Holivudą įkūrė bėgliai

XX-ojo a. pr. Amerikos kinematografininkai smarkiai nukentėjo nuo „stebuklingojo žibinto“ išradėjo T. A. Edisono bendrovės. Tomas ir jo partneriai įsteigė Patentų bendrovę ir dar ant visko „uždėjo savo leteną“ – idant „primygtų“ kino piratus, privertė kino nuomuotojus dirbti tik su savo filmais. Nepriklausomi prodiuseriai, tiesiai šviesiai tariant, buvo išspirti iš apgyvendintų vietų – jiems nedavė ramybės Edisono inspektoriai, o dar vėliau, prispaudė dideli mokesčiai. Bet nepriklausomi kinematografininkai rado išeitį – jie įsikūrė Los Andželo priemestyje Holivude.

Holivudas buvo ideali vieta natūriniams filmavimams. Čia nepriklausomi prodiuseriai sukūrė filmavimo aikštelių tinklą tiesiog po atviru dangumi ir daugelį metų sėkmingai ja naudojosi, kad ir kaip draskėsi ir putojosi Edisonas. Pagaliau 1910 m. nepriklausomi prodiuseriai per teismą sutriuškino Edisono monopoliją ir paleido bene konvejerinę kino produkcijos gamybą. Tiesa, jos kokybė anaiptol neblizgėjo.

Kad sumažetų investicijų rizika, prodiuseriai sukūrė sistemą kino produkcijos kokybei gerinti ir pelnui didinti. Kino studijos ir rūmai, mėgstami žanrai ir kino žvaigždės, gamybinės laboratorijos, kuriose buvo kuriamas filmo garsas ir spalvos, pagaliau sėkminga reklama turėjo užtikrinti žiūrovui geriausius kino reginius pasaulyje. Holivudas tapo pasaulio pramogų centru. Netruko ekranuose pasirodyti ir kino filmai, sukrovę jų kūrėjams milijoninius turtus ir atnešę šlovę, taip pat paskatinę naujas gausias investicijas į šį verslą (tarp pirmųjų „blokbasterių“ – Sesilio B. De Milano „Indėnės vyras“, Deivido V. Grifito „Tautos gimimas“ ir kt.).

Nematomi kino veidai

Prodiuseris? Kas jis toks? Tai žmogus, kuris ieško idėjos ir ją radęs paverčia ją realybe. Jis susimedžioja scenarijaus autorių ir režisierių, suburia vienminčių komandą, paskirsto pareigas ir nepaleidžia vadžių iš rankų per visą filmavimo laiką. Prodiuserio balsas visada ir visur svarbiausias, jis yra filmo sukūrimo vairininkas, vadinasi, absoliučiai už jį atsakingas. Šįkart pakalbėsime apie įdomesnius prodiuserių „irštvų“ – kino studijų – istorijos momentus.

Daugelį pažangių kinematografijos idėjų sukūrė ir įgyvendino būtent prodiuseriai. Jų, o ne režisierių ar aktorių, įsteigta ir pirmoji pasaulyje Kino meno akademija, teikiant garsiuosius oskarus. Tačiau prodiuseriai ligi šiol tūno šešėlyje net tada, kai filmo sėkmė pasklinda po pasaulį. Geriausia, ko gali tikėtis prodiuseris – savo pavardės spalvingame studijos logotipe filmo demonstravimo pradžioje.

Holivudo kino studijos XX-ojo a. trečiame dešimtmetyje „iškepdavo“ daugiau, kaip 700 per metus ir vienaip ar kitaip kontroliavo visą Amerikos, o vėliau ir Europos kino rinką. Iš pradžių kino verslo įtakos sferomis dalijosi 9 pagrindinės kino studijos: „MGM“, „Fox“, „First National“, „Mutual“ ir „Triangle“ (vėliau „United Artist“), taip pat „Warner“ ir „Columbia“.

„MGM“, vadovaujama Luiso B.Majerio, kūrė optimistiškas šeimynines melodramas ir komedijas. „First national“ pastatė 5 000 kino teatrų ir juose rodė superfilmus „po du dolerius už vietą“. Įtakingo Holivudo „boso“ Adolfo Cukerio „Paramount“ sėkmigai statė dramas, kuriose aktyviai bendradarbiavo Europos kino meistrai. „Triangle“, vėliau pasivadinusi „United Artist“, rėmėsi garsiausiais Amerikos kinematografininkais – D.V.Grifitu, Tomu G. Insu ir Maku Seneku, taip Pat Čarliu Čaplinu, Mere Pikford, Duglu Ferbenksu. Broliai Semas, Džekas ir Haris Vorneriai studijoje „Warner Brothers“ bei Haris Kono „Columbia“ kūrė gal ir ne itin subtilius, bet itin žiūrimus trilerius.

Kino karštinė ir pokyčių vėjai

„Didžiosios krizės“ metais JAV studijos sugebėjo sukurti kino „aukso amžių“. Holivude prasidėjo tikra filmų karštinė. Žiūrovai troško pamatyti kuo įvairesnių žanrų filmų, o amerikiečių protus valdė Ruzvelto guodžiamoji idėja „prosperity“ (klestėjimas). Būtent tuo metu susiformavo pagrindiniai dramatiniai receptai, populiarūs iki šių dienų.

XX a. 5-jame dešimtmetyje Holivude viešpatavo nepriklausomų režisierių grupė – Semiuelis Goldvinas, Deividas o. Selznikas, Lesis L. Laskis, Halas Roučas, Volteris Vagneris, Voltas Disnėjus ir kt. Šie meistrai mokėjo gauti pinigų savo filmams, ėmėsi atsakomybės už savo projektų meninę vertę ir kaip lygūs su lygiais su pagrindinių studijų produkcija. 1946-ieji finansiškai buvo sėkmingiausi per visą XX-ąjį amžių. Kiekvieną savaitgalį, Oksfordo enciklopedijos duomenimis, į kino teatrus sugužėdavo daugiau kaip 100 mln. žmonių.

Bet ne visų Holivudo „monstrų“ dantims buvo kino technikos revoliucija, kuri reikalavo didelių išlaidų. Juos prispaudė ir 1950 metų antimonopolinis įstatymas, uždraudęs studijoms turėti kino aikštelių tinklą ir šitaip monopolizuoti verslo šaką. Prie to dar prisidėjo televizija, stojusi į inirtingą kovą dėl žiūrovų dėmesio (1954 m. JAV jau buvo daugiau kaio 30 mln. televizorių). Šitaip į užmarštį nugrimzdo nemažai kino studijų.

1960 m. prodiuseriai vėl sukruto taisyti reikalų. Jie ėmėsi tradicinių Holivudo žanrų – kino epopėjų, miuziklų ir komedijų. Tačiau pasaulis audringai kito ir daugelį milijonų kainavę standartinių žanrų projektai skaudžiai trenkė kūrėjams per kišenes.

Netrukus, smarkiai pabrangus Holivudo paviljonams ir dėl to, kad žiūrovai labiau mėgo naują realistiškesnę kino estetiką, daugelis juostų buvo pradėtos statyti už Holivudo ribų – Niujorke, Europoje, Australijoje, Kanadoje, Meksikoje. Studijos buvo modernizuotos, Holivude daugiausia liko tik būstinės ir techninės dirbtuvės. Holivudas neteko penktojo dešimtmečių šlovės, bet „didieji“ išliko „didžiaisiais“.

Senojo Holivudo krizė

1970-ieji Holivudui buvo nesėkmingiausi per visą pokario istoriją – kino salių lankomumas sudarė tik 80 procentų 1946-ųjų m. lygio. Daugelis kinematografininkų atsidūrė ties praraja. Reikėjo mažinti filmų kūrimo savikainą ir rasti būdų privilioti žiūrovus į kino sales. Holivudas nebūtų Holivudas, jei nerastų išeities. Koziriu tapo jauni, B kategorijos mažo biudžeto filmus kuriantys režisieriai. Nauja karta pasiūlė ir naują kino dvasią. Greitai kasų rakordininkais tapo ne „muilo“ miuziklai ir pseudoistorinės dramos, o „fantasy“, siaubo, kataklizmų ir koviniai filmai. Į juos dabar plūdo žiūrovai.

XX a. 9-ajame dešimtmetyje“didieji“ išgyveno ne geriausius savo laikus. Reikėjo dėti nemažai pastangų norint atkuri buvusią šlovę. Kai kurioms studijoms taip ir nepasisekė. 1980 m., žlugus ambicingam M. Čimino projektui „Pragaro vartai“, „Universal“ turėjo prisiglausti po „MGM“ stogu. Studija „United Artist“ nebekūrė filmų – tapo jų nuomos kontora. Žlugo ir „Columbia“ – ją priglaudė korporacija „Sony“, po kurios sparnu atsidūrė ir kitos bankrutavusios kino studijos – „TriStar“, „Mandalay“ ir kt.

Devintajame dešimtmetyje nė vienas iš „didžiųjų“ projektų nepelnė „Oskaro“. Tačiau jau net dešimt filmų sugebėjo peržengti 100 mln. dolerių pelno ribą. S. Spilbergo „E.T“ pirmą kartą surinko apie 400 mln. dolerių , o J. Camerono „Terminatorius 2 Nuosprendžio diena“ pirmąsyk vien filmavimui išsiurbė 100 mln. dolerių.

Atgimimas ir „šviežias kraujas“

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir paplitus vaizdajuostėms, ekrane tapo įmanoma įkūnyti bet kokį režisieriaus sumanymą. Tai ir vėl patraukė žiūrovus į kino sales.Jei 1990 m. „svajonių fabrikas“ surinko 632 mln. dolerių, o 1991 m. – 604 mln. dolerių, tai baigiantis dešimtmečiui ši suma kasmet padidėdavo apie 10 procentų. 1998 m. Holivudas per metus susižėrė 1 mlrd. dolerių. JAV kino salių lankomumas sudarė šiek tiek daugiau nei 60 procentų 1946 m. lygio.

Dešimtajame dešimtmetyje, be to, iškilo nepriklausomos kino studijos, taip pat žymių kinematografininkų studijos: S. Spielbergo „DreamWorks“ K. Kostnerio „TIG“, C. Eastwoodo „Malpaso“, M. Gibsono „Icon“ ir t.t.

Šiandien viena perspektyviausių Amerikos studijų yra „Miramax“ Pulp Fiction, English Patient, Kill Bill. Vien 1997 m. ji sukūrė 31 pilnametražinį vaidybinį filmą – daugiau už visus Holivudo „monstrus“. Paskutiniame antrojo tūkstantmečio dešimtmetyje tarp lyderių dešimtuko įsitvirtino nepriklausoma studija „New Line Cinema“. S. Spilbergo ir partnerių projektas „DreamWorks“, turėdamas savo sąskaitoje tokius hitus, kaip Saving private Ryan, American Beauty, kartu su jaunosiomis maištininkėmis XXI a. jau spėjo perstumdyti kėdes Holivudo olipme.