Kartą važiuodamas iš Kauno paėmiau tranzuotoją. Buvo gana vėlus vakaras, todėl pagailo žmogaus stovinčio kelkraštyje su popieriaus lapu, kuriame užrašyta „VILNIUS“. Važiavau vienas, todėl norėjosi su kuo nors pabendrauti, nes radijas migdė. Pašnekovas pasitaikė vertas dėmesio – žaidimai jam atrodė niekingas užsiėmimas, nors pačiam buvo apie 20 metų. Jo įkvėptas ir nusprendžiau išdėstyti keletą savo minčių ir pastebėjimų, o pokalbis – laisva interpretacija „iš atminties“.

Teisė egzistuoti

Mano pašnekovui, pavadinkim jį Romu, atrodė, jog žaidimai yra neverti dėmesio ir jo manymu pastarieji neverti to, kad žmonės juos žaistų.

– Galbūt, – atsakiau. – Kodėl tau taip atrodo?

– Nes jie nieko neduoda, – nuoširdi nuostaba.

– Negi taip jau nieko? Man atrodo, kad duoda, – pradėjau tempti Romo emocijas, nes iš patirties žinojau, kad tokie pasakymai dažniausiai nebūna argumentuoti.

– Tai tuščias laiko švaistymas ir nesuprantu subrendusių žmonių, kurie jam leidžia savo laisvalaikį, – pergalės intonacijos balse buvo aiškiai girdimos.

– Sakykim, bet kas blogo tame, kad gryžęs namo vakare pasėdi prie žaidimo porą valandų? – laukiau, kol Romas ištars „kultūra“, „vertybės“ ar kažką panašaus.

– Blogo nieko, bet ir nieko gero, nes nieko iš jų negauni, pavyzdžiui knygą kokią perskaityt, būtų kur kas vertingiau, – Romas griebė jautį už ragų ir iš karto meta sunkią artileriją – knygos, kaip kultūrinės vertybės, dogmą.

– Nemanau, kad knyga vertingesnė už žaidimą, – rizikuoju būti sudegintas ant, eretikams sukurto, laužo. – Nes kiekvienas iš jų turi savų vertybių, kurių kitas suteikti negali, o tam tikrais žaidimas yra net pranašesnis.

– Nesąmonė, – iš karto gaunu grąžos. – Nė vienas žaidimas neprilygs savo šviečiamaja verte jokiai knygai. Iš knygų mes mokomės gyvenimo, o žaidimai yra beprasmiai.

– O ką duoda knygos? – tikiuosi išgirsti argumentus, kurie mane – nemokšą privers „atsiversti“, atleiskite už kalambūrą.

– Knygos lavina fantaziją, moko sklandžiai mąstyti, reikšti savo mintis ir iš jų daug sužinome, – gardžiai sukramtytos frazės, kaip kepti karveliai, skrenda mano asmeninės erdvės link. – Žaidimai juk to negali suteikti.

– Žaidimai gali išmokyti mąstyti, spręsti loginius, taktinius uždavinius, jie skatina smegenų „lankstumą“…

-…kokie žaidimai, kaip jie gali to išmokyti? – tikriausiai nepakankamai sklandžiai dėstomas mintis nutraukia pašnekovas.

– Strateginis žanras – vienas iš daugybės. Žaisdami tokius žaidimus, žmonės išmoksta bendrų logikos principų, struktūrizavimo, žaidime keliami uždaviniai dažnai skatina atmintį. Žinoma daugiau trumpalaikę nei ilgalaikę, bet visgi – skatina. Tokių žaidimų įvairovė didžiulė ir vienuose reikalaujama ilgų apmastymų bei planavimo, kituose reikalaujama greito reagavimo, kas lavina proto gebėjimą spręsti problemas čia ir dabar – šią akimirką. Ir reikia pažymėti, kad visa tai daro be streso, kas pagreitina tobulėjimą, nes stresas sumažina smegenų gebėjimą įsisavinti naują informaciją.

– Na, nežinau… Tokių dalykų nepamatuosi, – skepticizmas nuomonei aiškus, nes pavyzdys tikriausiai nelabai įtikimas.

– Suprantu. Duosiu kitokį pavyzdį. Tarkim ką tu man pasakytum, jeigu aš vakarais valandą žaisčiau šachmatais? Juk šito žaidimo naudos negalima nuvertinti, ar ne? – tikiuosi, kad mano mažos klastos Romas neužuos.

– Aišku ne, bet šachmatų ir lyginti negalima. Tai per daug sudėtingas ir rimtas žaidimas, be to nemanau, kad „geimeriai“ jais žaidžia, nes jiems tai per sunku.

– Žinoma. „Geimeriai“ šachmatais nežaidžia, tačiau tam yra priežaščių. Šachmatai savo esme – elitinis žaidimas. Jie stilizuoti iki begalybės išlaikant tik pagrindinius principus. Šachmatų figūros – tik simboliai, kurių forma – bereikšmė. Jiems nereikalinga jokia išvaizda, žaidimo principas – „švari“ logika. Sutiksi, jog šachmatais galima žaisti naudojant akmenukus, ant smėlio nusibraižius langelius?

– Na… taip… ir?

– Šachmatai, tai koncepcija. Tai galimybė, naudojant, šešias arba trisdešimt dvi, skirtingas figūras sukurti begalinį kiekį kombinacijų. Kaip pavyzdžiui raidės ir žodžiai. Naudojant trisdešimt dvi skirtingas raides galima kurti begalę žodžių. Grubiai tariant, šachmatai savo esme – raidės, o kompiuteriniai žaidimai – galimybė kalbėti naudojant jau sukurtus žodžius. Jauti skirtumą?

– Tiesą sakant, tai nelabai supratau.

– OK. Žaidime naudojami vaizdai, vizijos, kurie jau sukurti remiantis tais pačiais arba panašiais principais, kaip šachmatuose. Tiek ten, tiek kompiuteriniuose žaidimuose naudojamas tas pat „žirklių-akmens-popieriaus“ principas. Modifikuotas, sudėtingesnis, tačiau vistik tas pat. Be to žaidime „šachmatų figūros“ turi ryškią, spalvotą išvaizdą, garsą, istoriją ar biografiją bei tam tikrą emocinį krūvį. Tai ir skatina žmones žaisti. Nes tai: gražu, įtraukia istorija arba pasaulio taisyklės įdomios. Galbūt – viskas iš karto. Sutik, kad daugeliui kur kas įdomiau kalbėti…

Akis į ranką, ranką į akį

– Na sakykim, bet tai tik vienas žanras iš nedaugelio, kuris kažką gali duoti, o visi kiti juk tušti. Kaip, kad… visos tos šaudynės, skerdynės ir panašiai. Tie juk, nieko neduoda, netgi skatina žiaurumą.

– Kolkas žiaurumo skatinimą palikime nuošalyje, o dėl šaudyklių vėlgi galiu pasakyti, kad klysti.

– Juk nepradėsi vėl aiškinti, kad jos lavina logiką ar taktinį mastymą, nes ten to tikrai nereikia – veiksmas per greitas ir tik šaudai-gaudai, tyška kraujai ir „varai“ per lygius su kulkosvaidžiu, – akmeninis argumentas į mano daržą.

– Ne, ten nereikia nei logikos, nei taktinio mastymo, nors kai kuriuos jų elementus ten galima surasti. Šaudyklių arba pirmo asmens šaudyklių žanras patrauklus kitkuo. Tokie žaidimai lavina akies-rankos nervinio ciklo koordinaciją ir padeda geriau orientuotis trimatėje erdveje.

– Ok, bet jų dėka vaikams išsitrina ribos tarp gėrio ir blogio, jie pradeda to nesuvokti ir užtai įvyksta tokie dalykai, kaip, kad čia kažkada Australijoje nušovė žmogų, kai persižaidė žaidimų.

– Neliečiam kolkas šitos temos, gerai?

– Na, gerai. Tai, ką dar duoda žaidimai? Nieko?

– Anaiptol. Gerai, toks paprastas ir aiškus pavyzdys – populiariausi žaidimai Lietuvoje kaip taisyklė – anglų kalba. Galiu teigti, jog jie prisideda prie anglų kalbos mokėjimo. Gerokai.

– Oi, nemanau. Tikrai nemanau, kad žaisdamas gali išmokti kalbą… Ne. Tikrai ne!

– Sutinku, kad galbūt būtų sunku ją išmokti, taip, kaip kad tikrai rimtai mokantis. Žaidimų funkcija šioje srityje įgūdžių lavinimas ir žodyno plėtimas. Galbūt praktika ir tam tikrais atvejais grožinės literatūros, pateikiamos užsienios kalba, pakaitalas. Vienas žmogus iš mano draugų rato, beje VU Chemijos fakulteto dėstytojas, iš tiesų išmoko anglų kalbos iš žaidimų. Kadangi daugiau anglų kalbos nesimokiusių nepažįstu, tai neturiu ir pavyzdžių.

– Taip jau ėmė ir išmoko, ane?

– Ne. Žinoma, kad jis jos nesimokė. Tai atsitiko palaipsniui, per kelis metus, be to jis kalba su žiauriu „vokišku“ akcentu ir nelabai galėtų kalbėtis su anglakalbiu. Žodžiu, daugiau nei pradmenis, bet blogiau nei vidutiniškai.

– Matai, per kelis metus ir dar nelabai moka kalbėti. Tai čia nieko neverta, nes jeigu būtų mokęsis, tai būtų geriau išmokęs.

– Klausimas ar jis būtų norėjęs mokytis. Žaidžiant tai atsitiko savaime. Aš pavyzdžiui galiu didžiuotis galėdamas laisvai bendrauti angliškai. Ir tikrai nebuvau uoliausias klasėje, o žaidimų daug žaidžiau.

– Gerai. Sakykim, bet kiek laiko praleidžiama prie žaidimų. Kartais naktimis, kai kurie mano draugai sėdi. Čia tai tikrai viena iš žaidimų blogybių.

– Žinoma. Sėdėjimas prie kompiuterio – blogybė. Ar kas skaičiuoja kiek laiko praleidžiama pokalbių svetainėse, porno tinklapiuose ir be tikslo naršant internetą? Kiek laiko žmonės praguli prie televizoriaus, kuris, pažymėkim, net nereikalauja, kad protas būtų „įjungtas“ – nereikia galvoti. Tai – tikra zombifikacija. Žaidžiant dėmesys visada išlaikomas.

Aš nekaltas – aplinka kalta

– Aš žinau daug atvejų, kai prie žaidimų sėdintys vaikai, praleidžia pamokas, kartais iš viso nustoja mokytis ir panašiai. Be to dar kažkaip vis nusisukam nuo žiaurumo propagavimo temos.

– Gerai, iš pradžių apie žiaurumą. Esmė tame, kad Lietuvoje, na iš dalies ir užsienio šalyse, žaidimai suprantami , kaip vaikų užsiėmimas. Kodėl? Žaidimai jauni, tačiau progresuoja ir vystosi nerealiais tempais. Šiam kultūriniam, pasikartosiu, kūltūriniam reiškiniui dar nėra ir trisdešimties metų. Pažiūrėk kaip sekėsi kinui. Prieš nepilnus šimtą metų kinas buvo vadinamas velnio išmislu, o bažnyčiose sakomi pamokslai skatinantys jo vengti. Žaidimams – toks pat periodas. Kodėl aš iš paminėjau žaidimų „vaikiškumo“ problemą? Todėl, kad anaiptol ne visi žaidimai yra skirti vaikams. Nors ir maža dalis (apie 2 procentus išleidžiamų žaidimų – ELSPA duomenys, 2003) yra skirta žmonėms, kuriems jau daugiau nei aštuoniolika metų. Tai tėvų problema, kad jie vaikams leidžia juos žaisti. Kodėl neleidžiam žiūrėti pornografijos arba pilnus smurto filmus žymim S raide?

– Todėl, kad jie skirti suaugusiems ir vaikams jų negalima žiūrėti – natūralu, bet žaidimų niekas išskyrus vaikus nežaidžia, tai, kaip jie gali būti skirti suaugusiems. Čia tik triukas, kad tokių žaidimų gamybos iš viso neuždraustų, – Romo gudrumas išskirtinis, o jo veidas vėl pradeda šviesti palaiminga išradingo teisuolio šypsena.

– Deja, klysti. Vakarų šalyse vidutinis žaidėjo amžius nuo 28 pakilo iki 29 metų. Arba kitaip sakant – didžioji žaidėjų dalis yra virš trisdešimties metų. Tai visiems prieinami duomenys – nesunku patikrinti, jeigu tai įdomu, todėl tėvams vertėtų atidžiau stėbėti, ką veikia jų atžalos.

– Tai tavo manymu kalti grynai tėvai? – girdžiu abejones, galbūt mano, o galbūt ir savo teisumu.

– Aišku. Kažkada diskutavom su vieno žaidimų žurnalo redaktorium ir jis išsakė savo teoriją, kuriai aš irgi pritariu. Jo manymu situacija yra tokia: tėvai perka „kompą“ garsiai sau (ir kitiems) sakydami, jog vaikas mokysis ir šitas daiktas jam gerokai padės tobulėti. Iš tiesų nesąmoningai jie galvoja kita – atsikabins nuo manęs netrukdys ilsėtis po ilgos ir sunkios dienos, bus ramu. Tarsi atstos pagalbininką – nuo pečių nukris našta, nes „protinga“ mašina padarys tai, ko dažnai prašoma (gana trumpai) tėvų – padėti su namų darbais ir pan. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. Kas atsitinka vėliau? Vaikas susiranda ir pradeda žaisti žaidimus. Tai tampa vieninteliu jo užsiėmimu. Tėvai dažniausiai nemato, kol tai netampa problema. Kodėl nemato? Tėvas visą dieną dirba ir namie tik ilsisi, motina visą dieną dirba ir grįžus namo… vėl dirba, todėl nė vienas neturi laiko. Jeigu šeimoje keli vaikai – tai visai bėda. Kai pastebimai pradeda blogėti pažymiai tėvai pradeda atidžiau žiūrėti, kodėl vaikas nesimoko, o kai mokytojai pasiskundžia, jog neatliekami namų darbai, mokinys neišsimiegojęs ar dar kas nors – tėvai pastebi, jog vaikas per daug žaidžia ir dėl to nelieka laiko niekam kitam. Ką jie daro? Uždraudžia. Pyksta. Rėkia, tačiau dažniausiai nesikalba kodėl taip yra, prie ko tai prives. Kantrybė trūkumas – dažna problema „nupjaunanti“ bet kokią kontakto galimybę. Bando riboti žaidimus, tačiau tai padaryti dažnai sukliudo kompiuterinis raštingumas. Tiksliau jo trūkumas.

– Gerai, sakykim, tai tėvai iš dalies kalti, bet ne visada gali visu šimtu procentų prižiūrėti, ką veikia vaikai ir ką jie žaidžia. Galų gale draugų tėvai gali šiek tiek kitaip auklėti ir nelabai kreipia dėmesį, todėl vaikas žais tokius žaidimus pas draugus, – šį kartą tikrai vertą dėmesio argumentą meta Romas.

– Žinoma, tačiau negaliu patikėti, kad pieštinis, nerealus personažas gali būti toks įtaigus. Be to jis dažniausiai nematomas, nes stebima iš veikėjo akių. Subjektyviai mastant, tai turėtų būti, kaip tik įtaigiau, bet kadangi žaidėjas ekrane mato monstrus, kurie tikrai retai būna artimi realybei, o jeigu tai „realus“ žaidimas. Pvz.: II-ojo pasaulinio karo tematika, tai jo amžiaus cenzas visada yra apie 16 metų. Antras paminėtinas dalykas yra tai, kad žaidimuose visada aiškiai apibrėžiamas blogis ir gėris. Ir visada kovoji gėrio pusėje. Žinoma išskyrus tuo atvejus, kai žaidime žaidi už blogąjį, tačiau tokie žaidimai, kaip taisyklė – nuo 18 metų.

– Na, aišku. Sakykim, bet yra tas momentas, kad dauguma mano matytų žaidėjų yra visiškai asocialios asmenybės ta prasme, kad jiems nieko nereikia ir jie dažniausiai bendrauja tik savo mažame pasaulėlyje. Žaidžia žaidimus ir daugiau nieko jiems nerūpi, o paskui išlindę iš savo urvo jie nebesugeba bendrauti.

– Nežinau, kas tie tavo pažįstami, bet mano pažįstami yra komunikabilios asmenybės ir tikrai linkę į kontaktą. Žinau net keletą šeimų, kuriuos su savo vaikais žaidžia kompiuterinius žaidimus. Viena iš jų – mano pusseserė. Ji pati žaidžia, žaidžia jos vyras ir abu jų vaikai. Tėvai daug, aišku, žaisti neleidžia, nes pas juos tik vienas kompiuteris. Kita vertus tėvai gėdijasi žaisti kartu su savo vaikais, nes bijo pasirodyti nerimti: „Ims dar ir patiks!“

– Na čia tokių vienetai iš tiesų, kad moterys žaistų žaidimus. Suprantu, kodėl tavo pusseserė žaidžia – tu pats ją prikalbinai, bet manau, kad moterims ar mergaitėms kompiuteriniai žaidimai neįdomūs.

– Klysti. Lietuvoej taip – moterų ir mergaičių kiekis stebėtinai mažas, nes kompiuteriniai žaidimai yra prilyginami žaidimui su mašinytėm ar domėjimusi automobiliais, bet dailiosios lyties atstovių skaičius pastebimai auga apie ką liūdija ir mūsų tinklapyje vis dažniau sutinkamos lankytojos-žaidėjos. Antra: pasaulinė statistika rodo,jog net 57 procentai kompiuterinių ir video žaidimų pirkėjų yra būtent moterys. Šis skaičius per 2 metus paaugo net 11 procentų. Taigi – tikriausiai visus mitus jau sugriovėme. Ar dar liko kas nors?

Paskui abu tiesiog patylėjom. Iš tiesų man irgi buvo apie ką pamastyti.
Visą likusį pusvalandį iki Vilniaus abu tylėjome. Vėliau jis pasakė, kad sužinojo daug naujo. Ramiu ir santūriu balsu. Net nieko nereplikavo. Man buvo keista, nes galvojau, jog jis fanatikas ir nepasiduos iki paskutiniųjų. Vėl nusprendžiau apie nieką nespręsti subjektyviai ir „karšta“ galva…