Ganimedo liežuvis

Didžioji dalis apžvalgų rašomos vieno žmogaus, tačiau šį kartą apie „Scourge: Outbreak“ pasakoja net du apžvalgininkai – E417 bei Hoonablee, bandydami vienas kitą papildyti ir kuo išsamiau papasakoti apie į jų kompiuterius pakliuvusį žaidimą.

Ganimedo liežuvis. Tai terminas, kurį sugalvojau dabar, šiandien, dar kartą prisiminęs „Scourge: Outbreak“, nes juk reikėjo suteikti šiam žaidimui kokią nors antraštę. Šiam egzemplioriui nieko objektyvaus nepritaikysi, tad teko pasitelkti ne vieną asociaciją, kad gautųsi tai, kas gavosi. Trumpiau tariant Ganimedas, kaip žinia, yra planetos Jupiterio palydovas. Taigi jei Jupiterį mes laikytume kompiuterinių žaidimų trilogija „Gears of War“, o Ganimedą (jo palydovą) – bet kuriuo sėkmingu klonu (pvz. Vanquish, Binary Domain ir kt.), tai galvojant apie „Scourge: Outbreak“ galima pasakyti tiek: tai pasigailėtino dydžio meteoritas, kuriam praskrendant pro šalį Ganimedas išsišiepęs rodo liežuvį.

Tikriausiai visi pritarsit, kad smagu išvysti savo vaikystės žaidimų perdirbinius – super HD grafikos vietoj stambių pixel‘ių, ištaisytos klaidos ar sutvarkytas pultelį sudaužyti skatinantis sudėtingumo lygis, kurio pakeisti anksčiau niekaip neidavo. Iki šiol geriausių pakartotinių leidimų Olimpo kalne tupi „Zelda: Wind Waker HD“, „Duck Tales: Remastered“, „Super Street Fighter II Turbo HD Remix“ ir visi kiti panašius prierašus („Ultra HD“, „Refuelled“, „Remix“, „Reloaded“ ir t.t.) turintys „remake‘ai“. Bet kai kalba pasisuka apie perdirbinius žaidimų, nesenesnių nei pati „remake‘ų“ tendencija, darosi šiek tiek kebliau – ypač, kai pažaidus pakartotinai išleistą žaidimą, pradedi savęs klausti: „Jei ši atsinaujinusi versija tokia, kaip baisiai turėtų atrodyti originalus leidinys?“.

Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kas nulėmė visa ko samplaiką, kuri įvyko „Scourge: Outbreak“ žaidime, bet apie jį rašant ima skaudėti galva, nes a) tai yra tikrai nekokybiškas žaidimas ir b) jį nulėmę žaidimai ant tiek akivaizdūs ir tokie tarpusavyje mažai kuo susiję, kad lengva supainioti galus. Bet pabandykime nuosekliai: visų pirma rimtai į „Spec Ops: The Line“ siužetą besikėsinantis žaidimas, kurį buvo bandoma apipavidalinti panašiai kaip ir 2004 metų šedevriuką „Psi-Ops: The Mindgate Conspiracy“, tačiau galiausiai gavosi eilinis „Gears of War“ klonelis, kuriam nei šilta nei šalta dėl kažko daugiau, ką gali pasiimti žaidėjas. Tiesa, dar „Scourge: Outbreak“ reiškia pretenzijas ir į eilę kitų panašios tematikos ir/ar stilistikos žaidimų, bet juos identifikuoti neatimdamas to malonumo leisiu patiems – kas žino, gal tai bus vienintelis smagus dalykas, jeigu jau žaisite „Scourge“…

Iš tiesų „Scourge Outbreak“ atsiradimo istorija kiek keistoka ir gąsdinanti: viskas prasidėjo 2010 metais, kai pirmoji žaidimo versija „Scourge Project“ nusileido į „Steam“ parduotuvę ir visiškai nesusilaukė jokio žaidėjų dėmesio. Praėjus nemažam laiko tarpui, „Tragnarion Studios“ komanda nusprendė perkelti šiek tiek pakoreguotą žaidimą į „Xbox Live“ parduotuvę, kur žaidėjų atsiliepimai taip pat nebuvo mieli širdžiai. Ir galiausiai ne kokių įvertinimų susilaukusi „Xbox“ žaidimo versija su nauju pavadinimu „Scourge Outbreak“ pasirodė PC fronte ir taip pakeitė „Steam“ parduotuvėje apdulkėjusį „Scourge Project“, kuris netgi buvo sudarytas iš dviejų epizodų. Ir kas iš šitos „maišalynės“ išėjo? Šiek tiek „paspoilinsim“ – nieko gero…

Smagu su užsidegimu pasakoti apie žaidimo siužetą. Bet visuomet yra viena sąlyga: smagu tuomet, kai tas siužetas geras. Pavyzdžiu čia puikiai tinka jau minėtas „Spec Ops: The Line“. Kuo jis geras – visi žinom, o kas nežaidėte – drąsiai čiupkite jį vietoje to, apie ką skaitote dabar ir mintyse man padėkokite. Tai va. Bet kokiu atveju, „Scourge: Outbreak“ istorija yra kažkas tokio, kai tikrai gerą, įtraukiantį ir netikėtą siužetą draugų rate pasakoja koks nors įkaušęs ar šiaip neiškalbus draugas – tikėkis nerišlaus, vienodo, padriko pasakojimo, iš kurio duok Die suprasi bent herojaus vardą ir bent keletą savybių. Žodžiu, nykuma, kuri vėliau prisiurbiama klišių ir gaunasi klišių nykuma. Ar bent jau kažkas tokio.

Visų pirma, aiškiai matyti, jog kūrėjai įkvėpimo sėmėsi ne iš kur kitur, o būtent iš visų mylimos bei gerbiamos „Gears of War“ frančizės bei „Mass Effect“ trilogijos, bet iš to gavosi tik šnipštas. Aišku, perteikti panašią „bėk, slėpkis, šaudyk, naudok super galias ir viską pakartok dar kartą“ formą išgauti šiai studijai pavyko, bet kas iš to, jei ginklai, kaip kokie plastmasiniai, atrodo visai besvoriai, o antgamtinės galios, nors ir pritaikytos kooperatyviam žaidimui su draugais, vis vien labai greitai išnaudoją vadinamąją „Ambrosia“ energiją, kurios, lyg per kokį „Half Life 2“, kalbant apie gyvybės taškų punktus, gali gauti nebent pribėgus prie karts nuo karto pasitaikančių statinių, kurios lyg tyčia buvo paruoštos Jums.

Šiame žaidime visai nieko lygiai bei jų apipavidalinimas. Žinoma, prasidėjus naujai kartai, tokie vaizdai, kokius matome čia – geriausiu atveju vidutiniški, tačiau jei jis būtų pasirodęs bent meteliais ar pusantrų anksčiau – būtų pats tas. „Scourge: Outbreak“ yra gan gražus, tačiau jo vis tiek nerekomenduočiau, nes tam, kad galėtum tuo grožiu bent kiek pasimėgauti, teks nuolat kęsti kitus žaidimo trūkumus, kurie lįs lauk ir badys Tau šoną iš šiaudai iš maišo. Bet čia vaizdai, grafika, aplinkos. O apie veikėjų modelius aš net nekalbu… Klišių, plokščių bejausmių veidų ir banalybių anšlagas. Tiesiog masinis antplūdis viso to, ką jau, maniau, visi seniausiai išgrūdo pro savo atminties duris. Ką gi, ačiū kūrėjams už tai, kad priminė, kas kažkada buvo blogiausio. Ačiū ačiū jiems labai. Kita vertus gal galima tartis su ateities muziejais, kad „Scourge: Outbreak“ rodytų ekspozicijose kaip banaliausių dalykų trečio asmens šaudyklėse (ir dar nekokybiškai pateiktų) rinkinį?

Visgi, žmonės dirbę prie žaidimo atliko savo namų darbus, nes „Scourge Outbreak“, kaip ir beveik visose trečiojo asmens šaudyklėse, surasite nemažą, nors ir pagamintų iš „kartono“, ginklų arsenalą: granatos, snaiperiai, šratiniai šautuvai, „turret‘ai“, pistoletai ir visi likusieji įprasti ginklai. Vis vien, manau, jog daugiausiai laiko praleisite su šratiniu šautuvu rankose, nes priešų dirbtinis intelektas tikriausiai buvo kuriamas pagal didžiausią pasaulio macho – karinių filmų herojų „Rembo“. Kitaip sakant, kariai, su kuriais turėsit taikstytis visą žaidimą, visada bėgs tiesiai pas jus į glėbį, net nebandant kažkaip jus apibėgti ar panašiai pergudrauti. O atradus iš kur jie gaminasi arba kitaip „spawn‘inasi“, viskas bus dar paprasčiau – stovi prie sienos ir lauki, kol po vieną jie išbėga, bet, ačiū Dievui, ši juokinga situacija pasitaikys ne taip ir dažnai…

Kovos su priešais pasidaro monotoniškos ir tai įvyksta labai greitai. Be to imi nuobodžiauti laidydamas tas pačias galias, kulkų serijas ar apskritai atakas, todėl jei grįžti po darbo pavargęs ir ieškai vaistų miegui – sutaupysi pinigų, nes „Scourge: Outbreak“ Tave užmigdys nemokamai. Lygių bosai, ar pseudo-bosai stiprumo žaidimui nesuteikia, siužetiniai vingiai, per kuriuos aiškėja tikrieji ryšiai tarp ateivių ir herojų bei pagrindinių priešų įvaro žiovulį, o lemiamos, lauktos ir sureikšmintos kovos tėra standartinės tokio tipo kovos. Kur originalumas? Jo čia nebuvo nuo pat pradžių…

Antra vertus, pradedi pasiilgti paprastų karių, kurie mūšio lauke, kaip kokie viščiukai, laksto, bandydami surasti priedangą, nes žaidimui jus supažindinus su naujaisiais jūsų draugais – ateiviškos kilmės vabalais – nieko gero nelaukit… Jau per pirmus susidūrimus su šiais padarais, aš ištisai mirdavau, baigdavosi kulkos ir ne kartą teko gelbėti vabalais aplipusius draugus nuo mirties arba jiems mane. Taip pat verta paminėti, jog komandos draugai, valdomi dirbtinio intelekto, nėra tokie niekam tikę, kaip vietos nerandantys priešų kariai: Jums šaukiant pagalbos, jie visada stengsis kuo greičiau ištiesti pagalbos ranką, padėdami vienas kitam – super galiomis sukuriant nuo kulkų apsaugantį skydą ar pridengiant Jus ir Jūsų gelbėtoją. Bent tiek gerai.

Žaidimas baigiasi ir tai, turbūt, yra viena stipresnių jo pusių. Pasakysiu iškart, kad laimingi tie, kurie jo taip ir liks nepažaidę. Tiems, kam maga išbandyti – gali, juolab, kad galima žaisti keturiese, bet šis žaidimas – tai tikrai toli gražu ne šventė. Jokiu būdu jo negalima dovanoti (nebent tai užgauli dovana) ir jokiu būdu nežaisti su kolegom per verslo pietus. Tai – žaidimas neįpareigojantiems vakarams, kuomet tikrai tikrai nėra, ką veikti ar kai netikėtai pasikeičia planai, o nuotaika – pabjurus. Pabjurusios nuotaikos pabjuręs žaidimas sugadinti neturėtų. Beje, žaisti reikėtų taip pat su pabjurusia nuotaika sėdinčiais draugais. Antraip su „Scourge: Outbreak“ liksit vienas.