Mūšis dėl Prancūzijos. Iš seržanto Parkerio atsiminimų.

Prancūzija šaltojo karo metai. Atvykęs į mūšio vietą susipažinau su savo būriu. Mano kareiviai pasirodė draugiški ir nesiginčijantys. Apsidžiaugiau, nes būrio gero nebus be drausmės. Žinojau, kad po rytojaus mūšio daugelis jų gali žūti, todėl pasakiau kas nori likti gyvas gali išeiti. Niekas neišėjo, tad supratau, kad vyrai narsūs ir nebijo mirties. Prancūzijoje, kaip žinote reljefas labai kalvotas, tad kova bus sunki. Apsvarstęs strategiją nuėjau miegoti, nes rytoj kaip jau žinote gali būti paskutinė mano gyvenimo diena.

Ryte pakilau 6 valandą ryto, nes norėjau dar kartą apžiūrėti kaimelį kurį privalau apginti. Išsirangęs iš palapinės pastebėjau, kad daugelis karių stengiasi numalšinti baimę juokaudami ir linksmindamiesi. Paprašęs vieno iš savo kareivų žiūronu pažvelgiau nuo aukštos kalvos kurioje mes buvo įsikūrę. Tarp kalvos kurioje mes buvome įsitvirtinę buvo gražus slėnis. Jo viduje vynuogių laukai žaliavo ir stovėjo keletas vienišų namelių, o tolėliau ant kalvos matėsi švyturys prie kurio yra įsitvirtinę rusai. Atidavęs žiūronus pasisukau į savo vyrus ir pasakiau, kad ruoštųsi kovai, o aš nuėjau pasitarti su generolu kuris vadovaus mūšiui.

Generolas pasirodė tikras karo meno žinovas. Iš jo sužinojau, kad mane kol aš pulsiu švyturį pridengs seržantas Benonas ir kažkoks prancūzas kurio pavardės dorai ir neišmokau. Mano užduotis yra sunaikinti keturias artilerines patrankas ir įsitvirtinti ant kalno nuo kurio mano zenitinė artilerija galėtų netrukdoma apšaudyti miestelį ir kelią link miestelio. Pagal planą mes turėjo pradėti ataką, bet iš karto viskas klostėsi ne taip kaip turėjo.

Jau ruošiausi lipti į savo tanką iš kurio turėjau vadovauti mūšiui, lauką šalia mūsų pradėjo arti priešo artilerija. Mūsų įtvirtinimuose esantys kareiviai pradėjo panikuoti. Aš staigiai griebiau telefoną ir pradėjau šaukti oro palaikymą. Ilgai laukti nereikėjo jau po 2 min. virš sovietų įtvirtinimo pakilo didelis dūmų grybas. Tai buvo puikus šansas pulti mūsų vyrams. Visas mūsų būrys staigiai pasileido link priešo įtvirtinimų ir po kelių minučių mes jau kilom į kalną ant kurio buvo mūsų tikslas. Pakilo maždaug į pusę kalnelio mūsų kareiviai kurie bėgo pėsčiomis pradėjo kristi, niekas nesuprato iš kur mus skerdžia. Staiga išgirdau, kad kažkas šaukė „snaiperis“ pamačiau, kad vienas būrio vyras rodė į mišką tolumoje. Po 5 min. miškas jau liepsnojo, nes man vėl padėjo ištikimieji lėktuvai numetė šviežia bombą. Pakilus į kalną mūšis tapo lengvas sovietai apimti panikos blaškėsi po mūšio lauką ir krito lyg musės. Vėliau jie pradėjo atsitraukinėti ir mes lengvai užėmėm šį kaimelį.

Jau praėjo dvi dienos po mūšio, o vyrai vis dar švenčia. „Tegu“ pasakiau sau tyliai žiūrėdamas į saulėlydį „Jie to nusipelnė“.

Šiame pasakojime jūs išgirdote seržanto Parkerio atsiminimus mūšyje dėl Prancūzijos žaidime World in Conflict.