Autoriaus tikrai nereikia pristatinėti, tad turbūt keista, kam rašyti atskirą vieno jo kūrinio apžvalgą čia, naujienų skiltyje, užuot viską surašius diskusijų temoje? Tarkime, tai dalis Knygų klubo naujienų skilties gaivinimo plano. Iš kitos pusės, beskaitant būtent šį kūrinį kilo tam tikrų minčių, tad pagalvojau, kodėl gi nepadarius dviejų dalykų viename?

Apie siužetą

Pasaulyje akimirksniu pasklinda Pulsas – visi, kas turi mobiliuosius, praranda bet kokį žmogiškumą, jie tiesiog tampa vaikščiojančiais lavonais. Vienintelis išlikęs jų instinktas yra vegetavimas ir dar tų, išlikusių normaliais žmonėmis, žudymas. Tokiame chaose atsiduria Clayton Riddell, Thomas McCourt ir Alice Maxwell. Juos į būrį suvedė tiesiog atsitiktinumas ir noras išlikti. Bet kaip tai padaryti, kai miestai pilni zombių, o keliauti gali tik pėsčiomis? Troškimas išgyventi ir, svarbiausia, išgyventi bent jau iki to momento, kai sužinos, ar artimieji sugebėjo taip pat išlikti ar jie perėjo į kitą pusę.

Pirmykštė prigimtis apokaliptiniame apvalkale

„Cell“ romano pamatinė mintis bet kuriam besidominčiam apokaliptine tematika bus jau girdėta. Nenuostabu, nes tai yra labai populiari tema, bet, svarbiausia, kad kiekvienas rašytojas pasirenka tokias temas ir vaizdinius, kad jo kūrinys kuo labiau išsiskirtų. Netgi pats S. King yra plėtojęs tokią temą savo didelės apimties kūrinyje „The Stand“/ “Dvikova“. Tad įdomu, ką visgi naujo galima rasti kūrinyje „Cell“?

Filmai apie zombius niekada man nekėlė didelio susidomėjimo (tiesiog nesu hardcore fanas, o tik šiaip mėgėjas), tačiau kūrinio pradžioje autoriaus parašyta dedikacija, jog kūrinys skirtas Richard Matheson ir George Romero – privertė suklusti net ir mane. Kodėl? Dėl antrojo paminėto dedikacijoje asmens man rūpi mažiausiai, bet Richard Matheson bent jau man yra svarbesnis. Pavadinkim tai tiesiog skonio reikalu, tačiau „I Am Legend“ romanas, parašytas 1954 metais, yra fundamentalus pavyzdys kūrinio apie visuomenę užklupusią netikėtą nelaimę ir pusiau zombių, pusiau vampyrų visuomenės atsiradimą. Be to, nėra didelė paslaptis, jog R. Matheson yra vienas iš S. King kūrybos įkvėpėjų.

Dar vienas dalykas, kas mane maloniai privertė leistis į prisiminimus, tai kūrinyje aprašoma pagrindinių veikėjų kelionė. Viena vertus, galima teigti, kad tai pernelyg primena „The Stand“. Panašumai nenuginčijami, tačiau ir ne tokie akivaizdūs, nes „Cell“ viskas vyksta kitaip. Kita vertus, būtent šis kūrinys priminė John Wyndham nuostabų romaną “Day of the Triffids”. Netgi mąstau, kad tai įtakos tolesnį “Cell” kūrinio apžvalgą (turiu galvoje, į gerąją pusę), kadangi “Day of the Triffids” ir “Cell” turi daug panašumų, jei nekreipsim dėmesio, kad John Wyndham kūrinyje nelaimės sukėlėjai yra biologinės kilmės. Bet pats veiksmas, personažų mąstysena yra labai panaši abiejuose kūriniuose. Tad netgi kyla toks klausimas, ar kartais S. King neįkvėpė parašyti “Cell” būtent John Wyndham? Išties nesvarbu, tačiau bent jau man tikrai yra smalsu.

Analizė VVV sistema

Grįškim prie „Cell“. Jei imtumėmes trumpai ir paviršutiniškai paanalizuoti šį kūrinį, galima pasirinkti trijų V sistemą: vieta, veikėjai, veiksmas.

Vieta. Globalizacija niekada nebuvo S. King arkliukas, kitaip tariant, kaip visada, jis rašo amerikiečiams apie amerikiečius. Viskas įvyksta Amerikoje, tačiau nelaimės mastas yra pasaulinis – Pulsas pasklinda visur. Apribota vieta suvaržo vaizduotę, ypač kai, šiuo atveju, veiksmo vieta yra tik rytinė pakrantė. O štai „The Stand“ apėmė daugiau, todėl skaitymo buvo daugiau ir įvykių įvairesnių.

Veikėjai. Sunku pasakyti, ar čia mano, kaip skaitytojo, ar jau kūrinio autoriaus problema, bet veikėjai nėra tokie jau įsimintini. Galbūt pernelyg daug jau reikalauju? Arba kūrinio specifika ne ta, kad veikėjai būtų gilesnio charakterio? Galiu išskirti vieną pagrindinį skirtumą, kurį iškart galima pajusti beskaitant „Cell“ – nėra S. King taip mėgstamo personažų praeities atskleidimo, viskas čia vyksta „čia ir dabar“ principu. Gal čia ir yra ta priežastis? Žinoma, gerai, kad keičiasi rašytojo stilius, nes gali pavargti skaitydamas vienodos struktūros kūrinius. Tačiau „Cell“ dėl to ir trūksta kažko, kas dar labiau padėtų įsijausti ir apibrėžtų gilesnį istorijos išpildymą.

Veiksmas. Šiuo požiūriu, neturiu jokių nusiskundimų – viską galima apibūdinti paprastu žodžiu „įdomu“. Normalių žmonių išlikimo klausimas kovoje jau prieš pasikeitusius yra tikrai įtraukiantis, be to ir galima rasti tikrai originalių autoriaus sprendimų, kas tikrai tik verčia dar kartą susižavėti jo vaizduotės galia.

Kritiškas žvilgsnis

Kas man asmeniškai užkliuvo yra tai, jog visos istorijos mokslinis pagrindimas „šlubuoja“. Aišku, viskas yra gerai, remiamasi tikrai moksliniais argumentais, kurie net ir tikrovėje egzistuoja, tačiau besekant siužeto vystymąsi kažkaip nelimpa tų veikėjų tarpusavio kalbos ir spėlionės, kas tas Pulsas ir kas išvis atsitiko.

Antras dalykas – pabaiga. Išvis, turbūt mažai ginčų sukeltų pasakymas, kad kūrinių pabaigas galima grubiai skirstyti į dvi rūšis – „su pabaiga“ ir „be pabaigos“. „Cell“ priklauso būtent antrajai rūšiai. Jokiais būdais, nė viena iš pabaigų nėra blogesnė viena už kitą, bet svarbiausia, kaip užbaigiama. Šiuo atveju, pabaiga nėra stipri, kaip pavyzdžiui apsakyme „Mist“ – čia galima įvardinti, kaip „be pabaigos“, nes taip ir nesužinome, kas iš tikrųjų atsitiko išlikusiems veikėjams. Tačiau užbaigimas buvo ir sukrečiantis ir įdomus, ko nesulaukiama romane „Cell“. Todėl tokią pabaigą pridedu prie ankstesnėje pastraipoje minėto šlubuojančio mokslinio pagrindimo.

O pabaigai, kad šie du „kabliukai“ galutinai nenusvertų kūrinio vertinimo, galima pasakyti trumpai drūtai – kūrinys turi potencialo ir jo skaitymas tikrai yra naudingas, nesvarbu ar esi S. King kūrybos mėgėjas ar tik pradedantysis. Kūrinyje plėtojama tematika tikrai neleis nuobodžiauti, o minėti minusai gal net ir nepasirodys tokiais, juk visgi mes, skaitytojai, esame išties skirtingi žmonės, dažniausiai kreipiantys dėmesį į skirtingus dalykus.