tęsinių. Visgi, mažai šansų kad tai galėtų nutikti su „Death Track“ žaidimų serija, šios apžvalgos rašymo metu susidedančia tik iš dviejų žaidimų: originaliojo „Death Track“ (dar 1989-ais metais „Activision“ sukurto bei „Dynamix“ suprogramuoto) bei „Death Track: Resurrection“ (2008/2009-ais 1C išleisto ir „Sky Fallen“ sukurto). Nepaisant to, susipažinti su bent vienu šios serijos žaidimu kiekvienam save gerbiančiam žaidėjui būtų naudinga vien dėl savojo pasaulio ribų išplėtimo. Kadangi antroji dalis naujesnė, papasakosime būtent apie ją.

Destruktyvios ateities lenktynės

„Death Track: Resurrection“ kaip ir jo pirmtake teks dalyvauti automobilių lenktynėse karo nuniokotame pasaulyje. Vėlgi svarbiausia čia ne geras vairavimas, bandant laimėti lenktynes, bet sugebėjimas pirmauti. Pirmauti galima tiek naikinant priešininkų automobilius, tiek ir aplinkos elementus, taip sukūriant oponentams dirbtinas kliūtis arba/ir gaunant kažkokių bonusų. Galbūt tai skamba ir labai smagiai, tačiau ši žaidimo idėja išnaudota tik iš dalies. Dažniausiai griūvantys pastatai niekaip nesiriboja su lenktynių trasa, todėl galima pamatyti dažniausiai tik gražias animacijas ir gauti šiokių tokių bonusų (pvz. laikiną kulkų galios padidinimą). Realių vietų, kur sudaromos kliūtys oponentams yra labai mažai. Tiesa, dalyje žemėlapių yra objektų, kuriuos sunaikinus galima atsirankinti naujus kelius finišo link. Tinkamai tai išnaudojant galima lengviau susikurti sau kone šilnamio sąlygas.

Šaudantys automobiliai

Galbūt rankinis taikinių nustatymas ir šaudymas į bet ką būtų labai patogus, tačiau lenktyniaujant miesto gatvėmis (kai kada visai siauromis!), toks dalykas būtų patogus tik tiems, kurie turi bent 4 rankas… arba ne tik rankoms bet ir kojom sugeba minkyti klaviatūros mygtukus… Štai todėl, kiekviename automobilyje įdėta automatinė taikinių parinkimo sistema, kuri įsijungia po kelių minučių nuo lenktynių pradžios. Žaidėjui leidžiama žaidimo nustatymuose tik pasirinkti, kokie taikiniai bus siūlomi sunaikinti pirmiausia – priešininkų automobiliai ar sunaikinami aplinkos elementai. Be to, jei reikalas yra pačių lenktynių metu imanoma perjunginėti taikinius. Tiesa, ir beto galima laimėti lenktynes… galbūt todėl kompiuteriniai priešininkai irgi nešokinėja tarp skirtingų taikinių. Paprastai jie šaudo tik į kažkurį vieną pasirinktą objektą kol tik gali (t.y. nesibaigė šoviniai, taikinys matomas). Kitavertus priešininkai, labai retai bando sunaikinti aplinkos objektus…

Sugriuvę ateities megapoliai

Skirtingai nei pirmoje žaidimo dalyje čia lenktynės vyksta ne Šiaurės Amerikos žemyne, o skirtingose pasaulio miestuose. Būtent jais „Death Track: Resurrection“ išties gali pasigirti! Šių miestų vardus turbūt esą girdėję daugelis: Maskva, Tokyo, Paryžius, Londonas… Kiekvienas šių miestų sukurtas taip, kad jie skirtusi vieni nuo kito. Be to, kiekvienas šių miestų turi ir kažkokią savo „dvasią“, nes žiūrint į jų vaizdus atspėti, kas tai per miestai visai nesunku. Visgi, tai keista, nes šie miestai savo gatvių struktūra net nebando lygintis su realiais – jie išgalvoti. Tačiau gausybė iš tų miestų gatvių paiimtų ir teisingai panaudotų smulkmenų daro savo – netikri miestai tampa tikrais.

Lenktynės!

„Death Track: Resurrection“ yra arkadinių lenktynių žanro atstovas. Čia daug svarbesnis dalykas yra ne vairavimo realistiškumas, bet smagumas. Lenktynių trasose pasitiako ne tik ateities miesto nuolaužų, bet ir tramplynų. Be to, kaip ir daugumoje kitų arkadinių lenktynių bevažiuojant miesto gatvėmis galima prisirinkti krūvas šviečiančių bonusų. Vieni laikinai padidina vairuojamos transporto priemonės maksimalius greičius. Kiti laikinai suteikia šūviams daugiau galios. Treti duoda amunicijos. Ketvirti – duoda dar šiek tiek NOS’o… Smagiausia tai, kad visa tai įgyvendinta labai puikiai. Visos šios dalys viena prie kitos „limpa“ taip pat puikiai kaip kokios LEGO kaladėlės. Be to, pats vairavimo greičio pojūtis iš ties geras, kas reiškia ne ką nors kitą kaip kad tai visai skanus veiksmo kokteilis!

Smagios pergalės

Pergalė, jei pareikalauja bent šiek tiek pastangų, visada yra smagi. „Death Track: Resurrection“ šia prasme ne išimtis. Laimėti ne visada sekasi lengvai. Be to, žaidžiant istorijos režime kiekviena pergalė lemia ir galimybę gauti šiek tiek „šlamančių“, atrakinti naujus žemėlapius visuose režimuose, naujas transporto priemones bei jų įrangą. Na, o kiekvienas toks dalykėlis, pasiektas pergalę, turbūt visada yra malonus dalykas, skatinantis žengti tolyn. Visgi, deja, skirtingai, nei žaidimo pirmtake negalime pasiekti papildomų pergalių lenktyniaujant. Tokių, kurios būna skirtos išimtinai kažkokioms lenktynėms ir kurių pasiekimą gaunama papildomai materialinės naudos.

Tiuningas ir ateity tiuningas!!!

Taip teisingai perskaitėte! „Death Track: Resurrection“ taip pat kaip ir pirmtake bei kokiame „Need For Speed: Most Wanted“ galima ne tik pirktis automobilius, bet ir juos tiuninguoti. Nors daug išvaizdos keitimo galimybių nėra, tačiau jų visiškai pakanka baziniam žaidimo funkcionalumui. Jis skirtas ne grožiui (tikrai ne kokiam bereikšmiam vinilų dėliojimui), o funkcionalumui. Nors labai daug prasmės neduoda, bet jo dėka žaidime atsiranda šiek tiek ir strategijos elementų. Kadangi pinigų kiekis ribotas visada reikia rinktis kaip elgtis: taupytis naujam automobiliui, ar tobulinti esamo automobilio saugumą, ginkluotę, variklį…

Siužetas ir susiję dalykai

Žaidimas turi kažkokią siužeto liniją, kuri pristatoma kompiuteriu animuotose filmukuose. „Kažkokią“ galima vartotoji drąsiai, nes iš pradžių kažkoks storulis vaidina tų lenktynių bosą, žaidžiant toliau tampa nebeaiškus vaidmuo žaidime. Ką jau kalbėti apie tai, kaip jo pastovūs rodymai „rišasi“ su žaidimo finalu. Be to, kad galbūt dar didesnis „WTF?!!!“ būtų, žaidime pastoviai kalba seksuali mergina, įmituodama sporto žinių pranešėją. Šalia jos plaukia krūva nereikšmingų skaičiukų, kurie lyg ir turėtų sukurti realistiškumo įspūdį, tačiau, kadangi visa ta foninė informacija pateikiama belekaip (pvz. valiutų kursai keičiasi tiesiog akyse), viskas atrodo kone taip, kad kažkokia mergina nori savo išvaizda patraukti tavo dėmesį, o paskui netikėtai „išdurti“. Be to, bent jau angliškoje versijoje merginos lūpos iš garso takelis „eina atskirai“. Galbūt todėl kartais į ją bežiūrint kyla toks jausmas, kad tu judi daug greičiau nei aplinkis pasaulis. Pasijunti taip tarsi „Matrix“ filmas būtų tavo gimtieji namai.

Po lenktynių

Galbūt „Death Track: Resurrection“ ir nėra labai geras žaidimas, tačiau jis nėra ir labai blogas. Pačių lenktynių techninė pusė įgyvendinta pagirtinai, tačiau kitos žaidimo detalės labai atmestinos. Atrodo taip tarsi tą patį žaidimą darė dvi skirtingos žaidimų kūrimo studijos: viena, kurioje dirbo tikri šios srities asai, ir kita, kurioje dirbo žmonės neturintys jokios kompetencijos. Galbūt todėl labai sunku tikėtis, kad bent artimiausioj ateity po šios apžvalgos publikavimo galėtume sulaukti dar vieno šios žaidimų serijos atstovo… nors… pati žaidimo idėja išties gera…