Kad ir kaip kiltų noras pavadinti „Lightning Returns: Final Fantasy XIII“, visų pirma tai žaidimas, kuris jokiu būdu neskirtas tiems, kurie geriausiomis žaidimų serijos „Final Fantasy“ dalimis laiko visas išskyrus dešimtą ir (arba) tryliktą. Tai ne toks žaidimas, kuris pavergtų ilgalaikius serijos fanus, nes jis per daug dalykų daro kitaip. Tačiau daugeliui žaidėjų, kurie prijaučia tam tikriems japoniškų žaidimų niuansams ir geba tolerantiškai žiūrėti į silpnas istorijas bei žaidimų nevientisumą, „Lightning Returns“ gali tapti puikiu nuotykiu ar alternatyva dabartiniams hitams.

Visų pirma tai – trečioji ir paskutinė trilogija virtusio „Final Fantasy XIII“ dalis. Čia visa iki šiol kruopščiai kurpta ir pasakota istorija įgauna neįtikėtinus pagreičius bei sunkiai protu suvokiamus vingius. Asmeniškai aš tikrai nemanau, kad sprendimas kurti tiesioginius tęsinius atskiroms „Final Fantasy“ serijos dalims yra geras sprendimas, bet kita vertus žaisdamas „Lightning Returns“ tikrai smagiai praleidau laiką ir negalėčiau skųstis dėl to, jog žaidimas neišpildė mano lūkesčių ar pan. Tai tikrai kokybiškas ir savo vertę išlaikantis tęsinys (deja, silpesnis už savo pirmtaką „Final Fantasy XIII“), tiesiog jį renkantis lengva apsigauti ir suklysti.

Žaidimo siužetas yra toks neįtikimas, skylėtas ir dirbtinai išpūstas, kad net nesinori gilintis… Taip pat liūdna, kad kūrėjai leido sau prisigalvoti absurdiškų istorijos konstrukcijų net nesivargindami paaiškinti, kaip tai įsipaišo į bendrą kontekstą ar kodėl tai apskritai vyksta, dėl ko žaisti „Lightning Returns“ pasidaro sunku; sunku vien įeiti į žaidimą. Žodžiu, dievas Bhunivelze pažadina pagrindinę šio žaidimo veikėją, Lightning, iš 500 metų trukusio miego (?). Paaiškėja, kad po 13 dienų kažkodėl ateis pasaulio pabaiga (??), todėl Lightning yra mesijas (???), kuris turi iki pasauliui baigiantis išgelbėti kuo daugiau sielų (????), bet pati ji turi savo slaptų tikslų – pamatyti savo seserį Serah. Na, tiesiog ne istorija, o visiškas rėtis. Toks, kokio jau seniai neteko niekur matyti, bet… Žaidimą iš šios pusės gelbėja būtent tas „sielų gelbėjimas“, įviliktas į šalutinių užduočių rūbą. Ne visos jos yra itin įdomios žaidimo proceso atžvilgiu, tačiau visi jose dalyvaujantys veikėjai – pilnai įgarsinti ir neprastai išpildyti, todėl būtent per šalutines misijas įvyksta ta atsvara, be kurios būtų labai sunku pateisinti pagrindinę siužetinę liniją…

Iš esmės „Lightning Returns“ sudarytas iš keturių didelių teritorijų, kurias visas tų 13 dienų bėgyje teks apkeliauti ir išnaršyti bei 5 pagrindinių misijų jose. Mano skoniui kiek per skurdu, tačiau žinant, kad viską su kaupu kompensuoja šalutinės misijos, galima priprasti. Šiuo atveju įdomu ir tai, kad visos didžiosios teritorijos yra neprastai išpildytos, todėl tokių banalybių kaip žaidimo siužete čia nebus. Miestai ir vietovės čia įtraukia, jas smagu tyrinėti, o visos jos pasižymi savo specifiniais bruožais bei skirtingu žaidimo procesu. Beje, su kiekviena iš keturių vietovių susiję ir tam tikri „Final Fantasy XIII“ bei „Final Fantasy XIII-2“ veikėjai, kas padaryta logiškai ir apgalvotai, bet dialogai su jais bei išrišimai kokio nors emocinio pėdsako nepalieka. Apskritai tokio gražaus, gyvybingo ir masinančio miesto kaip Lukserionas tyrinėjimus aptemdo bet kaip pateikta istorija, kuri stebina tiek patetiškai dialogais, tiek veidą užsidengti verčiančiomis pseudo-dramatiškomis scenomis. Bet jeigu sugebi ignoruoti dalį dialogų bei nesibaigiantį visos istorijos absurdiškumą, tai „Lightning Returns“ tikrai atrasi visas galimybes susitelkti į puikiai išpildytą pasaulį su savo mažais, bet įtraukiančiais žemynais. Gaila tik, kad to viso pasaulio šioje dalyje yra tik tiek… Nors tai ir nemažai, bet norėtųsi daugiau.

Geriausia „Lightning Returns“ dalis, bent jau mano akimis, tai visiškai atnaujinta kovos sistema. Dabar meniu lange teks susikurti nuosavas schematas, kurių pagrinda sudarys rasti, laimėti ar įsigyti Lightning kostiumai su jau paruoštomis bazinėmis savybėmis arba funkcijomis. Visa kita teks susidėlioti pačiam ir tarp trijų pasirinktų schematų kovų metu nuolat keistis. Kiekviena schemata pradėjus kovą turės savo atskirus ATB stulpelius, kuriem išsekus Lightning būtinai turės pasikeisti scehamtą, kad leistų pastarajai vėl užsipildyti. Beje, vienai schematai galėsi priskirti ne daugiau 4 funkcijų (apart tų, kurios tam tikroms schematoms jau gali būti privalomos), tarp kurių gali būti tiek atakos, tiek gynyba ar magija. Kaip efektyviai derinsi šias funkcijas su pačiomis schematomis bei kaip išradingai gebėsi pritaikyti jas kovose su priešais priklauso tik nuo Tavęs, bet smagumo ir šviežumo tokia kovos sistema tikrai priduoda. Sakyčiau net, kad tai yra maloniausia moderni jRPG žaidimo kovų sistema pastaruoju metu, nes žaisti paprasta, smagu, tačiau kovos gali būti labai net klastingus ir reikalaujančios šiokio tokio strategavimo.

Tuo tarpu aspektas, už kurį visi „Lightning Returns“ laidoja gyvą (ne, netgi ne jo siužetas) yra fiksuotas laikmatis. T.y. žaidžiant visą laiką ekrano kampe kabės laikrodis ir įkyriai tiksės. Kodėl? Nes jei nespėsi pereiti visų siužetinių misijų ir padaryti visko, ko nori per nustatytą laiko limitą, žaidimas paprasčiausiai baigsis prieš laiką ir Tau teks žaisti nuo pradžių. Taip, skamba šis sprendimas tikrai kvailai, nes na apie kokį spurtą bei greitumą galima kalbėti jRPG žaidime, kur labai svarbi tyrinėjimo laisvė bei mėgavimasis? Bet, turiu kai ką pradžiuginti, šis laiko matuoklis tėra išpūstas burbulas, nes laiko užtkes viskam: tiek pereiti visas siužetines misijas, tiek įvykdyti didžiąją dalį šalutinių, tiek apkeliauti visus žemėlapius ir t.t. O be to žaidėjui suteikiama teisė kuriam laikui sustabdyti laiką, už ką teks kassyk paaukoti vieną EP tašką. Šiuos taškus, atitinkamai, žaidėjas renka kaudamasis su priešais, tad ranka ranką plauną. Beje, dar vienas „Lightning Returns“ keistumas yra tas, kad čia negausi patirties taškų už nukautus priešus. Šiame žaidime Tavo lygis pasikels tik vykdant siužetines bei šalutines misijas. Keistas sprendimas, bet žaidimui jis limpa, o ir visai smagu išbandyti netradicišką patirties kėlimosi sprendimą.

Kur kas labiau už laiko limitą (na, bent jau mane) erzinantis „Lightning Returns“ aspektas yra tai, kad čia galima ir net skatinama ne tik nuolat perenginėt Lightning ar versti ją matuotis įvairius rūbus, bet ir pirkti, o po to užmaukšlinti ant jos įvairius aksesuarus, smulkias nesąmones bei jokios naudos veikėjo statistikoms neduodančius niekus. Na, toks merginų rengimo simuliatorius „Final Fantasy“ kontekste žiūrisi silpnai, ypač kai tai nesuteikia papildomos naudos. Tai tiesiog tuščias kevalas ir taip viskuo perpildytoje lėkštėje. Kitas dalyas – sunku įsivaizduoti bent vieną žaidėją, kuris į šį žaidimo aspektą žiūrėtų rimtai ir žaisdamas „Lightning Returns“ nuoširdžiai bandytų rasti kuo daugiau aprangos detalių Lightning bei ją visaip aprenginėti ir pan. Tikiuosi, kad tokių žaidėjų ne dauguma, nes „Square Enix“ gali ne taip suprasti ir sekantiems „Final Fantasy“ atsiras reali grėsmė nusiristi nuo stačios uolos…

Viso žaidimo metu Tau tenka valdyti tik Lightning, tačiau kartais prie žaidėjo prisijungia labai dėkingai fanų atžvilgiu ir žaidimo proceso įvairovei parinkti veikėjai, kurių valdyti kovų metu, deja, negalima, bet taip buvo ir originaliame „Final Fantasy XIII“. Sakyčiau, kad iš visų NE pagrindinės siužetinės linijos sprendimų čia sklinda originalios bei išbaigtos idėjos. Pavyzdžiui šalutinės misijos retai bus vien „nunešk-parnešk“ tipo – daugelis jų išsiplės į keletą etapų, kuriuos teks atlikti atskirai, t.y. vieną dienos metu, o kitą – naktį. Be to labai daug vertės šalutinėms misijoms iš tikrųjų priduoda tai, kad veikėjai yra įgarsinti. Absoliučiai visi, kurie aktyvuoja siužetines misijas bei tie, kurie į jas įtraukti. Aišku, kadangi šių misijų daug, tai ir NPC pasitaikys pačių keisčiausių ar net klišinių bei banalių, tačiau žinant koks apskritai keistas, neįprastas ir tiesiog „crazy“ yra naujasis „Lightning Returns: Final Fantasy XIII“, ši detalė neturėtų stebinti.

Grafiniu požiūriu, deja, žaidimas neatrodo taip pritrenkiančiai kaip kažkada atrodė originalusis „Final Fantasy XIII“. Tiesą sakant ši dalis netgi sugeba atrodyti prasčiau už savo pirmtaką, ypač kai veikėjus jiems šnekant labai priartina, nes tuomet pasimato tiesiog pasigailėtinos pastatų paviršių ar apskritai konkrečios scenos fono tekstūros ir ten kreipti akis į veikėjus. Be abejo labai daug dėmesio buvo skirta pačiai Lightning ir visiems jos kostiumams bei aksesuarams – tai tikrai jaučiasi (ir apskritai perdėm primena „Final Fantasy X-2“, kuriame taip pat labai jau buvo akcentuotas pagrindinių veikėjų persirenginėjimas). Kiti veikėjai taip pat gana detalūs, akių nedrasko, o kiekvienos iš keturių teritorijų gyventojai turi savo išskirtinių požymių bei kažką, kas visus vienija bei tuo pačiu skiria vienus nuo kitų. Priešų modelių įvairovė kaip visada „Final Fantasy“ lygio, čia neverta net bandyti ieškoti kokių nors priekabių, tik visai smagiai nuteikė pirmasis bosas, kurio vardas – Zaltys. Žaidžiant niekaip neiškrito iš galvos, ypač kai jį vėliau sutinki vėl ir vėl. Beje, pavienės fono tekstūros nesutrukdo šio žaidimo aplinkoms atrodyti gražiai – daugelis vietovių ar lygių yra tikrai skirtingi ir visas keturias teritoijas smagu tyrinėti, ypač kai jose taip sumaniai persipynusios skirtingos šalutinės siužetinės misijos ir net visas pagrindinis siužetas.

Įgarsinimas žaidime, kaip jau užsiminiau ir apžvalgos eigoje, geras bei kokybiškas, ypač kalbant apie šalutines misijas, o tuo tarpu visi pagrindinės siužetinės linijos segmentai, kuriuose dalyvauja Lightning tikrai kenčia, bet ne dėl jos įgarsinimo, o scenarijaus eilučių. Sakyčiau, tragedija, kaip kažkas banaliai jai viską surašė ir sudėliojo (arba kaip kažkas blogai adaptavo japonų mintis vakarams ir Europai). Banalu ir apskritai Lightning imama vaizduoti lyg kvailas, aklas ir savo bukumu užsispyręs personažas, sutelkiantis į save visas pasaulio klišes. Bet užtai labai nustebino žaidimo garso takelis, kurio, tradiciškai, vis niekaip neatsiklausau. Džiugu, kad kūrėjai nebedarė savo klaidos ir žaidimo pabaigoje nedėjo jokios Leonos Lewis (ar bet kurios kitos atlikėjos) dainos, nes nenorėjo sudrumsti savo emocionalios pabaigos. Pabaiga tikrai gera. Nors žaidimo eigoje jau net nebesekiau pagrindinės istorijos, pabaigoje gavau tai, ko pritrūko bebaigiant originalųjį „Final Fantasy XIII“. Beje, o šios dalies garso takelį sudaro net keturi diskai, iš kurių visos temos yra įsimintinos bei puikiai derančios žaidime, tad tuos, kas nežada žaisti raginu bent jau pasiklausyti – niekada negali žinoti.

Žiūrint bendrai, žaidimas savo konstrukcija primena „Final Fantasy X-2“, bet „Lightning Returns: Final Fantasy XIII“ man patiko labiau, nes čia viskas atvira ir jei ko nepadarei, dar turi šansų sugrįžti ir padaryti, ko nepasakytum apie FF X-2. Bet iš esmės tiek vienas, tiek kitas buvo kurti taip, kad žaidėjai prie jų sugrįžtų antram, trečiam, ketvirtam ir t.t. perėjimams. Nors jei žaidi dėmesingai ir kruopščiai, tai visą „Lightning Returns“ laisvai gali išnarstyti per du perėjimus (o daugeliui, tikiu, pilnai užteks ir to vieno). Beje, tas nuolat tiksint laikrodis ekrano šone, kuris taip visiems užkliuvo, yra net labai gera priemonė tam, kad susiplanuotum savo dienas šio žaidimo pasaulyje – net pats nustebau, kiek daug galima per vieną dieną nuveikti, o visi planai bei užduotys čia susidėlioja kaip turiningoje dienotvarkėje. Žodžiu, žaidimas moko punktualumo, o tai jau savaime yra gerai.

„Lightning Returns: Final Fantasy XIII“ jokiu būdu nėra savarankiškas, atskiras šios serijos žaidimas; tai veikiau pakankamai įvairus epilogas tiems, kurie žaidė originalųjį „Final Fantasy XIII“ ir po šio pabaigos bent kartą pagalvojo, kad norėtų, jog viskas baigtųsi kitaip. „Lightning Returns“ ir yra ta pabaiga.