Warhammer Fantasy Battles atsirado daug anksčiau nei populiaresnis Warhammer 40 000. Žaidimo visata turėjo daugiau nei trisdešimt metų vystymosi. Įvairaus tipo žaidimai, straipsniai, išplėtimai, knygos – jie sukūrė neprilygstamą tamsų fantastikos pasaulį. Todėl Games Workshop direktorius Kirbis, lyg tikras verslininkas, kaip paskutinį kompanijos žlugdymo štrichą susprogdino WHFB – jį pakeitė daug prastesnis Age of Sigmar. Tuo tarpu Creative Assembly toliau triūsė prie Total War: Warhammer, paskutinio didelio Warhammer Fantasy Battle pasireiškimo.
Taigi, Imperija Karlo Franco karūnavimo metais, dideli gotikiniai miestai ir maži kaimeliai apsupti tamsių miškų, o naujasis Imperatorius stengiasi suvienyti savo valdas. Be įprastų ambicingų princų trukdžių jo dar laukia susidūrimas su nemirėliais. Štai, Manfred Von Carsteinn yra į imperijos sostą besikėsinantis vampyras, kuriam paklūsta ordos visokių mirties padarų, o jo magija nuodija žemę. Na, nors žmonės beveik neturi problemų su nykštukais. Juo labiau, kad jų karalius yra pasiryžęs suvienyti visus nykštukus ir išstumti orkus bei goblinus iš senųjų požeminių miestų. Tuo tarpu legendinis orkas Grimgor Ironhide kaip tik žiūri į šiaurę, į paskutinius nykštukų miestus ir žmonių Imperiją.
Žaidime yra ir tarsi iš karaliaus Artūro mitų plaukusi magiškoji Bretonija, kurios kampanijoje valdyti negausime. Tačiau daugiau pinigų turintys žaidėjai galės nusipirkti DLC, o šis leidžia griebti Chaoso marodierių ir karių valdžią į savo rankas bei sudeginti senąjį pasaulį iki pelenų. Pačiame naujausiame papildyme net galima imtis valdyti Chaoso dievų iškreiptų mutantų žvėriažmogių ordas. Kas gali išgyventi tokiais tamsiais laikais?
Geriausius šansus turi serijos veteranai, kurie glaudžiai susipažino su Total War Attila. Strateginis žemėlapis vis dar suskaidytas į provincijas, kurios savu ruožtu turi po kelis miestus, harmoningai tobulinančius tavo žemes, nors provincijų sistema ir sumažina rūpesčių dėl miestų. Lengviau ir samdyti armijas, nes tai gali daryti bet kurioje provincijos dalyje, net vidury lauko, tuo tarpu strateginiame žemėlapyje sprendžiami ir diplomatiniai klausimai. Nelaimei, kaip ir Attila, visos tautos nekenčia imperijų, todėl ilgainiui darysis sunku sudaryti prekybos sutartis. Nelengva bus ir absorbuoti savo rasės frakcijas, o tai – vienas svarbiausių augimo būdų. Laimei, žaidime atsirado dar viena kliūtis. Žmonės ir vampyrai gali užgrobti tik vieni kitų miestus, tas pats galioja orkams ir nykštukams, tad kai kurios rasės natūraliai nesivaržo tarpusavyje. Tačiau niekas netrukdo kariauti ir apiplėšti gyvenviečių!
Kiekviena rasė turi tam tikrų savybių, susijusių su strateginiu žemėlapiu. Turbūt lengviausia valdyti Imperiją – jokių rimtesnių apribojimų, be to, talentingi karvedžiai gali būti paskirti į tam tikras pareigas, o tos pareigos neša įvairius bonusus. Nykštukams tuo tarpu reikia rūpintis savo nuoskaudų knyga, į kurią įrašomas kiekvienas pralaimėjimas. Jei kaupsi nuoskaudas ir neskubėsi keršyti, tavo žmonės sukils prieš tave, o koks nykštukas palieka nuoskaudą neatlygintą? Tuo tarpu orkai turi būti agresyvus, kitaip pradės kovoti tarpusavyje, o smarkiai pakėlus kovinę dvasią, tave pradės sekti kiti orkai. Taip atsiras daugiau mažiau nevaldomos draugiškos sąjungininkų armijos. Vampyrai gali daug greičiau sukaupti armijas, tačiau jie turės problemų žemėse, kurių neteršia jų magija, o gyvųjų armijos patiria nuostolius žygiuodamos vampyrų teritorija. Dirbtiniam intelektui tai yra gryna mistika!
Jei kalbėsim apie strateginius trūkumus, tai pasakysiu, kad labai trūksta video intarpų. Attila kiekvieną istorijos skyrių paženklino tikrai įspūdingu, nuotaiką nulemiančiu filmuku. Warhammer, tuo tarpu, net didžioji chaoso invazija paskelbiama kaip bet kuris kitas įvykis. Gali net pražiopsoti, ypač jei negyveni prie Kislev sienų, o ir quest misijų grandinės yra visai nuobodžiai įdiegtos. Yra keletas unikalių mūšių, bet dauguma užduočių – nuobodžios ir pasikartojančios tarp rasių. Pavyzdžiui, kad ir už ką žaistum, vienu metu turėsi surinkti 10000 aukso savo biudžete arba siuntinėti agentus į tam tikras provincijas. Nelabai įdomu ir tikrai ne epiška!
Strateginis žemėlapis strateginiu žemėlapiu, bet galiausiai vis tiek reikės susiremti mūšiuose. Didžiam visų Warhammer fanų džiaugsmui, Total War variklis pagaliau palaiko skraidymą, magiją ir didelius monstrus. Nebereikės kliautis vien tik rusų moderių išmone! Tad armijos žmonių, orkų, nykštukų ar skeletų žygiuos viena prieš kitą, kurias palaikys visokiausi burtininkai ir kitokie agentai. Šalia jų matysime patrankas, milžinus, sužvėrėjusius vampyrus, drakonus ir kitus fantastiškus monstrus. Herojai, pirmą kartą lakstantys be palydovų, bus verti ištisų dalinių. Nelaimei, mūšiai vyksta kiek per greitai, kad galėtum jais mėgautis, taigi pastoviai turi tikrinti situaciją ir nukreipti karius ar magiją ten, kur reikia. Be to, palūžę daliniai labai erzinančiai mėgsta grįžti į kovą, tačiau moderiai jau pradėjo spręsti ir išsprendė visas tokias balanso problemas. Jei Total War žaidžiame rugpjūtį, nėra reikalo žaisti be modifikacijų.
Laimei, Creative Assembly daug geriau padirbėjo prie vizualinės dalies nei prie balanso. Imperijos kariai gal galėtų būti šarvuotesni ir tai turbūt didžiausia kritika, tačiau tvirtovės atrodo įspūdingai, dauguma žemėlapių irgi yra atmosferiški, burtai yra tikrai ryškūs. Jei būtų laiko pritraukti vaizdą arčiau, galėtum mėgautis tavo orkų susirėmimais su chaoso kariais. Kaip jau minėjau, tam laiko išskiria modai! Tačiau net žaisdamas ir paprastą žaidimą gali mėgautis klasikiniu Total War kavalerijos puolimu, išsvaidančiu pėstininkus į visas puses. Gal šiek tiek gaila, kad dvikovų sistema iš Mark of Chaos neišgyveno iki Total War versijos.
Total War: Warhammer yra puikus žaidimas tiek Total War, tiek Warhammer fanams. Kuo toliau žaidi, tuo labiau myli Warhammer Fantasy ir tuo aršiau nekenti Age of Sigmar. Žinant Creative Assembly, Senasis Pasaulis gyvuos toliau šeriamas DLC ir gal net Attila lygio papildymais. Ir tikrai, kuo čia skųstis? Archaon the Everchosen gali būti Games Workshop numylėta princese, išgyvenusia senojo pasaulio pabaigą, tačiau dabar turi šansą suminti jo veidą į purvą ir murzinus smirdančius chaoso karius išblaškyti garinio tanko ugnimi ir riterių puolimais. Ir ko daugiau norėti iš gyvenimo?
