„Pajūrio kurortas“, taip buvo vadinama Štuthofo koncentracijos stovykla, kuri buvo įsikūrusi prie Lenkijos/Vokietijos sienos. Į jį buvo surinkta ir labai daug lietuvių tautybės žmonių,daugiausiai – inteligentų. Vienas iš žinomiausių, tai Balys Sruoga. Rašytojas bei profesorius, atsidūręs lageryje už tai, kad vedė paskaitas studentams (ir nevengė atvirų pasisakymų apie karą ir vokiečius).

Karui besibaigiant, Baliui Sruogai pavyko išlikti gyvam ir jis grįžo, į savo gimtąjį kraštą, tačiau savo žmonos ir dukters neberado. Jos buvo išvykusios. Tai labai paveikė rašytoją. B. Sruoga parašė memuarų romaną, atsiminimų knygą apie Štuthofo lagerį, ten patirtus vargus, kuris vadinasi „Dievų miškas“. Deja rusų valdžia neleido jam jos išleisti, ji buvo ganėtinai cenzūruota, neatskleidžianti visos tiesos patirtos lageryje.

Tik po Sruogos mirties galutinai buvo išspausdintas romanas „Dievų miškas“, kuris buvo necenzūruotas, ir parodantis visus žiaurumus ir sužvėrėjimą, kaip žmogus gali virsti tikru gyvuliu.

Režisierius Algimantas Puipa brandino du dešimtmečius „Dievų miško“ scenarijų, kol pagaliau nusprendė ekranizuoti Balio sruogos kūrinį. Na ir kaip jam pavyko?
[img=http://www.bfg.lt/?_nm_shot=files.1.2-107&_nm_nosession=1
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/lt/thumb/9/97/Dievu_miskas.jpg/180px-Dievu_miskas.jpg][/img]
Mano nuomone, tai savotiškas filmas, patiksiantis ne kiekvienam. Kas skaitė knygą, o vėliau žiūrėjo filmą, pasiilgęs įdomesnių akimirkų. Paskaitęs filmų forumus, susidariau tokį įspūdį, kad žiūrovams mačiusiems šį filmą, jis pasirodė kaip juodoji komedija. Kodėl ? Didelė dalis žmonių mano, kad tai sumenkino Sruogos knygą. Joje neliko tos ironijos.

Aš skaičiau knygą. Galiu pasakyti, ironijos tikrai yra ir su kaupu. Visas filmas persmelktas maždaug tokiu mąstymu – „Na mirsiu, nu ir kas ?“. Tai tiesiog žavi. Perskaitęs knygą pagalvojau – kaip įmanoma buvo neišprotėti tokioje žiaurioje systemoje, kurioje tu buvai tarsi mažas mechanizmo varžtelis didelėje mašinoje? Balys Sruoga kalėjęs lageryje gyveno su džiaugsmu ir ironija, nes tik tai galėjo jį išgelbėti nuo išprotėjimo ir baimės, kuri jau kaip maras plito lageryje.

Pagrindinį Balio Sruogos vaidmenį suvaidino aktorius Valentinas Masalskis. Jis puikiai perteikė įspūdžius ir įvykius vykusius lageryje. Toks tarsi mėmė, vaikštantis ir graužiantis knygas. Labai įstrigo jo vaidyba. Labai šauni Puipos mintis buvo perteikti beveik kiekvieną personažą, kuris daugiau ar mažiau pasirodo filme. Parodoma kuo jis užsiiminėjo prieš patekdamas į lagerį ir kuo dabar. Be to ir kuo buvo pagarsėjęs.

Kaip pavyzdžiui vienas veikėjas buvo kitokios pakraipos ir filme minima „turėjo santykių su ūkininko karve“.

Na filmas grynai persunktas ironija ir humoro. Pradžioje galvojau, kad toks filmo pastatymas yra ganėtinai prastas sprendimas, tačiau jau po 10 minučių mano požiūris pasikeitė.

Kiekvienas personažas čia vaidinantis yra unikalus. Paimkime tarkim Vaceką Kazlovskį (aktorius Liubomiras Lauciavičius). Na tiesiog unikalus personažas, kuris už viską labiausiai myli smurtą. Taip nesuklydote, tai jo didžiausia aistra. Fantaziją Vacekas taipogi turėjo gerą – kalinius paversdavo driežais – liepdavo šliaužioti pilvais per kiemą, ar varlėmis – šokinėti. Kai apatija apimdavo mėtydavo akmenis, plytgalius.

Žodžiu, išradingumu nesiskundė. Net ir patys kaliniai laikas prie laiko pasišaipydavo iš pačių vokiečių. Filme parodyta kaip B. Sruoga paklaustas vokiečio kareivio apie jo pavardės kilmę(kareivio) pradeda iš jo šaipytis, net nejaučiant kareiviui. Dabar pakalbėkime kas patiko ir kas nepatiko. Taigi nemaloniausioji dalis.

Kam reikia visur kartoti tą „Šaizer“ „Šaizer“ ? Vietomis man jis visiškai nei temą būdavo, be jokios priežasties. Arba „raus“, na čia jau buvo mažiau klaidų, kai jis buvo vartojamas ne vietoje. Taipogi kas labai papiktino, tai vokiečių, lietuvių kalbėjimas, trimis kalbomis. Na aš suprantu, jei tu esi vokietis (jau karininkas), tai nemanau, kad tu kalbėsi grynai lietuviška tarme, be klaidų, ir tik retkarčiais pavartodamas vokiškas frazes. O lenkų kaliniai tai išvis, tik „mat pirimat“ į visas puses leidžia, pasako pusę vokiškos, pusė rusiškos, ir dar truputį lieka lietuviškiems žodžiams įsiterpti.

Tai mane papiktino, jog nebelieka tos tikros vaidybos, kai kalba lietuvių aktorius su vokiečio uniforma lietuviškai. Na tai gerai, negi negalėjote surasti vokiškai mokančio aktoriaus, kuris būtų kalbėjęs vokiškai, o apačioje būtų titrai lietuvių kalba? Na, bet gal režisieriui tai pasirodė tinkamiau.

Toliau tai būtų retkarčiais išlendančios garso klaidos, kai girdisi pašaliniai šnabždesiai (filmus žiūriu garsiai ir gaudau kiekvieną garsą), tai porą vietų tokių buvo.

Šį filmą žiūriu jau gal 4 kartą, nusipirkau DVD. Supratau dar ne laikas atėjo lietuviškiems filmams būti perkeltiems į DVD diskus. Kokybė tikrai ne auksinė, kokia galėtų būti. Paskutinis dalykas, kuris įstrigo, tai, kad knygos ir filmo pabaiga „nesueina“. Nenoriu visko „spoilinti“ tačiau, pažiūrėjau filmą..Hmm nu netaip.

Atsiverčiu knygą – O, visai kitaip baigėsi. Algimantas Puipa gal norėjo padaryti „pabaigiamąjį akordą“ ir nutarė truputį pratęsti, kaip viskas baigėsi. Pabaiga filmo, tai tokia lyg ir mistinė, galima suprasti, jog. Nesakysiu pažiūrėkite patys.

Kas patiko. Mano manymu puikiai perteikti išgyvenimai lageryje ir ironijos tikrai gausu, kas palieka žiūrovą su šypsena veide, pasibaigus filmui (kaip kam, kino teatre atsimenu, buvo ir apsiverkusių).

Daug kam trūko veiksmo. Man tai pasirodė visiškai neaktualu, kaip tokiam filmui, tai daug ir nesitikėjau. Pabaigoje buvo pora didesnių pirotechnikos efektų… Tačiau visas pagrindinis efektas buvo padarytas geriausiai – žmogaus sužvėrėjimas ir jo smurtas. Tai įstrigo. Pagalvojus, jog tai Lietuvių kūrybos darbas, galiu tik džiaugtis, jog ir Lietuviai sukuria tokių gerų filmų antrojo pasaulinio karo tema.

Taipogi rekomenduoju iš pradžių perskaityti knygą, o tik vėliau žiūrėti filmą (vistiek 10-oje klasėje skaitysite ištraukas, o mokytoja gali liepti perskaityti visą kūrinį, tai būkite tam pasiruošę, ir perskaitykite, o tik vėliau pasižiūrėkite filmą. Filme nėra daugelio akimirkų, kad pavyzdžiui, kaip jie šventė kalėdas prie stalo su vienu vieninteliu margučiu. Kai mokytoja mūsų to paklausė – tai dauguma mūsų nežinojo atsakymo.

Taigi neapsigaukite galvodami, jog pažiūrėsite filmą ir tuo viskas užsibaigs.Tiek knyga, tiek ir filmas vertas jūsų sugaišto laiko.

– Įdomūs faktai –

1. Filmo biudžetas 3,5 milijono litų.

2. Filmas nufilmuotas labai greitai – per 36 dienas.

3. Pagrindinės filmo scenos buvo filmuojamos Vilniaus senamiestyje ir Klaipėdos rajone esančiuose miškuose, kur buvo pastatyta „dekoratyvinė“ koncentracijos stovykla.

4. Filmas tapo pelningiausiu nepriklausomybės laikų lietuvišku filmu.

5. Filmas buvo labai palankiai įvertintas Kanuose