Kažkaip visiškai netikėtai, nepastebimai „Lone Survivor: Director`s Cut“ versija ėmė ir prisėlino prie visų „Wii U“ turėtojų. Ką gi, nors be išankstinio perspėjimo šio žaidimo pasirodymas čia atrodo kiek neįprastas ar netikėtas, perkeltas žaidimas tikrai kokybiškai ir žaisti jį šia konsole malonu bei patogu. Bet didžiausia laimė, vis tik, tiems, kas žaidžia jį nieko prieš tai apie jį nežinoję ir net nebandę pirmosios, originalios versijos. Taip pat nemaža pridėtinė vertė tiems, kas spėjo žaidimą įsigyti prieš pat heloviną ir žaidė jį tinkamoje atmosferoje. Kitais atvejais tai vis tiek išlieka puikus, kokybiškas žaidimas nuo talentingo kūrėjo, kurį verta išbandyti dėl jo idėjos, siužeto, netikėtos pabaigos arba neįprastos atmosferos (ypač turint omenyje žaidimo grafinį apipavidalinimą ir kaip su tuo sužaista).

Žinoma, tiems, kas žaidė originalųjį „Lone Survivor“, matyt, maga žinoti, kas naujo yra būtent šioje, praplėstoje versijoje. Visų pirma tai įvairiausio mąsto patobulinimai bei pašlifavimai, kurių kūrėjai nespėjo išdailinti ar pabaigti išleidžiant originalą. Taip pat žaidėjų su „Director`s Cut“ laukia: visiškai naujas apšvietimo, naudojamo žaidime, variklis, praplėstos, patobulintos ir visiškai naujos vietovės žaidime bei lygiai, nauji garso takeliai ir, kas daugeliui bus svarbiausia dingstis vėl pasinerti į šį nuotykį – papildomos pabaigos. Smagu, kad žaidėjo pasirinkti išgyvenimo būdai ar taktika turės negrįžtamos įtakos žaidimo protagonisto psichikai bei mąstymui. Tai turės įtakos ir pabaigoms. Taip pat jos atskleis skirtingus visos istorijos kampus, todėl susimedžioti visas pabaigas – verta.

Žaidimas prasideda nuo to momento, kai nepažįstamas, bevardis herojus, į kurį žaidimas tiesiog kreipiasi kaip į tave, nubunda savo kambaryje. Nuo pirmųjų momentų tampa aiškūs kelis dalykai – visą miestą, nors ir nežinoma, kokio dydžio ar kokiu mastu, užplūdo neaiški liga, po kurios viskas taip, kaip yra dabar. Pagrindiniam veikėjui pavyko viso to išvengti viso labo likus savo kambaryje. Tačiau pati visos epidemijos koncepcija – nuolat kinta tiek žaidėjo galvoje, tiek žaidime ir tu niekada tiksliai nežinai, kas būtent įvyko ar kas tai nulėmė. Tai, iš dalies, ir yra žaidimo arkliukas, kurį jis puikiai išnaudoja bei sumaišo su specifiška grafika bei vizualiniu pateikimu. Taip pat labai gerai išpildytas visas šis, iš pažiūros, gana paprastas žaidimo užmanymas, kuris gali būti nupasakotas vien tais pačiais dviem žodžiais, iš kurių susideda žaidimo pavadinimas – „Lone survivor“. Tačiau žaidimo stiprybe netrunka tapti tai, kad čia tiek daug neatsakytų klausimų ir jie, žaidimo atmosferos ir pagr. veikėjo dėka taip intriguoja, kad žaidėjui nebėra kur trauktis, kaip tik įnykti į šį pasaulį. Beje, smagu ir tai, kad žaidimas žaidėją prie savo pasaulio bei mechanikos pratina po truputį. Pavyzdžiui, pirma rimtesne užduotimi tampa nusileidimas į pirmąjį daugiabučio aukštą. Užduotys bei jų mastas palaipsniui sunkėja. Kaip ir pats žaidimas – kuo tolyn, tuo klampyn į istoriją bei įvairias jos prasmes.

Žinoma, šio žaidimo širdyje yra vienas pagrindinis variklis – išgyvenimas. Tai neleis žaidėjui niekaip nei nuobodžiauti, nei atitrūkti nuo žaidimo, nes be to, kad reikės tyrinėti aplinkas, žaidėjas privalo nuolat rūpintis savo herojumi: pavalgydinti jį, leisti išsimiegoti ir kt. Kitaip pagrindinis veikėjas nebus tinkamas aplinkų tyrinėjimui bei kitų, galimai išgyvenusių, paieškai. Taip pat teks nuolat rūpintis senkančiomis šviesos bei šaudmenų atsargomis – jų reikės nuolat, o kiekvienas atsargas papildantis radinys taps švente. Kalbant bendrai, „Lone survivor“, tiek originalas, tiek ši, praplėsta versija yra toks žaidimas, kuris niekada neleidžia žaidėjui pasijausti padėties šeimininku. Čia nuolat kažkas vyks. Ir tai, dažniausiai, vyks žaidėjo nenaudai.

Neskaitant radijo imtumo bei dienoraščio, esančio veikėjo kambaryje, žaidėjas paliekamas ant ledo. Trumpiau tariant žaidėjas turi pats išdrįsti išlįsti iš kambario, tyrinėti, ieškoti atsakymų į sau rūpimus klausimus ir viso to eigoje susidurti su pasekmėmis bei kliūtimis. Žaidimas, nors grafiškai ir yra savotiškas, atmosferiškai yra gan artimas žaidimų serijai „Silent Hill“. Čia, kaip ir ten, didelį vaidmenį vaidina atmosfera, jos išpildymas, muzikiniai tonai bei psichologinis spaudimas. Taip pat ir priešai čia, kaip kad ir „Silent Hill“ žaidimuose yra beveidžiai, primenantys vaikščiojančius numirėlius, mėsos ieškantys padarai. Jie lėti, bet pakankamai grėsmingi bei fatališki, todėl kaskart susidūrus su jais teks galvoti, ko griebtis: resursų ar gudrybių. Naudoti šovinius teks labai apskaičiuoti, tad galima tikėtis prakaito lašų, slenkančiu veidu, kai šaudai šovinius ir nežinai, ar jų kitoje patalpoje neprireiks dar labiau. Tuo metu apgudrauti sėlinant priešus pavyks ne visada, o kaskart neprasprūdus teks susitaikyti su skaudoka žaidimo pabaiga ir pradėti iš pradžių. Žodžiu, šis žaidimas veikia žaidėją eile skirtingų būdų.

Atskiro paminėjimo vertas žaidimo garsas. Jis žaidimui priduoda rimto svorio. Vien ko verti garsiniai efektai, kuomet kažką murmantys ir veblenantys priešai, pagavę žaidėjo kvapą, iškriokia labai jau makabrišką mirties nuosprendį, savo kriokimo kalba. O kai ne priešų garsai, žaidėją nuolat persekioja įvairūs garsiniai-muzikiniai efektai. Jų žaisdamas neatsigini – tenka susitaikyti ir žaisti pagal žaidimo diktuojamas taisykles. Aš jau net nekalbu apie paties žaidimo kūrėjo Jasper Byrne parašytą muziką. Akivaizdu, kad šis žmogus geriausiai žinojo, koks garso takelis geriau lydės jo žaidimą. Šio žinojimu jis nesunkiai įtikina ir žaidimą žaidžiančius. Nors, aišku, verčiausia paminėjimo yra žaidimo grafika bei vizualinis pateikimas. Tyčia „pikseliuotas“, išblukęs, kiek išsivadėjęs apipavidalinimas žaidimo kontekste suskamba būtent taip, kaip ir turėtų – nepriekaištingai. Taip, toks retro stiliaus priėjimas prie žaidimų apipavidalinimo pastaruoju metu yra itin dažnas (ypač kalbant apie mažesnius projektus), tačiau „Lone Survivor“ šis sprendimas panaudotas tikslingai siekiant įbauginti žaidėją bei sukurti psichologiškai slegiančią atmosferą, kuri ne tik būtų įspūdinga pati savaime, bet ir kurtų puikią dermę su žaidimo istorija.

Dar vienas svarbus žaidimo aspektas, kurio nepaminėjau ir kuris tikrai turėtų sudominti tuos, kurie žaidimo dar nežaidė, yra „Lone Survivor“ dėmesys tam, kaip gerai ar prastai žaidėjas orientuojasi bei tvarkosi su tuo, ką žaidimas jam „meta“. Praktiški to pavyzdžiai būtų tokie: jei žaidėjas nekreipia dėmesio į savo veikėjo psichiką, įtampą ir per ilgai būna tamsoje, nepailsi, pagrindiniam herojui prasideda haliucinacijos. Jų metu gali išsikraipyti lygiai, kai kurie lygiai dingti apskritai, atrodyti kitaip, bet geriausiai kai tiesiog ima ir pradingsta veikėjai, su kuriais kalbasi žaidėjo valdomas personažas ar kurie stovi prie pat. Žodžiu, žaidimas reaguoja į tai, ką daro bei kaip mąsto žaidėjas. Kiekvienas žaidėjo priimamas sprendimas išvirsta į pasekmes, kurios niekada nėra nuspėjamos. Tai dar vienas būdas, kuriuo pats žaidimas nepraranda žaidėjo kontrolės. Šiaip žaidimo pasaulis nėra didelis, bet jame nuolat kas nors vyks ir stebins: keisti nauji personažai reikalaus susitikimo, atsivers nauji netikėti keliai ir t.t. Nepaklysti visame tame padeda keistokai išpildytas žemėlapis, kurio didžiausia nauda – jame paties herojaus sužymėtos pastabos, uždarytos duris ir t.t.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad kūrėjai, nors pasirinko perkelti žaidimą į „Wii U“ platformą, visiškai nepagalvojo apie žaidimo pritaikymą šiai konsolei bei jos funkcijų išnaudojimą. Todėl dabar man galbūt net geriau žaisti jį savo asmeniniame kompiuteryje, nei šia konsole? Pavyzdžiui labai puikus sprendimas būtų buvęs „Wii U“ pultelio ekraną išnaudoti žemėlapiui, o žaidimą žaisti televizoriaus ekrane. Dabar gi abu ekranai rodo tą patį, todėl aš tiesiog išjungiau televiziją ir viską žaidžiau „pultelyje“. Žinant, kad mažame ekrane šio žaidimo poveikis efektyvesnis, šią 4-6 valandų kelionę smagiau išgyventi tamsoje, patogiai išsidrėbus ant kokio fotelio ar minkštos kėdės. Vien todėl, kad šį neeilinį žaidimą tiesiog perkėlė „Wii U“ konsolei be jokio pagalvojimo, kaip žaidimą būtų galima pritaikyti būtent šiai konsolei, negaliu rašyti aukštesnio balo. Ypač kai būtent šis pats žaidimas, „Lone Survivor: Director`s Cut“, jau spėjo išeiti tiek asmeniniams kompiuteriams, tiek nešiojamoms konsolėms. Na, bet tie, kas teikia pirmenybę „Wii U“ – su žaidimu gali praleisti gerą laiką. Ypač, jei jo nežaidė anksčiau ir jei nesukyla apmaudas, kad žaidimu net nebuvo stengiamasi išnaudoti „Wii U“ pultelio galimybių.