Atsimenu, buvau gal antroje ar trečioje klasėje, kai nuėjęs su mama į knygyną vienoje lentynoje pastebėjau knygą skambiu pavadinimu-„Haris Poteris ir Išminties akmuo“. Priprašiau mamą, kad ją nupirktų ir grįžęs namo nieko nelaukdamas pradėjau skaityti.
Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo bene įdomiausia knyga, kurią iki tada buvau skaitęs. Ji nunešė mane į nepaprastą magijos pasaulį, kuriame veikė raganos ir burtininkai. Visose iki tol skaitytose knygose, raganos buvo vaizduojamos kaip baisios senės, kurios skraido ant šluotų, grobia vaikus ir verda juos katile. J.K.Rowling sukurtas pasaulis buvo visiškai kitoks, jis buvo šiuolaikiškas, egzistuojantis tiesiai mums prieš nosį. Ši knyga buvo lyg šviežio vėjo gūsis grožinėje literatūroje, iki tol niekas nebuvo skaitęs ko nors panašaus.
Jau pirmoji Hario Poterio dalis sukėlė daug diskusijų ir paskirstė pasaulį į dvi dalis- į ištikimus gerbėjus ir į tuos kurie buvo nusistatę prieš šią knygą. Nešališkų ir abejingų liko labai nedaug, jie buvo tie, kurie šios knygos neskaitė ir nematė prasmės to daryti. Aš priklausiau pirmąjai grupei, tiems, kuriuos Hario Poterio pasaulis traukė. Pripažinsiu, aš visada norėjau atsidurti jo vietoje ir patirti tuos nuotykius kuriuos patyrė jis.
Po to sekė antroji dalis- vėl nauji mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje ir vėl nauji nuotykiai. Kuo toliau, tuo labiau Haris man patiko, atrodė, kad aš jį pažystu visą gyvenimą. Su nekantrumu pradėjau laukti naujos knygos.
Prasidėjo Hario Poterio bumas: buvo pastatytas pirmasis filmas, beveik visur buvo galima įsigyti atributikos su jo atvaizdu, parduotuvės net pradėjo prekiauti „Berti Bott’s visokio skonio pupelių“ ir kitokių magiškų saldainių pakaitalais. Net keista, kaip J.K.Rowling, pavydėtinos fantazijos moteris, pirmą Hario Poterio knygą parašiusi kavinėje ant servetėlių, iš niekam nežinomos tapo viena žymiausių pasaulio rašytojų ir bene žinomiausa Anglijos moterimi po Karalienės Elžbietos II, už kurią, beje, tapo turtingesnė.
Vėliau buvo išleista trečioji knyga-vėl nepakartojami įspūdžiai, po to sekė ketvirtoji… Haris augo ir brendo, o aš kartu su juo. Nuotykiai tapo rimtesni, nebuvo apseita ir be mirčių. Dar už poros metų Lietuvoje atsirado ir penktoji Hario Poterio dalis. Ji buvo pati rimčiausia iš iki tol buvusių. Beto, joje Haris susidūrė su paaugliškomis problemomis, tokiomis kaip pirmoji rimta meilė. Taigi paaugliai šioje knygoje Harį kuo puikiausiai suprato, o vyresnieji skaitė su šypsenėle, jug ir juos kažkada kankino tos pačios bėdos.
Po labai intriguojančios penktosios knygos, gerbėjai nekantriai pradėjo laukti šeštosios, o kai ji pasirodė, puolė prie jos kaip bitės prie medaus. Šeštosios knygos pabaiga nemaloniai šokiravo Visus Hario Poterio gerbėjus ir paliko dar daugiau neatsakytų klausimų.
Kai 2007 metais išėjo septintoji ir kiek žinoma paskutinė Hario Poterio knyga, aš šiaip ne taip susitvardžiau ir nugalėjau pagundą perskaityti ją originalo kalba. Ir pagaliau, šių metų vasario 29dieną, aš su daugeliu kitų žmonių stovėjau knygyno eilėje prie kasos, kad galėčiau atsiimti ilgai lauktą knygą- „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“, kurioje pagaliau bus sudėti visi taškai ant „i“ ir galutinai išaiškės kas nugalės- gėris ar blogis?
Iš knygyno išėjau nešdamasis maišelį kuriame be ilgai lauktos knygos taip pat buvo dar viena knyga- „Samarkando amuletas“ ir „Drakonų Kovų“ komiksas kuriuos gavau prie Hario.
Grįžęs patogiai įsitaisiau fotelyje ir pradėjau skaityti, tuo metu manęs niekas nebūtų atitraukęs nuo knygos 🙂 Knygą tiesiog ryjau akimis, taip kaip ištroškęs žmogus ryja vandenį. Norėjau nieko nelaukdamas sužinoti kuo pagaliau baigsis ši vienuolika metų užsitęsusi istorija (pirma knyga parašyta 1997), bet vakarėjant draugai ištempė į miestą, o su Hariu nusprendžiau galutinai išsiaiškinti sekančią dieną. Ir tikrai, kitą rytą vos atsikėlęs vėl panirau į magijos pasaulį (mano manymu, jam tinka frazė, kuria Artojas apibūdino Wow’ą- pasaulis, kuriame gera…).
Šioje knygoja pagaliau viskas išaiškėja iki galo, apie kai kuriuos veikėjus sužinai daug anksčiau negirdėtų ir neįtikinamų faktų, o kai kurie, pasirodo, yra visiškai netokie kokiais mes juos laikėme ir padaro tokių dalykų, kurių iš jų mažiausiai tikiesi (patikėkit, sunku rašyti apie tokią knygą, stengiantis neatskleisti jokių detalių ir siužeto vingių, kuris šioje dalyje tikrai yra vingiuotas:) ). Taip pat šioje knygoje kaip niekad daug sąsajų su ankstesnėmis dalimis, galbūt autorė mums norėjo priminti nuo ko prasidėjo ši pasakiška istorija, o galbūt manė mus ką nors primiršus. Kai kuriuose vietose veiksmas vyksta tokiu tempu, kad net sunku susigaudyti, bet tai tik dar labiau prikausto dėmesį.
Haris Poteris nėra knyga tik apie amžiną kovą tarp gėrio ir blogio. Šis kūrinys yra apie neišskiriamą draugystę,dėl kurios gali paaukoti net gyvybę, taip pat apie meilę, troškimus, veidmainystę, melą, taurumą ir didvyriškumą, žmogiškus jausmus, vidinius išgyvenimus ir begalę kitų žmogiškų bruožų, dėl kurių galime vadintis tikrais žmonėmis.
Taigi, galite mane vadinti suvaikėjusiu ar nesubrendusiu, teigti jog yra daug rimtesnių knygų. Taip, aš sutinku. Bet aš užaugau su Hario ir jo nuotykiais ir pripažinkit, argi kartais nėra gera pabėgti nuo realybės ir kasdieninių rūpesčių ir pasinerti į stebuklingą magijos pasaulį, kuriame veikia ne tik žmonės, bet ir kitokios-mums nepažystamos būtybės? Ir nesvarbu kas tai būtų, ar „Haris Poteris“ ar „Žiedų valdovas“ ar dar kas nors. Man tikrai negaila nei vienos minutės praleistos su šiomis knygomis rankose, jug jas skaitydamas aš patyriau daug neišdildomų įspūdžių. Manau, kad ši knyga privalo būti kiekvieno Hario gerbėjo bibliotekoje.

P.S. labai neskriauskit, nes tai pirmoji mano rašyta apžvalga, su laiku pasistengsiu įgyti profesionalumo 🙂