Priežastis kodėl šio teksto nenoriu vadinti apžvalga paprasta — aš dar neišleidau visų pinigų kuriuos reikia išleisti, kad viską nuodugniai išanalizuoti. Kaip ten bebūtų, draugų iš „BigBox“ dėka turėjau progą savaitgalį praleisti su „Nintendo Wii U“ konsole ir dėl šio įrenginio jau turiu net dvi tvirtas nuomones.

Pirma — pati iš savęs ši konsolė atrodo labai patraukli ir galinga. Kompaktiškas ir dailus įrenginys, ypač sklandžiai įsiliejantis į žaidimus mėgstančio žmogaus namų infrastruktūrą. Žodžiu, žvelgiant be konteksto, matomi tik geri dalykai. 

Pasitelkus kontekstą formuojasi antroji nuomonė, kuri nežada įrenginiui nieko gero. Visi turime kalendorius, visi numanome, kad prieš juos išmetant namuose jau gali rastis vietos naujos kartos konsolėms, bet ko nežinom, tai trečiųjų šalių sprendimai remti vieną ar kitą platformą. Tiesa, rašydamas šį tekstą stengsiuos nekapstyti giliai ir neprognozuoti kas bus jei bus. Faktas tas, kad „geležinis“ Nintendo sprendimas likti šios kartos rėmuose, signalizuoja ir apie jų lūkesčius dėl auditorijos. Wii U nėra konsolių kartos poslinkis, o tik savotiška senosios „Nintendo Wii“ evoliucija, naujas žaisliukas „casual“ žaidėjų šeimoms ir ištikimiausiems „Nintendo“ fanams. Aš praktiškai neabejoju, kad „Nintendo“ sprendimą kurti būtent tokią konsolę pateisina atsargumu, kainodara ir senosios „Wii“ pavyzdžiu, bet tuo pat metu neatrodo, kad jie kreiptų dėmesį į aplinkybes. Kai pasirodė „Nintendo Wii“ ji neturėjo analogų nei kainos, nei žaidimų mechanikos srityje, o šiandien konkurencija ypač stipri, tad dalis „Wii U“ pliusų išgaruoja anksčiau, nei gamintojas spėja apie juos pranešti.

Tačiau grįžkime prie įspūdžių kuriuos žadėjau prieš pažadėdamas nesivelti į spėlione ir į jas įsiveldamas.



PAKUOTË 

Paprastai, kai pradedu apžvalgą nuo pakuotės aprašymo, tai darau tam, kad pasišaipyti iš tų, kas pradeda apžvalgą nuo pakuotės aprašymo, bet šis kartas išskirtinis. „Wii U“ pakuotė, neprideda balų konsolei, bet yra dalykas kurį gali pamilti. Jei kada nors vis tik pirksit konsolę, „Nintendo“ pasirūpins, kad džiaugtumėtės nuo pirmos akimirkos.

Mano pagyros skirtos nuotraukoje matomam dviejų stalčių sprendimui. Atidarai dėžę, joje pora stalčiukų, viename įrenginys, kitame laidai ir priedai. Viskas sudėta labai kompaktiškai ir patogiai, išpakuojama, o reikalui esant ir supakuojama greitai, nepadarant žalos nei pakuotei, nei įrenginiui, nei nervams. Genialu. Viskas į namus turėtų atvažiuoti stalčiukuose!

Testavimui gavau „Basic Pack“, o jis iš ties skurdus. Viduje konsolė, pultelis, būtiniausi laidai (atskiri maitinimo laidai abiem įrenginiam ir HDMI kabelis) ir šiek tiek makulatūros. Makulatūra bendra abiems konsolės leidimams (kitas vadinas „Premium pack“), tad „Basic Pack“ pirkėjai mato ko negavo nusprendę pataupyt. Reikšmingiausias šių dviejų pakuočių skirtumas — kietojo disko talpa. „Premium Pack“ — juoda konsolė su 32GB disku, o „Basic Pack“ — balta su vos 8GB. Papildomai „Premium Pack“ komplektacijoje yra „Nintendoland“ žaidimas, plastikiniai stoveliai konsolei ir pulteliui, ir dar vienas stovelis pulteliui su įkrovimo funkcija. Taip pat „Premium Pack“ yra senojo „Nintendo Wii“ sensorius, apie jį kiek vėliau.

„Wii U“ pultelis gali būti įjungtas vos išėmus jį iš dėžės, tiesa nežinia kam tai daryti, nes be konsolės atnaujinimo jis nieko nemoka, bet išmoks, tad jo autonomiją turėjau būtinai pabrėžti. Atitinkamai dėl šios priežasties (kad jis veikia vos išimtas iš dėžės), nebuvo reikalinga ir visa ta makulatūra. Pultelio ekrane yra puikus konsolės diegimo vedlys, tad išpakuojate dėžę, įjungiate pultelį ir darote tai ko jis prašo. Paprasta kaip du kart du.

KONSOLË

Vizualiai abu daiktai atrodo… Sakykim steriliai. Konsolė iš praeities filmų apie ateitį. Baltutė, gražutė, tiesa šiek tiek nuvilianti savo išmatavimais. „Wii U“ visuomet buvo fotografuojama įžambiu kampu arba pastačius konsolę visiškai tiesiai, tad klaidingai tikėjausi, kad ji bus senosios „Wii“ dydžio ar net dar mažesnė. Iš tiesų „Wii U“ yra gerokai didesnė už pirmtaką, nors aišku pastačius konsolę lentynoje tai nesijus. Tai siaura, juokingai ilga, žemo profilio konsolė, kuri nepaisant realių išmatavimų, pastatyta greta kitos įrangos, tarsi išnyksta. Na, kad įsivaizduotumėte jos dydį, nufotografavau pačią konsolę greta vienintelio popierinio žurnalo, kurį kartais paskaitau.

Konsolės priekyje yra diskasukis, įjungimo mygtukas, sinchronizacijos mygtukas, po plastiko skydeliu paslėptos 2 USB jungtys ir SD kortelių skaitytuvas.

Nugarėlėje dar dvi USB, AV multi, maitinimo, HDMI ir „Nintendo Wii“ sensoriaus jungtys. Viskas ko būtinai reikia ir jokių barškučių. Aš asmeniškai labai, labai pasigedau galimybės jungti GameCube pultelius, kurie anais laikais buvo kokybiški, tarnavo su originalia konsole, o vėliau ir su Wii, dabar gi juos leisiu poilsiui ir turėsiu iki 400 litų papildomų išlaidų papildomiems pulteliams. Šiaip dėžutė surinkta labai kokybiškai, veikia ypač tyliai, jokių priekaištų neturiu.

Bėgant laikui supratome, kad konsolės viduriai iš esmės nieko nereiškia (ir ginčai skaičiuojant Ghz jau niekam neįdomūs), bet bendrais bruožais juos vis tik paminėsiu. Viduje kunkuliuoja Espresso iš IBM — 3 branduolių procesorius sukurtas PowerPC pagrindu. Vaizdelį paišo AMD Radeon pagrindu kurtas vaizdo procesorius. Wii U turi 2 gigus darbinės atminties, kuri padalyta pusiau, po maždaug 1GB žaidimams ir operacinei sistemai. Konsolė yra suderinama su visais pagrindiniais vaizdo formatais, nuo 480i iki 1080p. Vidinė atmintis yra flash tipo, tačiau žaidėjai turi galimybę išplėsti turimus (8 ar 32GB) išoriniais įrenginiais. Plečiantis e-parduotuvei, daugeliui žaidėjų teks tai padaryti, nes didžiulis gabalas vidinės atminties yra rezervuotas sistemos reikmėms, naujinimams, žaidimų išsaugojimams, tad iš anksto planuokite išorinio HDD pirkimą.

PULTELIS

Wii U pultelis atrodo iškalbingiau ir įvairiau vertinant jo funkcijų ir mygtukų gausą, bet jis barška. Čia mano yda — jei kratomas daiktas barška, prarandu pasitikėjimą juo (išskyrus tuos atvejus kai barškinu vaikų taupyklę). Barška, kaip supratau įdėmiai klausydamas, gan dideli mentės mygtukai. Vadinasi tas barškėjimas gal ir nėra nieko labai blogo. Pats pultelis surinktas labai kokybiškai, ant dugno išlinkių galybė mažų guminių kojelių, tad kad ir kaip jį padėtum, jis guli gan tvirtai. Nepaisant gremėzdiško dydžio laikyti jį patogu, žaisti irgi gan patogu, nors prie pirmo asmens šaudyklių teks pratintis (arba įsigyti paprastą pultelį). Kur kas didesnių problemų sukėlė naujas mygtukų išdėstymas ir sena funkcijų formulė. Dabar visi mygtukai išdėstyti lygiai taip pat, kaip ir ant standartinių pultelių, tačiau funkcijos paliktos kaip seniau, tai reiškia kad apatiniai mygtukai kurie paprastai visur (AK;PS3;X360) reiškia „ok“ ir „back“, čia reiškia tą patį, tik atvirkščiai.

Šiaip pasikartosiu, tai keista, bet visi ant pultelio esantys mygtukai, analoginės rankenėlės ir ekranas pirštais pasiekiami gan intuityviai, be didesnių pastangų ar poreikio „aklimatizuotis“. Dėl to greičiausiai kalta pulto forma, kurios dugnas išraižytas išlinkiais ir kurių dėka pultą tvirtai laikai tiek viena, tiek dviem rankom, tiek numetęs ant šlaunies. Šiaip ant pulto yra standartinis mygtukų skaičius — 4 mentės, 4 veiksmo, 4 krypties, start ir select. Taip pat dvi analoginės rankenėlės, kamerytė, sensorius, mikrofonas ir pora garsiakalbių. Kažkuria prasme tai it į standartinį žaidimų pultelį įgrūstas planšetinis kompiuteris. Kažkuria prasme pultelis taip ir veikia.

Ekranas yra 6,2 colių įstrižainės, reaguoja į prisilietimą pirštu ar naudojant pridedamą stylus‘ą. Išėmus iš dėžės TV valdymo funkcionalumo nėra, tačiau įdiegę sistemos atnaujinimą savo Wii pultelį paversite universaliu distanciniu pultu. Tereikia nurodyti televizoriaus ir priedėlio gamintoją (nebūtina net žinoti modelio) ir pultelis automatiškai išmoksta valdyti jūsų namų įrangą. Tiesą sakant jis tai daro geriau, sparčiau ir išmaniau, nei išmanusis pultelis iš „Samsung“ iki šiol taip ir neišmokęs susikalbėti su „Gala“. Wii U pulteliui tai nesukėlė jokių problemų, viskas valdosi puikiai nė nepaisant to, kad čia siūlomas labai skurdus mygtukų ir funkcijų pasirinkimas. Pultelį kaip prietaisą namų įrangos valdymui, galite naudoti autonomiškai, net ir tada, kaip pati konsolė kažkur išnešta.

Galiausiai (pats to nenorėdamas) atlikau ir patvarumo testą. Tikiuosi žmonės iš BigBox neskaito, bet Wii U pultą du syk netyčia numečiau. Tiksliau vieną kartą išmečiau iš rankų ant plytelių virtuvėje (bandžiau pamatuot kaip toli jis traukia, užsižiopsojau ir…), o antrą kartą tiesiog nuspyriau nuo sofos, ir jis praskridęs kelis metrus atšoko nuo sienos.. Nu žodžiu. Pultelis baltas, sofa balta, visko būna. Laimei, nei matomų, nei nematomų pėdsakų šie įvykiai nepaliko. Pultelis barška tiek, kiek barškėjo kai išėmiau jį iš dėžės, visos funkcijos veikia, matomai jis yra pakankamai tvirtas, bet aš jokiu būdu neraginu jūsų jį mėtyti. 
NAUJINIMAI!

Žodžiu viskas labai gražu ir pozityvu! Įjungus konsolę taip pat. Kaip ir minėjau dirba tyliai, TV ir planšetės ekrane esantys vedliai padeda parengti įrenginį darbui, jei reikia ir perkelti senus duomenis iš anksčiau naudotos Wii konsolės. Viskas super, bent jau iki tol, kol nepasiūloma atnaujinto programinę įrangą. Turėkit galvoje, kad norint iš Wii U gauti nors šiek tiek džiaugsmo, tą įrangą naujinti būtina, bet nutarę tai daryti nusiteikite ilgam laukimui. Mano atveju tai buvo beveik keturios valandos. Aš naudojau bevielį ryšį, girdėjau, kad prijungus konsolę prie laido, naujinimui užtenka vos pusantros valandos. PUSANTROS VALANDOS!

Tai siaubinga, ypač turint galvoje ir kitą pasakojimą apie tai, kad jei naujinimo metu kas nors netyčia išjungs konsolę (pavyzdžiui vaikučiai ar augintiniai bėgdami pro šalį ištrauks laidą, ar dings elektra), tai jos patys nebeatgaivinsit ir turėsit kreiptis į „Nintendo“ servisą. Nesu tikras ar ši informacija tebegalioja, ar „Nintendo“ kažkaip sprendė šią problemą, bet na… Aš perspėjau, o ar pirkti dyzelinį generatorių spręskit patys (aišku jei jo dar nenusipirkot laukdami 2012 12 21).

ŽAIDIMAI

Kadangi testui gavau „Basic“ paką tai jis buvo visiškai plikas ir be žaidimų. Prijungus Wii U prie interneto galima šį bei tą įsigyti jų turgelyje, bet pasirinkimas kol kas nėra ypač platus. Problema dar ir tame, kad „Nintendo“ nutarė atskirti Wii U parduotuvę nuo „Wii Shop Channel“, tad gausybės senų žaidimų, kuriuos realiai galima žaisti, lentynose mes nematom. Aišku „Wii Shop Channel“ irgi veikia, tačiau jis pasiekiamas per Wii meniu, apie jį vėliau. Kita problema konsolės atmintis. Realiai jos užtenka vos vienam žaidimui ir pati parduotuvė ribos galimybę siųstis žaidimus, pavyzdžiui to paties „Nintendoland“ į savo 8GB konsolę greičiausiai neparsiųsit, nebent iš anksto pasiruošit išorinį įrenginį (tinka ir trečių šalių išoriniai kietieji diskai). Taigi pats geriausias sprendimas — žaidimai dėžutėje. Aš jau senai laukdamas konsolės miegu apsikabinės „Zombie U“, tad nuo jo ir pradėjau. Žaidimo čia neapžvelginėsiu, tačiau paminėsiu mano nuomone kertines jo savybes, kurios atskleidžia ir unikalias konsolės panaudojimo galimybes.

Savo esme „Zombie U“ yra savotiškas „Left 4 Dead“ ir „Demons Souls“ mišinys. Tai labai netipiška zombių taškyklė ir po ilgos pauzės pirmas žaidimas kuriame vėl imi bijoti zombių. Taip, taip… Masinė zombifikacija privertė mus atsikratyti bet kokios pagarbos zombiams likučių ir mes tiesiog taškėme juos šimtais, tad pirmos akimirkos su „Zombie U“ bus gan slogios. Valdomas personažas gan nerangus ir lėtas. Tai gali būti muzikos mokytoja ar eks jūrų pėstininkas, gali būti studentas, bankininkas ar benamis. Kas kartą mirus žaidimas priskiria vis naują veikėją, o senasis lieka klajoti Londono gatvėmis kol jūs, ar koks  kitas žaidėjas jo nesutinkat ir nepadarot jam galo. Žiauriai įdomi koncepcija ir nors tai ne visai „permadeath“ mechanizmas, tačiau rizika prarasti viską ką nešiojiesi kuprinėje gan reali.

Šiame žaidime Wii U pultelis naudojamas kaip pagalbinė priemonė ir kaip žaismo elementas. „Zombie U“ nėra tas žaidimas kurį galite žaisti be televizoriaus, nes vaizdas pultelio ekrane yra papildomas, nors iš visko sprendžiant jis galėtų rodyti viską tą patį ką matome ekrane. Na tai žaidimų dizainerių sprendimas ir ačiū jiems už tai. Esmė tame, kad pultelio ekrane mes matome žemėlapį, skanerį ir savo inventorių. Pavyzdžiui jei staiga kovos metu prireikia suryti šokoladuką, mes turime nuleisti akis nuo ekrano ir spustelti greitąjį mygtuką. Įdomumas prasideda tada, kai šokoladukui nesame jo priskyrę, o pats šokoladukas yra veikėjo kuprinėje. Tokiu atveju mes aktyvuojame kuprinę ir čia įvyksta du dalykai. Visų pirma, televizoriaus ekrane kur stebimas visas veiksmas, vaizdas pakeičiamas nuo pirmo asmens į trečią — t.y. mes matome veikėją iš šalies, o jis kuičiasi kuprinėje, prožektoriaus šviesa nukreipta žemyn, tad stebėti aplinką sunku. Tiksliau net neįmanoma, nes kuprinės turinys matomas pultelio ekrane, vadinasi žaidėjas turi nuleisti akis nuo televizoriaus ir surasti tą nelemtą šokoladuką, palikdamas veikėją visiškoje nežinioje.

Sugretinkite tai su puikiu paniško kvėpavimo ir aimanų kurias skleidžia jūsų veikėjas įgarsinimu ir suprasit — turime visiškai naują žaismo patirtį. Manau ji panaudojama ne tik siaubo žaidimuose, bet ir kitur. Pavyzdžiui vairavimo žaidimai irgi būtų smagesni, jei visi spidometrai ir tachometrai persikeltų į pultelį. Pamatyti jų rodmenis pakanka akimirkos, tačiau jei vairuojate žinote, kad kartais ir akimirkai metęs akį į prietaisų skydelį, vėl pažvelgęs į kelią gali išvysti labai netikėtų dalykų. Tas pats liečia ir karinius žaidimus su jų žemėlapiais ar painius RPG kurių atveju ši konsolės savybė išvis neturi ribų panaudojime. Žodžiu su įranga viskas gerai, tačiau neapsigaukime — visos praeitos kartos konsolės turėjo debesį inovatyvių technologinių sprendimų, tačiau gyvens jie ar mirs sprendžia AAA žaidimų kūrėjai. Jei jiems kažkas nepatiko, ar tiesiog tingisi, nieko padoraus iš šio sprendimo neišeis. „Ubisoft“ kol kas labai stengiasi — „Zombie U“ ir „Rayman Legends“ šia prasme atrodo stulbinamai, bet kas bus vėliau aš nedrįsčiau spėlioti.

Kitą žaidimą parsisiunčiau iš „E-Shop“. Tai daugumai žinomas „Trine 2“, kurio apžvalgą brūkštelsiu vėliau. Šis žaidimas „Wii U“ pultelį naudoja visiškai kitaip ir jis neskirtas žaismo ar unikalių patirčių kūrimui. „Wii U“ pultelyje rodomas tas pats vaizdas kuris matomas ir TV ekrane, tad norint žaidimą galima žaisti tik su pulteliu. Konsolė žinoma turi būti įjungta, bet televizorius nebūtinas. Tiesą sakant labai geras sprendimas tiems, kas namuose turi tik vieną televizorių arba vieną kambarį kur galima žaisti ir žiūrėti TV. Vaizdas „Wii U“ pulto ekrane pakankamai geras, akivaizdu, kad jame kiek mažiau spalvų ir kontrasto nei „Full HD“ televizoriuje, tačiau kokybinis nuostolis tikrai nežymus.

Komplimentai kūrėjams dėl valdymo schemų išplėtimo. „Trine 2“ galima valdyti tiek mygtukais, tiek lietimu arba šiuos valdymo būdus kombinuoti. Pavyzdžiui burtininko kerimas dėžes kur kas paprasčiau tiesiog nubrėžti pirštu ekrane, tad taip ir darome, o štai valdant karžygį kur kas smagiau mosuoti kardu naudojant mentės ir/arba veiksmo mygtuką. Vėlgi, kaip pačiam patogiau! Vien dėl to „Trine 2“ yra smagus ir įtraukiantis. TV ekrane, ar drybsant vien su pulteliu lovoje sunku rasti padėtį, kurioje valdymas atrodytų nepatogus.  Vėlgi… Jei kiti žaidimų kūrėjai nenorės tokių inovacijų kaip jas pateikti bando „Ubisoft“, tai veiksmo dubliavimas ir galimybė žaisti be televizoriaus yra savotiškas „Nintendo“ planas B. Tai tarsi galinga žaidimų planšetė, su unikaliais valdymo sprendimais. Šioje vietoje labai pravers ir ant „Wii U“ pultelio esantis kištukas ausinėms, bet… Turėkite galvoje, kad normaliam žaidimo veikimui pultelis turi būti visai greta konsolės. Mano namuose pultelis nustodavo veikti kai tik tarp konsolės ir jo atsirasdavo siena, arba nuėjus šalin gerus 4-5 metrus. Vadinasi sakydamas, kad galite žaisti drybsodami lovoje, aš tikiuosi, kad jūs miegate ten kur ir žaidžiate. Aš paprastai taip nesielgiu, bet šiuo atveju padariau išimtį. Taip sužinojau, kad pilnai įkrautas pultas veikia apie 4 valandas ir kam reikalingas stovas su įkrovimo galimybe, kurį gauna tik Premium pakuotės pirkėjai.

Tiesa… Yra dar vienas nemalonus akcentas skiriantis tradicinius planšetinius žaidimus, nuo panašių projektų skirtų Wii U — kaina. Šiai dienai „E-Shop“ teturi vieną nemokamą žaidimą ir keletą demo versijų, visa kita kainuoja ir kainuoja nemažai 8-20 svarų už indie ar mažesnius žaidimus, ar tradiciniai 40 svarų už kažką rimčiau (aš naudoju UK regioną). Čia mano nuomone galioja ta pati taisyklė kaip ir VITA atveju. Jei jau turite puikų inžinierinį sprendimą, kad įtikinti žmones dėl savo pranašumų (Wii U planšetė ir galinga šios kartos konsolė viename!), pasirūpinkite ir turiniu. Planšetiniai kompiuteriai ir telefonai žaibiškai populiarėja ne tik todėl, kad visiems patinka badyti ekraną pirštais, bet ir todėl, kad tai daryti tarsi nieko nekainuoja. Tai iššūkis „Nintendo“ kurio atžvilgiu, bent jau kol kas, jokių pozityvių judesių nematyti.

WII REŽIMAS

Kaip jau minėjau, konsolėje galima aktyvuoti senojo „Wii“ meniu. Tiesą sakant galima gan paprastai numigruoti senos konsolės duomenis į naują ir naudotis senais žaidimais taip tarsi jūs naujos konsolės ir nepirkote. Esmė tame, kad norint pasiekti Wii turinį yra emuliuojama originali Wii aplinka, su visais kanalais ir panašiai, o konsolei esant šiame režime „Wii U“ turinys nepasiekiamas ir atvirkščiai. Tai ir geras, ir blogas sprendimas viename. Geras sprendimas todėl, kad tai unikalios kokybės atgalinis suderinamumas. Turiu galvoje tai, kad įsigiję naują konsolę, jūs neprarandate nė lašelio senosios, viskas veikia taip kaip buvote pratę. Blogas sprendimas todėl, kad norint naudoti Wii funkcionalumą, būtina turėti senos konsolės pultelį ir infraraudonųjų spindulių sensorių. Žinoma, jei esat buožės ir perkat Premium paką tai menka problema, tačiau įsigyję „Basic“ pakuotę, savo senosios Wii normaliai neparduosit. Tarkim aš noriu pasilikti keletą žaidimų, vadinasi su jais turėsiu pasilikti ir pultelį ir sensorių… Kiek aš galiu gauti už tokios komplektacijos konsolę? 50 litų? O ką jei noriu ją tiesiog padovanoti? Vadinasi arba aš dovanosiu šlamštą, arba man tas dovanojimas papildomai kainuos mažiausiai 100 litų.

Apart to, jokių priekaištų. Perėjimas iš vieno meniu į kitą sklandus, „Wii Shop“ kanalas veikia, žaidimai ir turimi aksesuarai yra suderinami ir veikia kaip priklauso. Vis tik „Nintendo“ galėjo pasielgti dar subtiliau ir bent jau sensorius komplektuoti su visomis konsolėmis, nes dabar atsiranda kažkoks nelogiškumas. „Bazinis“ pakas, kuris būtų natūralus pasirinkimas daugumai turinčių „Nintendo Wii“ — iš tiesų jiems netinka. „Nintendo“ tarsi pamiršta, kad milžiniška dalis iš to 100 milijonų parduotų Wii konsolių, buvo parduota tik dėl palankios kainodaros. Dabar gi žmonės tarsi verčiami susimokėti papildomus 50 dolerių už galimybę atsikratyti seno įrenginio. Kažkaip neskanu ir tiek.

IŠVADOS

Nors žadėjau nespėlioti, bet prisipažinsiu, kad bijau dėl „Wii U“ ateities. Bijau ne per tą prizmę, kad su konsole kažkas negerai, kiek nuoširdžiai pergyvenu dėl jos likimo. Na… Tai panašus atvejis kaip su „Sega Dreamcast“ kurios netekę, mes netekome ir dalelės žaidimų kultūros. Ta prasme, kad „Sega“ turėjo savitą braižą, savitus žaidėjus ir savitus reikalavimus trečiųjų šalių leidėjams, tad ir „Dreamcast“ mirtis buvo šiek tiek daugiau nei nevykusios geležies nurašymas. Kai „Nintendo“ išleido „Wii“ man buvo vienodai kas su ja nutiks, o dabar — neramu. Neramu, nes pirmi trys žaidimai kuriuos mėginau labai patiko ir jų išskirtinumas buvo ne grafika, ne fizika ir ne sprogimai, o tiesiog kitoks žaismas. Kitoks gerąja to žodžio prasme, gilesnis ir subtilesnis, o ne apgailėtinas bandymas minimaliai patobulinti „Eye Toy“. Esu tikras, kad žaidėjai tai irgi supras ir mūsų širdyse „Wii U“ turėtų šansų, nes pripažinkime, dabartinės kartos galimybės, vertinant konsolinę patirtį ir šios dienos televizorių parką yra pakankamos. Turiu galvoje tai, kad iš dabartinės kartos konsolių išspaudžiamas padoresnis nei padorus vaizdas, o jei žvelgti pačių žaidėjų prioritetus, aiškiai matosi, kad vis dažniau mes renkamės žaismą. Todėl jei viskas su konsole būtų gerai, ji turėtų ir savus žaidėjus, o „Nintendo“ susigrąžintų prarastus ir rastų naujų pasekėjų savo kultui, jei tik trečiųjų šalių kūrėjai rems iniciatyvą. Noriu pabrėžti, kad šioje vietoje aš kalbu ne tik apie tai, ar bus kuriami žaidimai šiai konsolei, bet ir apie tai kokie jie bus. Jei kūrėjai ignoruos „Wii U“ funkcionalumą, arba naudos jį tik tiek, kiek tai aktualu vertinant visas platformas (pvz.: identiškos savybės su XBOX Smartglass), tai konsolės laukia niūri ateitis. Žinoma, ji atrodo kaip logiškas sprendimas tiems, kas nori pakeisti jau turimą „Nintendo Wii“. Šioje vietoje atsiminkime sumažėjusį funkcionalumą valdymo judesiu srityje ir pagalvokime. Na kodėl daugkartinis virtualių kėglių čempionas, savo pensiją žaidimams išleidžiantis Anupras, turi norėti planšetės kurioje nieko neįžlibina, užuot vietoj jos rinkęsis tiek pat kainuojantį X360 su Kinect?

Be abejo Wii turi išplėstą, moderniai konsolei būtiną funkcionalumą — interneto naršyklę, „Youtube“ aplikaciją, savo pusiau keptą, pusiau luptą socialinę integraciją ir suderinamumą su paslaugomis kurių Lietuvoje vis tiek negalėsim išbandyti (Netflix, Hulu Plus ir panašiai). Todėl čia nesiplėsiu. Kol gyvenu Lietuvoje visos konsolės, paprastuoju būdu šioje sferoje daro tą patį, t.y. nieko. Tiesa… Dėl prastai įgyvendintos socialinės integracijos ir „Achievmentų“ nebuvimo siunčiu nintendams didelę kanką. Bet gal dar padarys kada nors.

TAI KÀ DARYTI? 

Nežinau, bet bandau modeliuoti kelias situacijas:

• Jei tiesiog planuojate pirkti konsolę, bet nežinote kurią, laukite vasaros, kai bus daugiau ar mažiau aiškūs kitos kartos planai. Kartu su jais paaiškės nuolaidos kurias Sony ir Microsoft taikys savo senajai kartai (tiek įrangai, tiek žaidimams).

• Jei turite konsolėmis pramuštą galvą ir stengiatės patirti viską kas nauja, Wii U gali būti malonus atradimas.

• Jei turite „Nintendo Wii“ ir norite ją pakeisti nauja, bet siekiate išsaugoti senus ir mėgiamus žaidimus, „Wii U“ būtų geras žingsnis į priekį, bet svarstykite galimybę pirkti 200 litų brangesnę „Premium“ pakuotę, kad senoji konsolė būtų nors šio to verta. Jei žaidimų kuriuos norite išsaugoti nėra… „PlayStation 3“ ar „X360“ tikrai nebūtų prastesnis pasirinkimas.

• Jei esate „Nintendo“ fanas ir planavote įsigyti „Wii U“, bet to dar nepadarėte, ko gero neatidėliokite. Net jei konsolei nepasiseks, ji taps šauniu „Vintage“ įrenginiu.

• Jei esate ar būsite žaidimų kūrėjas, būtinai įsitaisykite, bent jau dėl bendro išsilavinimo, ypač turint galvoje tai, kaip šiame įrenginyje susilieja mobilus ir tradicinis žaismas.

Šiuo metu bazinis Wii U pakas kainuoja 1059 litus, o Premium 1249 litus.

Turite klausimų? Rėžkite komentaruose, stengsiuos pagal galimybes atsakyti.

Už susipažinimui paskolintą įrenginį dėkojame e-parduotuvei „BigBox“.