„Niekada netikėkite taksistais – jie visada ima dvigubai. Gali nieko neaiškinti, tiesiog daugiau nemokėk“ – Viešbučio administratorė.

Ryga fantastiškas miestas, gražus šiuolaikiškas ir dar labiau pasikeitęs nuo to laiko, kai buvome Intel Pro Cup.

Laisvo elgesio merginos nesivargindamos bastosi po autobusų stotį, „bomžai“ krapšto nosį ir paniekinamai žiūri į mus su didžiuliais krepšiais. Dima aka reseT.3BEPb siūlo nusimesti vargus nuo pečių, todėl vykstame į viešbutį. Kainos nežmoniškos. Šaldytuvo kambaryje neatidarome, nes baisum jog pamatysime užrašą 100 Eurų.

Giedrius aka Respawner neskuba – jį, kaip poną atvež vakare. Važiuojam į miestą, kurio pirmas siurprizas – lietuviškai besisveikinanti tramvajaus kontrolierė. „Sėskit, pasakokit, kaip ten Tėvynė laikosi?“

Mieste nėra ką veikti, mintys sukasi tik apie rytdienos skrydį, todėl užsukam merginomis pasigrožėti… į McDonaldą. Kaip nekeista pateikėm į Ukrainiečių šokėjų kompaniją. Laiką leidžiam puikiai. Mintyse – rytdienos skrydis.

Alus, čipsai ir latviška televizija, kuri tolyn į naktį pradeda skambėti labai juokingai.

Sušalę, neišsimiegoję ryte traukiam į oro uostą. Taksistas maloniai šypsosi ir nulupa 50 litų. Ginčytis beprasmiška, todėl palinguojam galvomis ir traukiam į salę.

Porą valandų skrydžio atvykstam į Miuncheną. Paskutinis sustojimas prieš San Franciską. Nemokama kava, nieko nesuprantantys vokiečių policininkai, kurie nenori praleisti Fury į kitą terminalą – ten internetas. Geniali mintis nueiti prie kito išėjimo pasiteisina – praleidžia. Malonu, ir truputį juokinga tai, jog lietuviški tinklapiai iš Vokietijos veikia greičiau nei kartais namie. Internetas ir kompiuteriai nemokami. Civilizacija.

Olimpinėmis nuotaikomis niekas dar negyvena. Svarbu skrydis, kuris truks dvylika valandų, svarbu maistas, kuris čia tiek kainuoja, už kiek pas mus pusė karvės išeitų. Keptos.

Laukti reiso į JAV dar liko tris su puse valandos…