1940 metai, turbūt patys skaudžiausi metai Lenkijai. 1939 metais nacistinei Vokietijai įžengus į Lenkiją ir pradėjus antrąjį pasaulinį karą, pasaulis apmirė… Niekas nesitikėjo antrojo karo, kuris nusineš dar daugiau aukų, bei paliks kraujuojančias žaizdas žmonių širdyse. Lenkija stojo į kovą prieš Vokietiją ir narsiai gynėsi, tačiau iš rytų pusės juos pradėjo pulti tuometinė SSRS raudonoji armija. Vokietija su SSRS buvo pasirašiusi nepuolimo sutartį, bei slaptus Vidurio Europos padalijimo protokolus (Molotovo-Ribentropo paktas – Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 diena). Lenkija buvo užspausta iš abiejų pusių, todėl jai teko sudėti ginklus ir pasiduoti. Po metų prasidėjo didžiausia tragedija, kuri turėjo būti visais įmanomais būdais nuslėpta. Tai Katynės genocidas. Taip galėtume pavadinti, tai kas 1940 metų pradžioje įvyko Katynės miške, netoli Smolensko.
Vyko masiniai žudymai, kurie nusinešė daugiau negu 20 tūkstančių aukų – visi jie buvo lenkijos gyventojai…

Su tokia istorine įžanga norėčiau pradėti pasakoti apie geriausią 2007 lenkų filmą – Katynė.
Režisierius Andrzej Wajda nepagailėjo nei laiko, nei noro sukurti šį filmą. Jį vienijo pagrindinis ir vienintelis troškimas – parodyti, kad laikas neužgydo žaizdų.
Gal tai nebūtų atsitiktinumas, tačiau pačio režiesieriaus tėvas Jakubas buvo nužudytas tame pačiame Katynės miške.
Sunki našta ilgai kankino Andrzej Wajd‘ą, kol galų gale jis nusprendė apie tai kurti filmą ir parodyti visiems, kad istorijos faktų (galbūt tiktų sakyti žaizdų) neįmanoma paslėpti.

Filmo istorija pradedama pasakoti nuo to momento, kai emigruojantys lenkai bando vykti, kur saugu, o vienoje pusėje – vokiečiai, kitoje – rusai. Duodamas įsakymas suimti visus karininkus, aukšto rango asmenis, inteligentus, taip tariamus šnipus.Vokiečiai ir rusai pasidalina belaisvius ir suimtus veža juos į taip tariamą kalėjimus. Niekas dar nežino, kad suėmimas peraugs į egzekucijas, viešus žudimus.
Šiap šis filmas yra daugiau verčiantis susimąstyti, įvertinti buvusią padėtį, todėl veiksmo mėgėjams šis filmas nepasiūlys nieko įdomaus (nebent paskutinės 10 minučių). Visas filmas sukoncentruotas į labai mažai veiksmo, kuris nustumtas į antraeilį vaidmenį, tačiau manau, jog tai puikus sprendimas. Režiesierius netik puikiai sužaidė su įvykių scenomis, bet ir puikia vaidyba, kuri atspindėjo tą laikmatį ir jausmus, bet ir be kraujo praliejimo (nekalbu apie epilogą, kuris tęsiasi 10 minučių filmo pabaigoje), taip puikiai parodydamas, kad žiūrovas turi pats susimąstyti ir nuspėti kas iš tiesų vyko, nors realiai kadre to nėra parodoma.

Dabar pakalbėkime apie veikėjų vaidybą. Ji ištiesų užburia, viskas atrodo tikra, veikėjų veidai ir mimikos puikiai perteikia tą efektą, kuri ir turėjo pamatyti žiūrovas. Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, tai galbūt tas grimo trūkumas, kuris jautėsi, kai kurių veikėjų veiduose, nes jie buvo ganėtinai šviesūs, drabužiai irgi „nesudirbti“, ganėtinai švarūs. Čia įneštas šioks toks dirbtinumas, bet jei žiūrovas nemato, tai ši detalė ramiai sau ir praplaukia pasroviui. Daugiau priekaištų kaip ir neturėčiau dėl veikėjų.
. Dabar pereikime prie garso. O jis tikrai puikus ir išbaigtas, orkestro skambesys puikiai įsipina į filmą, tik galbūt tos muzikos vietomis būčiau norėjęs daugiau, nes keletoje vietoje, „pažaidus“ su muzika, buvo galima tikrai paveikti žiūrovą. Ka gi priartėjome prie efektų, o jų filme nėra daug, bet šiam filmui paveikti žiūrovą užteko ir turimų. Galbūt Walther P38 ginklo skambesys šiek tiek rėžė ausį, bet reziume viskas atlikta tikrai pagirtina.
Mėgstu liūdnas, neigiamas pabaigas, kai herojai miršta ir panašiai, tad nenoriu slėpti, nes ir taip turbūt aišku, kad ir ši filmo pabaiga yra tragiška…
Paskutinė 10 minučių filme yra turbūt pačios svarbiausios, kurios įtraukia žiūrovą į įvykių sūkūrį, leidžia pamąstyti ir nebepaleidžia iki pat filmo pabaigos…

Einant filmo titrams dar ilgai mąsčiau, kokius žiaurumus per antrąjį pasaulinį karą atliko Vokietija ir SSRS. Ir vieni ir kiti vėliau bandė slėpti tikruosius faktus, klaidino žmones, neprisipažino. Dar ir dabar ant Rusijos tvyro nepasitikėjimo, šleikštulio, keršto kaukė. Kyla klausimas: – O kiek gi dar Rusija slepia tikrų faktų nuo žmonių ?
Kas turbūt yra šlykščiausia, jog, kai vokiečiai pradėjo tyrimą ir išsiaiškino, kad tuometinė SSRS įvygdė tokias žiaurias žudynes, SSRS nusprendė skleisti propogandą, sukūrė keletą filmų, papirko turtingus ekspertus, kad tik visa kaltė būtų suversta vokiečiams.
Argi tai nėra tikra gėda, padarius nusikaltimą, versti jį ant kitų, slėpti, naikinti, klastoti faktus. Tik 1990 metų balandžio 13 dieną Maskva prisipažino, jog lenkų masines žudynes Katynėje, Charkove ir Tverėje vykdė NKVD.

1992 metais Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas paviešino dokumentus, apkaltinančius žudynėmis SSKP CK politinį biurą ir J.Staliną. Po metų viešėdamas Lenkijoje B.Jelcinas perdavė dalį Katynės žudynių dokumentų.

2005 metais Rusijos karinė prokuratūra užbaigė beveik 14 metų trukusį Katynės žudynių tyrimą, pripažindama, kad tai nebuvo masinės žudynės ir todėl nieko negalima teisti. Rusija nuslėpė net 116 iš 183 tyrimo bylos tomų.
Štai tokie faktai, tiesiog drąsko tų žmonių širdis, kurie žino visą tiesą ir niekada nepamirš kaip jų artimieji, be jokios priežasties buvo sušaudyti Katynėje

Na ir užbaigdamas noriu užduoti Jums vieną retorinį klausimą.
– O kada MES turėsime savąjį Andrzejus Wajd‘ą, kuris papasakos apie SSRS žiaurumus Lietuvoje ?

Ps: Visiems, kas dar nematėt rekomenduoju pasižiūrėti filmą Sovietų pasaka (Soviet story). Tik tas filmas parodys, kokia Rusija (SSRS) buvo ištikrųjų, ir kaip atrodė „didvyriai“, kurie mus išvadavo iš antrojo pasaulinio karo gniaužtų.

Ištrauka iš filmo „Katynė“
[youtube] „se“ //www.youtube.com/ „v/“ SzwQi8Rk2RI&feature=related
[/youtube]