Kalbėti apie „Forza Motorsport 4“ labai lengva. Užtenka pusvalandžio su žaidimu, kad suprastum — šiai akimirkai tai geriausias lenktynių žaidimas kokį turi X360 konsolė. Jis toks, dėl labai banalios priežasties — viskas jame padaryta geriau, nei bet kurioje kitoje „Forza“ dalyje, tad jokių naujų sprendimų nė nereikėjo, bet jų irgi yra.

Geriausio X360 lenktynių žaidimo titulas daugeliui konsolės savininkų be abejo reiškia, kad tai ir geriausias lenktynių žaidimas apskritai, bet jei jau labai norisi sužinot kaip jis atrodytų greta „Gran Turismo 5“, išsiaiškinkime tai dabar, kad nereiktų vargti skaitant visą tekstą. Kažkuria prasme galvodamas apie „Gran Turismo 5“ ir „Forza Motorsport 4“ santykį aš įsivaizduoju štai tokį paveiksliuką:

Skubu pasiaiškinti. Diskusijų apie tai kuri serija geresnė tikrai netrūksta, bet vertinant šią konsolių kartą ir paskutinį penkmetį, tai pirmas kartas kai tos diskusijos įgauna realų pagrindą. Nes tai pirmas „Forza“ žaidimas išėjęs po „Gran Turismo 5“ pasirodymo ir jis atrodo būtent taip… Kaip iššūkį priėmęs trolis. „Forza Motorsport 4“ siekia būti geresniu visur kur įmanoma ir įtikinti, kad sferos kuriose pranašumą turi konkurentas — nereikšmingos.

„Forza Motorsport 4“ iš ties nusileidžia „Gran Turismo“ serijai vertinant per simuliacijos prizmę. Konkurentai tebeturi subtilesnį fizikos variklį, kruopščiau pastatytas trasas ir nesveiką iššūkio kreivę kuri nutrina ribas tarp žaidimo ir rimto „darbo“. „Gran Turismo 5“ nepranokstamas ir vaizdo atkūrime stebint įveiktos trasos pakartojimą, bet ir „Turn 10“, vien pakeisdami dinaminio apšvietimo variklį, gerokai pasitempė šioje srityje. Todėl kol mes kalbėsime apie simuliaciją, peštynės dėl to kuris geresnis nesibaigs. Jos ir negali baigtis, nes ginčijantis tokiomis temomis svarbiausiais argumentais tampa asmeniniai pomėgiai ir poreikiai, o ne bendri standartai. Vis tik vertinant plačiau ir aiškinantis kuris lenktynių žaidimas smagiausias — „Forza Motorsport 4“ praktiškai nepalieka jokių vilčių savo konkurentams. Ypač jei vertinsime pamatines žaidimo sąvokos dalis — ar man smagu, ar mane įtraukia, ar noriu dar, ar žaisdamas jaučiuosi laimingas ir svarbiausia ar žaidimas yra pasirengęs duoti man tai, ko aš noriu čia ir dabar. Į visus šiuos klausimus „Forza 4“ atsako — taip.

Taip aš esu pasirengęs džiuginti
Didžiausia džiaugsmo dozę be abejo suteikia bendradarbiavimas su „Top Gear“. Tiesa — jis simboliškas. Žaidime praktiškai nėra sąlyčio su laidos vedančiaisiais ar personažais, Džeremis Klarksonas įgarsina vos keliolika eilučių, bet tuo pat metu mums atiduodama „Top Gear“ trasa ir keli šią laidą garsinantys varžybų režimai (auto futbolas, kėglių daužymas). Sumetus viską krūvon, maža „Top Gear“ turinio injekcija duoda labai daug. Žaidimo reklamą ir įvadinį filmuką įgarsinęs Dž. Klarksonas užduoda keistą, džentelmeniškai arogantišką toną. Tiesiog pasijauti gerai ir išdidžiai dėl to, kad turi būtent šį žaidimą. Vėliau to nebelieka, bet kas kartą lėkdamas žymiąja „Top Gear“ trasa, kažkur giliai pasąmonėje girdi „…nicely through chicago and here comes the hammerhead….“. Tai veža.

Tuomet šoki į mašiną ir… O Dieve! Kaip paskubėta! Pirmos lenktynės sukelia keistą kartėlį burnoje, automobilis gazuoja ir stabdo pats, posūkiuose veikia visos įmanomos pagalbinės sistemos, dirbtinis intelektas ryja dulkes.

Iš pažiūros keistas, bet iš tiesų gerai apgalvotas „Turn 10“ sprendimas. Retas „Forza 4“ gerbėjas patikės, kad viskas taip ir turi būti, tad jau netrukus krapščiausi žaidimo nustatymuose, bet tik po to, kai eksperimento vardan daviau pora trasų pralėkti sūnui. Jis jas įveikė. Trijų metų vaikas, vis dar susimaunantis „Sims Skyheroes“ lėktuvėliuose, su didžiausiu malonumu finišavo „Forza 4“ trasoje. Tiesa, kiti tų lenktynių dalyviai jau buvo sustatę savo automobilius į angarus ir valgė vakarienę su šeimom, bet vaikutis finišavo, o užimta pozicija jam rūpėjo mažiausiai. Taip jau priimta pas vaikus, jei kirtai finišo liniją, vadinasi laimėjai.

Ir tai gerai. Netrukus aš išjungiau didesnę dalį pagalbų, kiek kilstelėjau DI sudėtingumo lygį ir mėgavausi mano skonį atitinkančių važiavimu, dinamišku iššūkiu ir riebiomis priemokomis prie pagrindinio laimėjimo, žaidimas tapo tokiu, kokio reikia man. Tokiais atvejais malonu žinoti, kad panorėjęs vėl galiu pritaikyti jį sūnui, kad būtų smagiau vietoj pulto įjungdamas „Kinect“.

Suderinamumas su „Kinect“ greičiausiai yra dar viena priežastis, kodėl iš dėžutės išimtas žaidimas „važiuoja pats“. Kaip žinia, šis „Microsoft“ įrenginys yra skirtas šeimai, o dėžutės turinčios purpurinę „Veikia geriau su Kinect“ žymą, tas šeimas traukia kaip magnetas. Turint galvoje gan skurdžią šiam priedėliui skirtų žaidimų biblioteką, tai neturėtų stebinti. Ką „Kinect“ daro žaidime? Ogi atlieka vieną iš kelių funkcijų. Judesiu galima valdyti žaidimo meniu, dalyvauti varžybose (pojūčiai nors ir nepermuša „Kinect Joy Ride“ sukeliamų emocijų, bet yra pakankamai smagūs), klajoti po „autovista“ ir sekti galvos judesius. Smagiausiai ir daugiausiai žadanti dalis žaidimui, ko gero ir bus galvos sekimo funkcija. Kol kas ji veikia ne idealiai ir prasmės ją naudoti yra tik stebint vaizdą iš salono, bet… Tai technologija kurią smagu bandyti, o bandant svajoti apie tai kokie žaidimai gali pasirodyti rytoj. Esmė tame, kad kamera seka galvos judesius ir atitinkamai keičia kameros poziciją, tad jei milžinišku greičiu atleki į „Chicago“ posūkį, stabdydamas įsitempti fotelyje, ir visu kūnu pasvyri į sukimo pusę, kamera paslaugiai nuslenka ta pačia kryptimi, leisdama pamatyti kritiškai svarbų vaizdą per keleivio langą. Ta pati funkcija, veikianti automatiškai ar valdoma pulteliu jau buvo keliuose žaidimuose, tačiau su „Kinect“ integracija ji nepalyginamai šaunesnė. Belieka tik išspręsti technologinius nesusipratimus, patobulinti žaidėjo „iškirtimo“ iš aplinkos mechanizmą ir sugalvoti kaip ji gali būti naudingesnė pasirinkus kitus kameros rakursus.

Taip aš esu pasirengęs stebinti
Kitas „Kinect“ perliukas skirtas tiems, kas eina iš proto dėl retų, prabangių ar šiaip plačiai žinomų bolidų. FM4 „Autovista“ režime, bus galima nuodugniai apžiūrėti beveik 30 automobilių, kurių tarpe ir kino žvaigždė DeLorean DMC–12, keli švieži ferariai, lambai, bugati ir net „Halo“ visureigis. Visus „Autovista“ automobilius galima apžiūrėti sukant kamerą pulteliu, atidaryti dureles, variklio dangčius, įlipti į saloną ar nuodugniai apžiūrėti stirnas sekančius priekinius žibintus. Tai daryti galima ir su „Kinect“, tokiu atveju tiesiog vaikštai po kambarį apie savo svajonių bolidą, ranka atsidarai dureles, įsirangai į vairuotojo sėdynę ir aktyvuoji Dž. Klarksono balsą, kuris pasakoja kuo nuostabus ir neišdildomą įspūdį palikęs „Ferrari 458 italia“ jį užknisa. Ko dar galima norėti?

Šiaip kalbant apie „Autovista“ norisi pabrėžti grafikos variklio darbą. Šiame režime esantys automobiliai praktiškai tikri, kiekviena interjero ir eksterjero detalė nušlifuota iki maksimalaus fotorealizmo ir suteikia galybę nuostabių akimirkų. Trasoje situacija ne tokia gera, bet irgi pasikeitus į teigiamą pusę. „Forza Motorsport 4“ vis dar turi glotninimo problemų, o kai kurios žiedinės trasos erzina savo veidrodiniu lygumu. Nepaisant to, dabar ženkliai patobulintas kelio dangos vaizdavimas, artimuose fonuose daugiau detalių, o galiniai fonai pasižymi išskirtiniu gilumu. Tiesa tas jų „gylys“ sukuria keistą butaforijos efektą, bet nuotraukose atrodo labai gražiai.

Didžiausiu pasiekimu grafikos srityje aš vis tik laikau apšvietimo variklio pakeitimą. Seniau „Forza“ visada atrodė kaip sukčius. Ryškūs šviesos šaltiniai ir gyvos spalvos, nukreipdavo žvilgsnį nuo klaidų, o kontrastingi šešėliai paprastai visada uždengdavo automobilio sąlyčio su danga taškus. Taip buvo gražiau, paprasčiau, bet labai neteisinga. Dabar šviesa žaidime dinamiška, yra atkarpų, kur žaidimas tvoskia ryškiais kontrastais, akinančiai balta, saulės nušviesta danga. Yra ir neutralių, ramių vietų, kuriose gali deramai įvertinti automobilio sukibimo su danga atkūrimą. Reikia pripažinti, kad FM4, stebint įveiktas lenktynes, mašinos šiek tiek „plaukioja“, tačiau aš gerbiu kūrėjus už suteiktą galimybę tai matyti, užuot vėl paskandinant apatinę dalį tamsoje.

Taip aš esu pasirengęs duoti tai ko nori
Esminis pokytis kurio šlifuodami žaidimo balansą ir mechaniką siekė kūrėjai, greičiausiai buvo rasti tą ploną ribą, kuri išskirtų žaidimą iš daugumos arkadinį prieskonį turinčių lenktynių žaidimų. Situacija panaši, kaip su kablelio padėjimu „nubausti negalima pasigailėti“ įsakyme. Mano požiūriu „Turn 10“ kablelį padėjo teisingai.

Užuot baudę žaidėjus už važiavimą „arkadiniu“ stiliumi, jie nutarė to nedaryti. Nori imti posūkį išstumdamas oponentus? Prašom! Nori traktuoti kampus kaip ralyje? Prašom! Nori visiškai neveikiančio žalos modelio? Prašom! Užuot nurodinėjusi kaip turi žaisti, „Forza“ tiesiog siekia apdovanoti tuos, kas siekia daugiau. Kaip ir seniau, kiekviena išjungta pagalba, pakeltas DI sudėtingumo lygis, idealios linijos išjungimas, „rewind“ funkcijos nenaudojimas, realistiškas žalos modelis ir kiti elementai gali būti įjungti, mainais už tai žaidimas pasiūlo papildomų apdovanojimų. Dar šiek tiek patirties taškų ir pinigėlių galima susižerti demonstruojant meistriškumą trasoje. Idealiai įveiktas posūkis, gražus ir švarus lenkimas, subtilus drift‘as — visa tai protokoluojama ir įvertinama. Todėl po kelių važiavimų aš pasidariau „Forzą“ tokią, kokios man norisi. Su nuolatos į kuprą alsuojančiu, bet nepernelyg pavojingu DI ir išjungtomis pagalbomis. Nekeldamas DI sudėtingumo lygio prarandu kažkiek taškų, tačiau gaunu įdomias varžybas.

Įdomias ta prasme, kad norint jas laimėti negali atsipalaiduoti ir kvailioti, juk kalbam apie vos keliomis sekundėmis atsiliekantį oponentą. Tačiau pats įdomumas yra važiuojant pirmam priraškyti kuo daugiau prizų už meistriškai įveiktus posūkius, kurių bent šiek tiek greitesnis DI rinkti neleistų.

Taip aš noriu žaisti su Tavimi…
Čia dar viena serijos naujiena. DI važiavimo stilius. Jis tapo agresyvesnis, užgaulesnis, beatodairiškesnis. Užblokavus idealią trajektoriją, DI neretai ryžtasi išeiti „ant lenkimo“ siauresniu kampu ir delsia stabdyti vildamasis užkišti korpusą kai tai pradėsiu daryti aš. Kartais aš užsivedu ir taip pat tyčia uždelsiu, kartais DI nervai neatlaiko ir jis spiria per stabdžius taip ne tik neaplenkdamas manęs, bet ir prarasdamas kelias pozicijas, kartais priešingai… DI nestabdo iki paskutinės akimirkos ir su įspūdinga gracija užsisuka dulkių šokyje trasos užribyje. Aš nežinau kaip tokio rezultato pasiekė „Turn 10“. Gal DI turi įsiūtus važiavimo stiliaus archetipus, gal iš tikro mokosi mąstyti, gal tai tiesiog gudriai užmaskuotos, iš anksto paslėptos scenos… O man ir nerūpi kaip jie tai padarė. Svarbu tai, kad aš įtikėjau, kad DI žaidžia su manimi, daugiau aš iš jo nieko ir nenoriu.

DI įsitraukimą į žaidimą papildo ir bendra karjeros eiga. Dabar niekas neverčia tavęs lipti į vieną ar kitą automobilį, jei nori, visą karjerą gali įveikti su ta pačia mašina, su kuria ją ir pradėjai. Tiesą sakant tai labai primena lenktyninio mėgėjo, siekiančio tapti profesionalu gyvenimą. Pradiniame etape važiuoji ten kur tave priima, o tik vėliau gali galvoti apie vis kito automobilio pirkimą specifinėms varžyboms. FM4 tą jausmą perteikia išskirdamas karjerą į varžybų serijas. Čia nekinta tik trasų kurias turėsi įveikti kiekis. Tarkim dalyvauji pasaulinių varžybų serijoje kurioje yra 12 važiavimų. Juos visus teks įveikti ir nebūtina visur finišuoti pirmam, žaidimas vyksta toliau. Atvykus į konkrečią trasą, „Forza“ automatiškai parenka vienas iš kelių joje esančių varžybų, kad žaidėjui nereiktų keisti mašinos. Parinkus tinkamas varžybas dar įvertinama turimo automobilio klasė, jei mašina per galinga ar per prasta būsimoms varžyboms, siūloma automatinė dalių keitimo funkcija. „Forza“ nuolat prisitaiko prie žaidėjo, tad jei įpusėjęs turnė iš mažo ir mielo japoniško Hatchback‘o peršoki į raumeningą amerikietį, progresas nesutriks nė akimirkai. Žaidimas automatiškai pradės siūlyti vis kitas rungtis tose pačiose trasose. Galiausiai visus atrakintus etapus galima peržiūrėti ir savarankiškai nuspręsti kur norima važiuoti.

Vėlgi… Absoliuti veiksmų laisvė, nevaržanti nei tiesiog žaidimo norinčių, nei maksimalistų poreikių.

Šis „Turn 10“ požiūris atsispindi ir detalių kainose, bei naujų automobilių dovanojime. Kaip ir seniau, pakėlęs vairuotojo lygį dovanų gauni naują auto, tačiau dabar žaidimas siūlo ne vieną mašiną, o vieną kategoriją. Pavyzdžiui laimi varžybas ir renkiesi vieną iš kelių „Amerikietiško raumens“ ar „Plunksnelių“ kategorijos bolidų. Tokiu būdu žaidimas įteikia automobilį ir negriauna numatyto balanso (tam tikroje vietoje, žaidėjai turi turėti tam tikrus automobilius, kad galėtų išmėginti kitokio pobūdžio varžybas), tačiau tuo pat metu nebruka mašinų kurių vairuot nenorėsi. Kalbant apie dalių pirkimą žaidimė tebėra „Affinity“ sistema, tad prie vieno gamintojo prisirišę žaidėjai, jau po poros valandų lojalaus važiavimo, gaus 100 procentų nuolaidas visoms detalėms. Iš pradžių maniau, kad tai labai sumenkina pinigų reikšmę žaidime, tačiau iš tiesų, pinigus smagu leisti naujoms mašinoms, o kito kelio sudaryti galimybes ilgai nekeisti pasirinkto bolido ir nėra. Jei staiga paaiškėja, kad turimas „Honda Civic“ sekančioms varžyboms turi šoktelti iš E į A klasę, tektų parų paras drožti ją trasoje kaupiant lėšas. Kita vertus neprieraišūs, nuolat keičiantys mašinas vairuotojai šioje vietoje turės pakratyti pinigines, bent jau pirmas keliolika žaidimo valandų.

…ir žaisti noriu dar ilgai!
Pagiriamuosius žodžius FM4 vainikuoja on–line galimybės. Gausybė režimų (tame tarpe ir atsipalaidavimui skirti „Top Gear“ futbolas, katė ir pelė, virusas ir kt.), vairuotojų klubai (į kuriuos įstoję žaidėjai gali skolintis vieni kitų automobilius), draugų ir priešininkų sarašai, aukcionai (išvaizdos ar vidinio tuning‘o, specifinių set–up‘ų ir žinoma pačių automobilių) ir kiti džiaugsmai. Yra viskas, kad su „Forza 4“ galėtum leisti laiką dar ilgai ir kad jis liktu vieninteliu žaidimu, jei tik to norisi. Niekur nedingo ir galimybės kurti nuotraukas, video filmus ir dalintis visu šiuo gėriu su draugais.

Žodžiu… Iššūkis priimtas ir su juo susidorota labai subtiliai. Galim vadinti tai populizmu ar žaidimų bukinimu, bet subtilus gebėjimas įtikti visiems ir kiekvienam yra vertybė. „Forza 4“ gali pasiūlyti daug, toli gražu ne viską, bet labai daug ir tokiu būdu išsireikalauti žaidėjo dėmesį sau. Ypač tais atvejais kai žaidėjas ieško žaidimo.