Kiek teko matyti šiame klube, dažnas jame besilankantis žino tradicinių kortų žaidimus, ką nors iš Yugio tipo žaidimų, gal dar šachmatus prisimena ir tuo supratimas apie stalo žaidimus baigiasi. Ir labai dėl to gaila… Iš tikrųjų stalo žaidimų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad aprašyti jų visų manau neįmanoma. Pabandysiu šiame straipsnelyje trumpai apibūdinti bent jau jų rūšis ir „su kuo jie valgomi“. Tikiuosi bus naudinga tiems, kurie čia užsuka pirmą kartą, o gal ir senesniems lankytojams patiks ši rašliava.
Rašiau remdamasis savo paties patirtimi ir nuomone, todėl galėjau daug ką praleisti ir apskritai pasakyti ką nors kitaip, nei galvojat jūs. Galėsime apie tai padiskutuoti.

Manau galima būtų visus tokius žaidimus suskirstyt į kelias rūšis:
• Kortos;
• Loginiai;
• „kopėčios ir gyvatės“;
• Strateginiai;
• Vaidmenų (angliškai role playing game – RPG);

Kortos

Šiuos žaidimus turbūt reikėtų išskirti į dvi grupes: „tradicinių“ kortų ir įvairius kolekcinių kortų žaidimus (internete dažnai įvardijami angliškomis santrumpomis TCG arba CCG trading card game ir collecting card game).
Apie pirmą grupę turbūt nereikia daug pasakoti. Visi esame žaidę karą, melagį, durnių ir panašius žaidimus. Yra daugybė įvairių žaidmų, pradedant jau minėtais visai paprastais ir baigiant sudėtingais daug mąstymo reikalaujančiais (preferansas, bridžas, pokeris ir pan.). Sportinis bridžas netgi pretenduoja tapti olimpiniu žaidimu. Nemaža dalis kortų žaidimų yra pelnę blogą šlovę kaip azartiniai žaidimai. Tačiau tarp jų yra tikrai malonių variantų.

Antros grupės žaidimai tik neseniai pasirodė plačiosioms Lietuvos masėms. Nors pavienų mėgėjų buvo ir anksčiau, tačiau tik dabar jie atsirado parduotuvėse. Šie žaidimai tai ne atskiros taisyklės tam pačiam kortų rinkiniui (kaip yra tradicinėms kortoms).

Kolekcines kortas būtų galima kažkiek palyginti su fantastiniu pasakojimu, strateginiu kompiuteriniu žaidimu. Kiekvienas žaidimas turi savo atskirus kortų rinkinius, kuriuos sudaro keletas kortų rūšių. Pavyzdžiui, resursus reikiančios kortos, padarus reiškiančios kortos, įvairius burtus reiškiančios kortos. Vienas iš šių žaidimų ypatumų yra tas, kad dažniausiai iš didelės kortų įvairovės kiekvienas žaidėjas pats turi susidėti savo kaladę ir žaisti prieš kitą žaidėją, kurio kaladė irgi yra jo paties pasidaryta. Todėl planavimas reikalingas ne tik žaidimo metu, bet dar ir jam ruošiantis (konstruojant savo kaladę).

Dažnai žaidimo tikslas yra puolant savais padarais ir naudojant savus burtus sunaikinti oponento „gyvybės taškus“. Savaime aišku, oponentas ginasi ir siekia to paties. Todėl kyla aršios dvikovos. Kitų žaidimų tikslas gali būti sunaikinti kokią nors kito žaidėjo specialią kortą ar kelias kortas. Dauguma šių žaidimų yra skirti žaisti vienas prieš vieną. Tačiau yra ir taisyklių variantų keliems žaidėjams.
Šiuo metu Lietuvoje populiariausi žaidimai būtų Magic the Gathering, Yu-Gi-Oh, Duel Masters. Reikėtų paminėti ir neseniai pasirodžiusį Warcraft kortų žaidimą (sukurtą pagal populiarųjį kompiuterinį žaidimą).

Taip pat yra Vampire the Masquerade, bei Rusijoje sukurto Berserker entuziastų. Šiems žaidimams periodiškai išleidžiami papildymai/atnaujinimai su naujomis kortomis, savybėmis ir pan. Dažniausiai senesnės kortos nebūna perleidžiamos, arba perleidžiamos retai. Todėl šie žaidimai dar vadinami kolekciniais. Nes žaidėjai mėgsta rinkti seniau išleistų kortų kolekcijas. Ypač turint omenyje, kad piešinukus kortoms kuria tikri dailininkai.

Dėl pastovių atnaujinimų šie žaidimai nuolat išlieka populiarūs. Tik tai turi ir minusą: hobis gaunasi gana brangus, nes atnaujinimus irgi reikia pirkti.



Yra dar viena grupė kortų. Tai įvairių rūšių žaidimai, kuriuose dažniausiai reikia surinkti kokią nors kombinaciją, arba sudėlioti kortas kokia nors tvarka. Toks yra UNO. Į tradicines kortas šie žaidimai panašūs tuo, kad žaidžiama su tuo pačiu nustatytu rinkiniu pagal pastovias taisykles.

Loginiai

Nežinau ar parinkau teisingą pavadinimą šiai žaidimų rūšiai. Čia atsidurtų tokie žaidimai, kaip šaškės, šachmatai, go ir panašūs. Visiems jiems būdinga tai, kad abu žaidėjai aiškiai mato tiek savo, tiek ir priešininko situaciją ir rungiasi tarpusavyje daugiausia proto jėgomis. Todėl manau, kad jiems labiausiai ir tiktų pavadinimas „loginiai“.

Kai kuriuose loginiuose žaidimuose yra atsitiktinumo elementų, pvz., ridenamas kauliukas, kad nustatyti kiek figūrėlių judinti, arba per kiek laukelių jas perkelti (nardai, trik-trak ir pan.). Kituose atsitiktinumų visiškai nebūna (šachmatai, go).
Žaidimo tikslai gali būti įvairūs: nuo figūrėlių sustatymo tam tikra tvarka ant lentos, arba lauko ploto užėmimo iki priešininko sunaikinimo (jo figūrų nukirtimo). Nors dauguma loginių žaidimų yra suprantami įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau yra ir tokių, kur tikras meistriškumas pasiekiamas tik žaidžiant ilgus metus. O kai kurių žaidimų meistrai nusipelno pagarbos kaip išmintingi žmonės (tikriausiai niekas nesiryžtų pasakyti, kad Kasparovas yra nesubrendęs vaikščias, nes žaidžia kažkokį stalo žaidimą?) Beje, tokie meistrai gali visai neblogai prasigyvendami iš tokio „nerimto“ užsiėmimo (ech, smagu kai gauni pinigus už tai, kad žaidi kas tau patinka).



Manau, kad šiai grupei galima būtų priskirti ir visą būrį žaidimų, kuriems tereikia popieriaus lapelio ir pieštuko. Visi tikriausiai esate žaidę „kryžiukus ir nuliukus“, laivų mūšį ir panašiai. Nors pvz., laivų mūšis ir nėra labai sudėtingas, tačiau tam tikros logikos išdėstant laivelius reikia ir čia. Taip pat reikia mąstymo žaidžiant visokius kryžiažodžius, spėjant žodžius ir pan.

Kopėčios ir gyvatės

Šiai rūšiai paėmiau vieno žaidimo pavadinimą, kuris atspinti pagrindinį prncipą: reikia per laukelius iki kokio nors tikslo nuvesti savo figūrėlę. Per kiek laukelių ją perstumti nustatoma ridenant kauliukus. Įžengus į tam tikrus laukelius reikia grįžti atgal (nuo nupaišytos gyvatės galvos iki jos uodegos), kituose leidžiama pakilti į viršų (kopėčiomis).
Nors žaidimo lenta gali ir labai skirtis savo piešinukais, tačiau pagrindinis principas visada tas pats. Čia viskas priklauso tik nuo atsitiktinumo (ridenamas kauliukas) ir kokiam nors planavimui vietos nėra. Manau didžiausias šių žaidmų džiaugsmas – tiesiog praleisti laiką draugų būryje per daug neįsitempiant ir nesinervinant. Visi turbūt esame juos žaidę, tačiau vėliau atsiranda noras išbandyti kažką sudėtingesnio ir įdomesnio.

Rizikuoju susilaukti kritikos, bet man kažkodėl atrodo, kad visiems žinomas Monopolis turėtų būt priskirtas šiai grupei. Mano nuomone, jame per daug nulemia kauliukų ridenimas, ypač einant pirmus du ratus.

Strateginiai

Nežinau ar kiti sutiks su šios rūšies išskyrimu. Juolab, kad dažnai jie labai panašūs į tuos, kuriuos priskyriau loginiams. Manyčiau, kad pagrindiniai juos skiriantys bruožai būtų tokie:
• žaidžiančiųjų skaičius (strateginius dažnai gali žaisti daugiau nei 2 žaidėjai);
• tam tikras atsitiktinumo vadmuo (strateginiuose dažnai reikia paridenti kauliukus, arba traukti atsitiktinę kortelę);
• derybų ir komandinių veiksmų galimybė (pvz., keli žaidėjai gali susitarti dėl bendrų veiksmų prieš kitus ir pan.);
• žaidimo tikslai. Kai kuriuose žaidimuose tikslai kiekvieną kartą gali būti skirtingi (pvz., žaidime RISK gauni vieną misiją-užduotį, kurią įvykdęs laimi). Ir dažnai tavo tikslo dažnai nežino kiti žaidėjai.



Šie žaidimai labai įvairūs, pradedant sportinėmis varžybomis ir baigiant karais dėl dominavimo pasaulyje ir net kosminėje erdvėje.
Kaip sportinio pavyzdį galima pateikti pvz., Blood Bowl. Šiame žaidime amerikietišką futbolą ant lentos žaidžia dvi komandos. Ir ne bet kokios, o įvairių fantastinių rasių (Ei, visi šį vakarą kviečiami į stadioną! Dėl čempiono vardo kovos galiūnai orkai su kraugeriais vampyrais!). Kiekviena rasė pasižymi tam tikromis savybėmis ir taktikomis Kaip jums tokia taktika: paimti komandos draugą, laikantį kamuolį, ir mesti tą draugą per visą stadioną? Nesvarbu, kad komandos narys susižeis, svarbu įvartis!

Be abejo čia egzistuoja griežtos taisyklės: kokiu atstumu galima paeiti, kiek laukelių numetamas kamuolys ir panašiai. Nežiūrint linksmų savybių ir dažnai fantastinės išorės, tokiuose žaidimuose netrūksta taktinių subtilybių ir kruopštaus planavimo. Beje, Blood Bowl tipo žaidimai netgi galėtų būt priskirti loginiams, nes čia reikia gan sudėtingai manevruoti po žaidimo lauką savo žaidėjais.
Dalį žaidmų galima pavadinti ekonominiais-strateginiais. Juose dažniausiai reikia prekiauti. Čia kaupiami resursai, perkamos prekės ir gabenamos į kitą pasaulio kraštą kur galima naudingiau parduoti. Žlugdomi konkurentai ir papirkinėjami galimi sąjungininkai.

Vienuose žaidimuose galimos įvairios diplomatinės gudrybės (resursų mainai, susitarimas boikotuoti kitą žaidėją), kituose kiekvienas veikia tik už save. Pabandykit įsivaizduot žaidėjų derybas: „Siūlau dvi rastų krūvas už pusę tonos geležies! Eik švilpt, aš pats tau rastų galiu nemokamai sušelpt!“ Patikėkit, galima įsijausti kaip tikrame turguje o po to graužtis nagus, kad kitas pasiūlė geresnę kainą ir nunešė iš panosės naudingiausią sandorį. Kai kuriuose daug lemia atsitiktinumas (pvz., ridenant kauliukus nustatoma kur ant lentos ir kiek gaminsis resursai), kituose lemties įtaka visai nedidelė.

Esu žaidęs du tokius žaidimus: „Katano salos naujakuriai“ ir „Hansa“. Abu labai patiko (jei bus norinčių galėsiu pabandyti juos aprašyti). „Naujakuriai“ pasižymi dar viena įdomia žaidimo savybe – ten žaidimo laukas sudedamas iš šešiakampių. Ir juos kiekvienam žaidime galima išdėlioti atsitiktinai, tokiu būdu kiekvieną kartą gaunant vis kitokį žemėlapį. Kiek žinau, yra ir daugiau žaidimų, kurie turi tokią galimybę.

Kita stambi strateginių žaidimų grupė būtų kariniai. Kas esate žaidę nors vieną kompiuterinį strateginį žaidimą gali nesunkiai įsivaizduoti kas tai yra. Dažniausiai žaidimo lentą sudaro nubraižytas žemėlapis ant kurio ir vyksta karinės kampanijos. Kaupiamos armijos ir užimamos teritorijos. Tariamasi ir sudarinėjamos sąjungos su kitais žaidėjais („o sutarkim, kad tu manęs nepulsi per Kamčiatką, tada aš nelįsiu pas tave į Afriką“). Kai kuriuose žaidimuose nebūtina užkariauti pasaulio, pakanka įvykdyti savo užduotį – misiją (kurios kiti žaidėjai dažnai nežino).

Turbūt žinomiausias iš tokų žaidmų Lietuvoje būtų RISK (su keletu atnaujinimų). Kiti pavyzdžiai galėtų būti Axies and Allies (galimybė kariauti už II pasaulinio karo šalis ir galbūt pakreipti istoriją kitaip), Shogun ir daugelis kitų. Beje, populiarusis Warcraft ir čia įkėlė savo koją.

Tokie prekybiniai ir kariniai žaidimai man ypač patinka. Juose reikia daug tarpusavio bendravimo ir tai tikrai smagus užsiėmimas draugų būryje.
Taip pat yra šios rūšies žaidimų, kur imituojamos atskiros profesijos (jei taip galima pasakyti). Pavyzdžiui, galima žaisti mafiją ir detektyvus ir pan. Įvairovė tikrai didelė ir per ilgą laiką prikurta įvairiausių žaidimų. Ir truputį gaila, kad Lietuvoje tik dabar pradedama rimčiau jais domėtis.

Tarp strateginių žaidimų galima paminėti ir įvairius „figūrėlių žaidimus“ (angl. miniature games). Teatleidžia man šių žaidimų mėgėjai, jei ne taip išsireiškiau. Čia žodis „stalo“ tiesiogine prasme jau nebetinka. Nes pats žaidimo laukas gali užimti, kad ir visą kambarį. Nemaža patrauklumo tokiems žaidimams duoda tai, kad reikia daug modeliuoti. Čia kiekvienas kareivėlis suklijuojamas iš atskirų dalių, taip pat jį reikia nudažyti. Karo lauko reljefą, pastatus ir medžius taip pat reikia pasidaryti pačiam. Kas yra klijavęs lėktuvų ir laivų modelius turbūt supras, kaip įdomu ir malonu yra pasidaryti savo rankomis svarbų savo armijos karį. Pats žaidimas – tai mūšiai tarp ištisų armijų. Ir juose svarbu kiekviena karo lauke padaryta kalva, kiekvienas medis, arba sukonstruoti griuvėsiai. Taip sakant kariaujamas tikras fantastinių armijų karas kambaryje! Kažkiek primena mažų vaikų žaidimą kareivėliais, ar ne? Tik kai pamatai kruopščiai pagamintas figūrėles ir kaip manevruoja armijos pasinaudodamos visais reljefo ypatumais bei atskirų armijos rūšių privalumais tikrai užsinori tapti mažosios armijos generolu. Kaip žaidimo pavyzdį būtų galima paminėti ir Lietuvoje prieinamą žaidimą „Warhammer“.

Vaidmenų žaidimai

Šios rūšies žaidimus galima palyginti su filmais, teatru, kuriame dalyvauji pats. Juose vienas vedantysis, meistras, kuria istoriją ir kiekvienas žaidėjas turi savo veikėją, kuris yra tos istorijos dalis. Meistras kuria įsivaizduojamą žaidimo pasaulį su visais ten tvyrančiais pavojais bei tikslais. Priklausomai nuo pasirinktų taisyklių ir bendro sutarimo tarp žaidėjų pasaulis gali būti panašus į tam tikros epochos tikrą pasaulį (pavyzdžiui, viduramžių Anglija, dabartinis Irakas ar pan.), arba tai gali būti visiškai išgalvotas pasaulis (tolima planeta, tolima ateitis ar pan.).

Fantasy stiliaus vaidmenų žaidimuose veikėjai susiduria su galingų magų ar karalių sąmokslais, su dievų planais, kaunasi su pabaisomis, draugauja ir konfliktuoja su kitų protingų rūšių būtybėmis (elfais, dvorfais). Žaidėjų veiksmai lemia istorijos eigą, o žaidimas dėl neįprastų sprendimų gali pakrypti visiškai netkėta linkme. Gali būti, kad jums reikės spręsti į kokį pasaulio kraštą keliauti, o gal viskas apsiribos kova ir intrigomis viename mieste. Viskas priklauso tik nuo meistro fantazijos kai jis kūrė pasaulį ir žaidėjų sprendimų.
Be abejo, pageidautina, kad žaidėjas veiktų maždaug taip, kaip galėtų elgtis jo vaidinamas herojus. Pavyzdžiui, jei esi pasirinkęs žaisti už bekraščių stepių klajoklį kovotoją tau nelabai tinka planuoti ir regzti sudėtingas diplomatines intrigas karaliaus dvare, ar imtis vadovauti pilies statybai. Žaidimo meistras taip pat kuo objektyviau valdo pasaulyje esančius padarus (tiek veikėjų priešus, tiek ir draugus). Taip pat jis stebi, kad būtų laikomasi iš anksto nustatytų taisyklių.

Yra prigalvota įvairiausių taisyklių rinkinių (sistemų), kurios skirtos vaidmenų žaidimams. Vienos jų labiau pritaikytos magiškiems senovės pasauliams, kitos tinka žaidžiant kosmines keliones (įsivaizduokite, kad jūs esate juodasis sitų lordas Dartas Veideris iš Žvaigždžių karų ir jums reikia sutramdyti sukilėlius). Dar kitos sistemos pritaikytos visai siaurai sričiai. Pvz., skirtos žaisti konkuruojančius vampyrų klanus šiame pasaulyje, arba skirta žaisti konspiracinę šnipų-diversantų-išdavikų istoriją totalios Kompiuterio (būtent iš didžiosios raidės) diktatūros pasaulyje, kur kiekvienas gali būti priešas ir nėra nieko patikimo. Kiekviena sistema paprastai turi savo pavadinimą. Pavyzdžiui: Call of Ctulhu, Dungeons&Dragons, Vampire the Masquarade, GURPS, Paranoia ir dar daugybė kitų, visų ir neišeis išvardinti. Galima žaisti ir pagal pačių susigalvotas taisykles.

Pagal taisykles sukuriami veikėjų herojai, nustatoma ką jie moka (gal jis taiklus šaulys ir puikia mato tamsoje, o gal sugeba jausti melą ir moka hipnotizuoti, arba yra kosminių laivų kompiuterių specialistas). Taip pat nustatomos jų statistikos (jėga, vikrumas ir kitos, kurios dažnai pasitaiko ir kompiuteriniuose žaidimuose). Yra išleista daugybė taisyklių knygų, gyvūnų ir monstrų aprašymų su jų statistikomis. Taip pat leidžiamos įvairūs rinkiniai istorijų, skirtų meistrams, pagal kurias galima žaisti. Ir be abejo linksmiausia tai, kad galima patiems prisigalvoti įvairiausių žaidimo variantų, kad ir pagal mėgstamą knygą ar filmą.

Galima susigalvoti „trumpą“ žaidimą, kurį išeis sužaisti per kelias valandas, arba imtis ilgo epo, trunkančio kelias partijas (vadinamos „sesijos“), kuriose žaidėjai kaupia patirties taškus ir gali už juos tobulinti savo veikėją.

Šiuose žaidimuose man atrodo patraukliausias bruožas tas, kad nuolatos reikia bendrauti. Nė vienas dalyvis nelieka nuošalyje. Jie ugdo fantaziją ir išradingumą. Beje, egzistuoja psichologų nuomonė, kad šiuos žaidimus galima taikyti kaip terapinius ir centralizuotus žmonių gydymo kursus arba praktinius užsiėmimus jaunimo ugdymo srityje.

Pabandžiau čia „trumpai“ apžvelgti stalo žaidimus. Be abejo, galėjau kažką praleisti, galbūt profesionalas galėtų pasakyti daugiau ir tiksliau. Taičiau tikiuosi, kad šis straipsnelis padės jums susidaryti vaizdą apie didžiulę žaidimų įvairovę ir koks tai gali būti įdomus užsiėmimas.