Medal of Honor yra viena pirmųjų pirmojo asmens šaudyklių, kurias žaidžiau. Prieš tai mano žaistos garsiosios šaudyklės Half-Life bei legendinis Duke Nukem 3D mane nebuvo taip sužavėję, kaip šis garsiosios žaidimų serijos pradininkas. Dėl šio žaidimo aš stipriau pradėjau domėtis pirmojo asmens šaudyklėmis.

Žaidimo Eiga (geimplėjus)

Vos tik, kai šis žaidimas išvydo dienos šviesą Šiaurės Amerikoje 1999-ųjų Lapkričio 11-ąją, pasklido kalbos, kad Medal of Honor sukurtas, atsižvelgiant į GoldenEye 007 žaidimo motyvus. Keistoka buvo išgirdus tokias kalbas, bet… Vis dėl to, netrukus viskas paaiškėjo.
Kalbos bylojo tiesą, kadangi žaidime jums teks Jungtinių Valstyjų leitenanto Džimio Patersono vaidmuo. Dauguma misijų visiškai ne tokios, kaip dabartiniuose Call of Duty bei Medal of Honor serijos žaidimuose, kuriuose reikia kažką subombarduoti, kažką nušauti, kažką susprogdinti ir pan. Viskas kiek kitaip. Viso bus septynios pagrindinės žaidimo misijos:

Pirmosios misijos pagrindinė užduotis – surasti sudužusį lėktuvą.
Antrosios – įsibrauti į nacistų armijos valdas ir sunaikinti jų vieną slaptą ginklą, primenantį tanką, varomą bėgiais.
Trečiosios – pavogti iš vieno sargybinio licenziją patekimui į slaptą karinį laivą, iš vidaus bandyti nekelti sumaišties, apsimesti, kad esi vietinis karinio laivo karininkasm, visą laivą keliose vietose bei pabėgti laiku iš jo, kol dar nesprogo (paprasta, ar ne?).
Ketvirtosios – nuvykti į Zigfrido pasienį bei sužinoti ką jame sumąstė vokiečių mokslininkai, dirbantys prie neaiškios kilmės ginklų.
Penktosios – sustabdyti nacistus Norvegijoje atominei bombai pagaminti, pavogti visus braižinius ir duomenis, kurie gali būti susiję su šiuo masinio naikinimo ginklu.
Šeštosios – neleisti vokiečiams sunaikinti druskos kasyklą ir visą joje esančią, iš Austrijos pavogtą, meno kūrinių kolekciją.
Ir galiausiai septintosios – sunaikinti V-2 raketą ir visą raketų paleidimo bazę, esančią Vokietijoje.

Štai toks yra trumpas žaidimo pagrindinių misijų sąrašiukas. Kas man, asmeniškai, patinka, tai, kad visas šias misijas jūs turėsite atlikti vienas, be jokių pagalbinių karinių grupių iš Didžiosios Britanijos, Rusijos, Jungtinių Valstijų, Lenkijos ir t.t. Ne – to čia neišvysite. Vietomis žaidžiant buvo net šiurpu vaikščioti kažkur po uolynus visiškai vienam, o garso visiškai negirdėti, tik staigiai išlįsdavo koks vokietukas su kulkosvaidžiu ir supildavo visas kulkas į mane. Buvo atvejų, kada aš tokiose situacijose išsigelbėdavau, numušdavau kulka vokietuko šalmą, jis dar neatsipeikėjęs po tokio smūgio per šalmą porą sekundžių nešaudo, o tada tai jau atsiveria laisvas kelias į išsigelbėjimą – pykšt kokį šūvį iš pusiau snaiperinio ginklo ir viskas. Tačiau jei visą tai padaryčiau trečiojoje ar ketvirtojoje misijose, taip gerai viskas man nesibaigtų. Žinoma, staiga išgirdęs šūvius, rėkdamas atlėktų dar vienas kareiviukas, vėliau kitas išgirdęs jo rėkimą nuspaustų aliarmos mygtuką, o tada… O tada man būtų blogai. Dažniausiai būtų blogai. Gana sunku išlikti gyvam, kai daugiau kaip 10 sekundžių per visas patalpas skamba įkyrus aliarmas. Įmanoma kaip nors išgyventi tik tokiu atveju, jei išjungčiau aliarmą anksčiau, tada sušaudyčiau atbėgusius karius ir išsitraukęs savo pavogtą liceziją bei padirbtą pasą ramiausiai praeičiau pro mano dokumentų, prašančius pareigūnus, kurie visiškai nesuprato dėl ko buvo įjungtas aliarmas. Tokie dalykai įprastai yra vadinami šnipinėjimu.



Buvo tokių juokingų situacijų kariniame laive, kada manęs paprašė pareigūnas dokumentų, o aš turėjau tik tikruosius savo – amerikietiškus. Tokiais atvejais iš karto, vos tik parodžius savo dokumentus, pareigūnas rėkdavo “Amerikana!” ir atsitraukęs nuo manęs taikėsi savo ginklu. Tokie atvejai nelabai malonūs, tai veikdavo panašiai kaip mano minėtasis aliarmas – subėgdavo krūvos kariniame laive, esančių sargybinių. Bet rodo tokius savo tikruosius dokumentus tik pradedantieji žaisti šį žaidimą. Pats taip pirma darydavau, nes nežinodavau, kaip praeiti pro tokius, dokumentus tikrinančius, sargybinius. Geriausia yra pasityčioti iš vokiečių nacio. Parodau savo amerikietiškus dokumentus, jis nespėja nė surikti “Amerikana”, o aš jau būnu paleidęs kulką iš duslintuvo tiesiai jam į kaktą. Tokiu būdu neišgirsta kiti sargybiniai, o ir jau nebebūsi varginamas įkyraus dokumentų prašymo.



Šiame žaidime dažniausiai pasiteisina veikimas labai tyliai, kad vokiečių bazė nesužinotų apie mano įsiveržimą ir norėjimą pavogti jų įvairius slaptus dokumentus ir pan. Geriausia yra viską daryti atsargiai, o ne puldinėti visus iš eilės ir šaudyti, tada jau greičiau gali pribėgti krūvos nacių grupuočių ir aš jau tuomet greičiausiai liksiu nebegyvas. Geriausia yra pasiimti duslintuvą ar snaiperį ir žudyti priešus pavieniui, kad kiti neišgirstų, neįjungtų kokios aliarmos ir nepakviestų pastiprinimo. Dėl tokių dalykų šis žaidimas ir lyginamas su GoldenEye 007.

Žaidimo eigą pats įvertinčiau 10 iš 10 balų. Žaidimo siužetas tiesiog įtraukiantis. Kiekviena misijos detalė subtiliai jam pritaikyta. Nė viena minutėlė, žaidžiant šį žaidimą nebuvo nuobodi. Labai gerai apmatuota veiksmo ir paprasto vaikštinėjimosi, dokumentų ieškojimo ir pan. pusiausvyra, ko nebeliko naujesnėse Call of Duty bei Medal of Honor dalyse, kuriose buvo tiesiog per daug veiksmo – vien šaudymas, sprogdinimas ir jokios tylios minutėlės, viskas tiesiog perdėta, per daug to Holivodiškumo juose man.



Valdymas

Štai ir priėjome prie vienos svarbiausių visų recenzijų dalių – žaidimo valdymas. Ypatingai ši recenzijos dalis yra svarbi pirmojo asmens šaudyklėms ant žaidimų konsolių, žaidžiant ne su klaviatūra ir pele, o su paprastų žaidimų valdymu, dar kitaip vadinamuoju džoystiku arba sulietuvintas variantas skambėtu “linksmakotis”, bet man šis sulietuvintas variantas kažkaip nepatinka, skamba kiek juokingai.
Valdymas šiame žaidime niekuo itin neišsiskiria nuo kitų dabartinių konsolinių pirmojo asmens šaudyklių. Tiesiog tam reikia didelio pripratimo. Mano manymu valdymas yra tikrai lengvai perprantamas žaidimo metu. Kamera galėtų būti ir patogesnė, tačiau didelių sunkumų žaidime man kaip ir nebuvo su ja, viskas atrodo gerai ir priprantamai. Žaidimo pradžioje gal ir sunkoka bus išgyventi, kai apsups iš visų pusių keli naciai, o nusitaikius į galvą vienam ir paleidus pirmą šūvį gali ir nespėti apsisukti ir nušauti likusius priešus. Bent jau aš gana greit pripratau prie žaidimo valdymo. Perėjus į antrą lygį su taikinuku ir kitais valdymo aspektais viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Manau, kad, jei tokie tinkliniai žaidimai, kaip Gears of War tapo tokie žaidžiami ir populiarūs kaip ir tas pats legendinis Counter-Strike, tai jei Medal of Honor būtų buvęs išleistą ne anksčiau nei prieš metus, jis būtų ne ką blogesnis žaidimas nei šis Xbox 360 gigantas.

Šią žaidimo skiltį įvertinčiai labau gerai – 9 iš 10 balų.

Muzika ir garsas

Tai ko gero geriausiai savo muzika pasižymintis mano žaistas žaidimas. Nors man dar šis žaidimas savo muzika varžytųsi su Diablo II (iki šiol traukia tie Matt Uelmen garso takeliai), tačiau visgi nusprendžiau, jog Michaelio Giacchino kurtas Medal of Honor garso takelis pranoksta bet ką. Regis kiekvienas garsas Medal of Honor žaidime įtraukia į to pačio antro pasaulinio karo laikotarpį. Ir jis taip gali įtraukti tave, kad tu gali net užsimiršti, jog vaikštai su šaunamuoju ginklu rankoje, o priešais tave iš už medžio gali išlysti priešų būrys, kuris lengvai tave gali paversti ištaškyta mėsos krūva vos tik numetus granatą tau po kojomis (šiurpoka ar ne :)?).

Pats žaidimo garsas taip pat itin kokybiškas. Gal net dabartiniai žaidimai taip neatkuria tų vokiečių rėkavimų kaip kad šiame. “Amerikana!” – turbūt šį žodį dažnai išgirstate karo tematikos šaudyklėse. Žinoma, jų rėkavimai būna vis skirtingi, deja visų jų nepamenu, bet tikrai pamenu, kaip manęs griežtai prašydavo dokumentų apsiginklavęs vokietis prie traukinių stoties – “Ihre Papiere bitte.” Vokiečių kalbėsena man tikrai skambėjo tikrai švariai. Balsai primena gal net ir iš senų filmų, kuriuose rodomi lageriuose uždaryti žydai. Neveltui prie Medal of Honor kūrimo prisidėjo tie patys DreamWorks Interactive. Kiekvienas garsas, kulkų kritimas ant žemės iš kulkosvaidžio tikrai atkurtas itin kokybiškai, net sunku patikėti, jog tai žaidimas, išleistas 1999-ųjų metų gale.

Žaidimo garsą įvertinčiau 10 iš 10 balų, kadangi kaip to meto žaidimui jis tiesiog tobulas. Nieko nepridėčiau nei atimčiau šioje kategorijoje, tiesiog puiku.



Grafika

Galiausiai priėjome prie kiek prastesnio šio žaidimo aspekto – grafikos. Turbūt daug ir nerašysiu šioje skilty, tačiau žaidimo grafika nėra tokia gera, kaip kiti minėtieji žaidimo aspektai. Ne, aš nelyginu ją su dabartiniais žaidimais, ją lyginu su tuolaikinia žaidimų grafika. Kareivių bei sargybinių veidai atrodo lyg kokie nors užštampuoti, nesimato jokios veido išraiškos, veidai atrodo gan išsilieję, kai prieinu ir pasižiūriu juos iš arčiau. Miškai, uolos bei pastatai, esantys šio žaidimo lygiuose, gan prastos kokybės. Viskas atrodo lyg dar porą metų senesniame žaidime nei šis.

Vertinu žaidimo grafiką 7 iš 10 balų.

Išvada

Šis žaidimas kol kas yra geriausia mano žaista pirmojo asmens šaudyklė, pasižyminti tiesiog tobulu garsu bei garso takeliu, puikia žaidimo eiga bei itin geru valdymu. Nesu didelis žaidimų grafikos mėgėjas, tad man žaidimo grafika nė kiek netrukdė šiam žaidimui, vietomis ji pasirodė tikrai gan gera, tad visiems tiems, kuriems grafika nėra svarbiausias žaidimo aspektas iš karto siūlau iš kur nors įsigyti šį žaidimą (kad ir kaip tai būtų sunku). Jei jūs mėgstate antrojo pasaulinio karo tematikos žaidimus, pirmojo asmens šaudykles ir turite Playstation ar bent jau Playstation 2 žaidimų konsolę, tai šis žaidimas kaip tik jums.

Susumavus visus žaidimo aspektus, žaidimo įvertinimas lieka 9 dešimtbalėje vertinimų skalėje.

Kainengran