Nepradėsiu verkti, tiesiog noriu iš karto pateikti mūsų „kibersporto“ diagnozę – negimęs. Įsiskaitykite į šį teiginį: Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo nė vieno profesionalaus kompiuterinių žaidimų žaidėjo.

Šiame rašinyje, kuri gali pasirodyti niekam nereikalinga analize, aš remiuosi asmenine nuomone, kurią susidariau jau beveik dešimtį metų dalyvaudamas, organizuodamas, kartas netgi nugalėdamas įvairiuose „kibersporto“ renginiuose. Išsireiškimas – „Aš esu profesionalus žaidimo xxx žaidėjas“, yra paprasčiausiai juokingas. Ne tik Lietuvoje.

Aš žinau, jog Profesionalių Kiberatletų Lyga arba (CPL) kasmet rengia milžiniškus renginius, kuriuose yra laimimi didžiuliai piniginiai prizai, aš žinau, jog Korėjoje šis reiškinys yra toks paplitęs, kad Samsung su Korėjos vyriausybe įkūrė organizaciją, kuri rengia pasaulinio mąsto „kiberolimpines“ žaidynes.

Yra TV stočių, kuriuos tai transliuoja kiaurą parą, o kartais pamišę fanai, net paprašo „kiberatleto“ autografo. Apie juos rodo MTV, CNN ir netgi kaimynės Rusijos televizijos kanalai, tačiau „profesionalus“ kibernetinis sportas pasaulyje niekada nepakils aukščiau to lygio, kuriame yra dabar. Tuo tarpu lietuviai apskritai gali neapsimetinėti – per penkis metus mes ritomės tik žemyn.

Atsidaro ir užsidaro kompiuteriniai klubai, turnyrai vyksta tik pavienių nesusipratusių žmogeliukų dėka, netgi gigantiškos Samsung pinigai nepadėjo iškilti ambicingiausiam projektui Baltijos šalyse, kibersporto oaze turėjusiai tapti, Samsung Arenai.

Kibersportas. Tokio nėra!

Sporto apibrėžimas: „Veikla, reikalaujanti fizinių pastangų ir įgūdžių, kurią reguliuoja apibrėtos taisyklės ar papročiai, dažniausiai susijusi su rungtyniavimu tarp dviejų ir daugiau žmonių“.
Kiek iš šio apibrėžimo galite pritaikyti kibernetiniam sportui? Užkietėjęs Counter-Strike fanas pasakys, jog tinka viskas. Neskubėkite…

Lietuviai irgi galvojo (ir galvoja), kad kibersportas egzistuoja ir kas dar blogiau galvoja, kad šis reiškinys yra pakankamai masiškas, tačiau realiai nemato toliau savo gimtosios „kompiuterinės“. Natūralu, jog kiekvienas bent kiek labiau paplitęs visuomeninis reiškinys turi lyderius, organizaciją, kurie koordinuoja veiksmus bendruomenėje. Buvo tokie apsukrūs kvaileliai iš Klaipėdos, sumanę įkurti „Kibersporto asociaciją“, jiems nieko nepavyko, nors planuose jie jau kalbėjo apie lietuviškus kibersporto Vasiukus ir kėlė filosofija pagrįstas stachanovietiškas idėjas.

Ši apgailėtina ogranizacija sugriuvo iš karto, nes tai buvo dirbtinis, uždaro žmonių rato išaugintas piktybinis auglys, kurio vienintelis siekis, buvo pasipelnyti pinigų. Nieko iš to nepasimokę vilniečiai pagalvojo, esą Klaipėda yra provincija ir nieko neišmano – netgi pavadinimą, savo naujai „organizacijai“, sugalvojo geresnį – „Kompiuterinių žaidimų ir kibernetinio sporto asociacija“. Vėl pamiršo, kas tai yra asociają, kad sudaro ne vienas žmogus ir net ne vienas kompiuterinio klubo kolektyvas – tokia turi būti geranoriška bendruomenės iniciatyva.

Sportas be sirgalių

Visada atsiras tokių, kurie stengsis užkimusiomis gerklėmis įrodyti, jog kibersportas yra kažkas daugiau nei vienas kvailas naujadaras. Nežinau nė vienos sporto šakos, kurioje nebūtų žiūrovų ir sirgalių. Galima bandyti viską supainioti ir pasakyti – kibersportas, tačiau čia ir slypi visos jo bėdos.

Kas stebi kompiuterinių kovų mačus? Organizatoriai, žaidėjai turnyruose ir likę žaidėjai, kurie neturėjo drąsos sudalyvauti arba visus kišenpinigius išleido cigaretėms ir alui. Kas dar stebi tokius turnyrus? Niekas. Su šia problema susiduria visi didžiausi pasaulio renginiai. Apie Lietuvą aš iš viso tyliu – niekas net nežino, kad kažkas vyksta, nekalbant apie stebėjimą.

Niekada nesuprasiu Intel Pro 1 Cup organizatorių, kurie stambiausiame (pinigų ir rėmėjų prasme) Baltijos turnyre žiūrovams įvedė mokestį. Atsakykite ko siekia rėmėjai? Taip – didžiausio dėmesio savo vardui ar prekei. Šiuo atveju milžiniškos lėšos buvo panaudotos poros šimtų žmonių malonumui patenkinti. Važiuodamas namo iš turnyro buvau nusivylęs – po kiekvieno tokio „turnyro“ rėmėjų susirasti gali būti vis sunkiau, o jeigu Intel ir Nokia pinigus būtų paaukoje, tarkim, vaikų namams – žiniasklaida būtų apie tai pranešusi keliasdiašimt kartų didesnei auditorijai.

Nebus rėmėjų – nebus piniginių prizų, o kai nebus piniginių prizų – nebus tiek norinčių žaisti tuos konkrečius žaidimus, o komandos liks pradinukų lyguje. Galu gale išnyks ir jos. Pasakykite man – ar tai tikrai sportas?

Bėda net ne tame, jog organizatoriai yra visiški kvailiai – stebėti žaidžiančius, žmogui glaudžiai nesusijusiam su žaidimu yra tikra kančia. Jūs įsivaizduokite, kaip atrodo toks „sportininkas“: liesos rankutės gražiai drančios su balta klaviatūra ir pele, žandikaulis šiek tiek atvipęs, o bukos, nemirksinčios akys nukreiptos į monitorių. Viena koja po stalu, kitą jis suraitęs po kėde.

Kartais jo vaidas navalingai sutrūkčioja, kai sutikęs priešininką pradeda šaudyti arba nuo įtampos jis sujuda visu kūnu – kažkiek primena epileptiką prieš prasidedant priepoliui.“ Kita vertus mačo eiga dažniausiai nuspėjama, net kai žaidžia geriausios komandos. Žaidėjai slapstosi pakampėse, naudoja banalias taktikas ir kartoja tai iš naujo daugybę kartų. Argi tokį vaizdą gali būti įdomu stebėti? Nepratusiems prie kompiuterinių žaidimų (kartais net profesionalams) prasideda jūrligės požymiai!

Tradicijos ir pastovumas

Žaidimai keičiasi nuolatos. Counter-Strike yra pats populiariausias ir jau gana ilgai niekas negali net priartėti prie, šio savu laikų fenomenu, tapusio žaidimo. Atrodo, jog jis išliko toks pat, bet dabar prisimindamas jo beta versiją aš kraupstu, kaip dažnai buvo keičiamos jos taisyklės leidžiamos pataisos.

Sporte nieko nėra blogiau už permainas. Įsivaizduokit jeigu daugelio mėgstamą krepšinį keistų taip, kaip Counter-Strike. Nesunku: vieną dieną tritaškio liniją patrauktų per porą metrų, o vietoj krepšinio kamuolio lieptų mėtyti gumines antis, dar po poros dienų uždraustų mėtyti žiūrint į krepšio pusę. Po savaitės vėl gražintų normalų kamuolį, bet lieptų centrams neperžengti baudos aikštelės ribų. Pasekmės turbūt aiškios?

Kibersportas neturi savo tradicijų, istorijos, nėra mylimų komandų, neįdomu sekti žaidėją kylantį karjeros laiptais. Realiai negali daryti nieko, nes komandos susikuria vienam renginiui, o čempionais tampa komandos apie kurias nesi nieko girdėjęs.


Nėra ryškių asmenybių

Te nesupyksta visi „profai“ skaitydami šią nuomonę, bet didžioji dauguma iš jūsų nėra labai ryškios asmenybės. Dalį profesionalaus sporto populiarumo sukuria patys sportininkai, nes tarp jų yra gausybė tikrai įsimintinų žmonių, kurių spindesys mus akina ir už arenos ar trasos ribų.

Aš nemėgstu nemėgstu Michaelio Šumacherio, tačiau jo asmenybė tikrai ne eilinė, o jam iš paskos sekantis būrys gerbėjų tą aiškiai mato. Profesionalūs žaidėjai dažniausiai laiką leidžia sėdėdami toli nuo saulės, užsidarę tamsioje patalpoje. Taip, žinoma, yra išimčių. Aš galiu išvardinti tik keliolika įsimintinų užsienio „profų“ ir porą-trejetą lietuvių, bet nesu tikras ar atpažinčiau juos gatvėje, nekalbant apie tai, jog mano žinios apie jų pomėgius baigiasi kompiuteriniais žaidimais. Ar čia yra ko didžiuotis? Narkomanų juk irgi nevadina „profesionaliais svaiguoliais“ ar ne?

Vienintelis atvejis, kai pastebi kažkokį susidomėjimą profesionaliu žaidėju yra tada, kai jis iš tiesų yra moteriškos lyties. Ar man pasirodė ar jaučiu pritarimo atodūsius? Su tokia esu susidūręs tik du kartus ir abu kartus tai buvo Quake II žaidėjos.

Viena iš jų metė žaisti prieš daugelį metų ir dirba radijo stotyje, o kitos likimo nežinau. Kitas dalykas, jog interesas tokiomis merginomis prasideda ir baigiasi vienodai – forumai ir IRC yra užpilami visokiomis nešvankybėmis bei nuotraukų maldavimu: „OMFG yra jos picsu?“, „Mazule ateig pas tetuka! ROFLMAOFG!“ Tai galioja ir užsienio „profams“ – skiriasi tik kalba. Nepykit, vyrai, kai kurie iš mūsų žurnalistų yra dar labiau apgailėtini nei jūs.

Tiesa dar reikėtų priminti ir jūsų „nikus“. Vienintelė komandą, kurią aš mačiau pasivadinus normaliais vardais buvo Virtus.Pro iš Maskvos, o visi kiti tik klounai. Kas gali būti juokingiau, nei žmogus pasivadinęs „-==1337 5N1P4R==-“? Žmonių kalba tai reikštų „Elitinis snaiperis“, bet turbūt skamba nerimtai. Na, taip…

Taisyklės, kurių nėra

Taisyklės yra vienas iš elementų, kuris surandamas visose sporto šakose. Žinoma yra daug visokių smulkių nukrypimų, tačiau pagrindiniai dalykai visada yra tie patys. Tik ne šiuolaikiniame profesionaliame kiber-sporte.

Priimtini lygiai, laiko limitai, komandos dydis, bendras fragų-taškų skaičius, raundų-kėlinių kiekis… viskas yra išdrabstyta aplink, taip, kaip mano mažoji dukterėčia daro su jai naptinkančia koše. Nėra oficialių taisyklių, nėra rezultatų skaičiavimo metodikos – nėra konsistencijos, nes nėra organizacijos, kuri tai reguliuotų. Niekur nėra, ne tik pas mus. Žinoma, šiuos trūkumus galima pateisinti tuo, kad žaidimai pastoviai keičiasi. Kai padaromi kažkokie pakeitimai, siekiant suvienodinti tvarką, niekas tuo nepasirūpina. Taip pat sėkimngai galima žaisti šachmatais, kai taisyklės keičiamos pagal kiekvieno žaidėjo norus ir nuotaiką.

Nėra lygų

Vakariečiai susiduria su kita problema – per daug lygų. Šimtai ir tūkstančiai mažų ir didesnių žaidimų lygų, kurių didžioji dauguma skirta pirmo asmens šaudyklėms. Iš visų jų vidutinis žaidėjas, tikriausiai bus girdėjęs tik CPL (Profesionalių Kiberatletų Lyga) ir, galbūt, dar WCG (Pasaulinės Kiberolimpinės Žaidynės). Jie turi didžiausius pinigų maišus ir tikriausiai sukelia pagarbią baimę, kiekvieną kartą, kai tik kas nors jas pamini. Šimtai kitų lygų atsiranda ir išnyksta kasmet, kas mėnesį…

Toks likimas ištiko ir vieną iš ambicingiausių (labai dažnas žodis apibūdinantis šį reiškinį) projektų – PGL (Profesionalių Žaidėjų Lyga). „Jiems“ gerai, o mums? Prieš 4 metus Vilniaus kompiuterių klubas „BAZË“ irgi buvo nusprendę sukrėsti pasaulį pasiūlydami iki tol negirdėtą projektą, kuris nusipelno keleto žodžių. Prizinis fondas 5000 Lt, čempionai gauna specialiai jiems sukurtus aukso ir sidabro žiedus.

Sąlyga buvo viena – 72 registruoti žaidėjai. Po 36 į Quake II ir Quake III: Arena divizionus. Skamba viliojančiai? Sumanymas žlugo. Nesusirinko žaidėjai. Labai norėčiau išgirsti argumentus tų, kurie pastoviai aimanuoja, kad rėmėjams neįdomu remti kibersportą Lietuvoje. Ir susimildami – nepradėkit lyginti „kvakerių“ su „cėeseriais“.

Bendruomenė pernlyg pasipūtus

Aš tikiu, kad realybėje galbūt taip nėra, ir tai tik tas šaukštas deguto, kuris sugadina visą statinę medaus, tačiau toks įvaizdis yra sukurtas. Iš šalies „profesionalūs“ žaidėjai atrodo, kaip minia išprotėjusių, arogantiškų, nepilnamečių, kvailų elitistų. Iki tam tikro lygmens šis stereotipas galioja.

Tikiuosi nebandysit ginčytis? Užtenka apsilankyti forumuose, paskaityti komentarus ir pasiklausyti berūkančių „geimerių“ kalbų. Visi, kurie yra naujokai arba nesugeba skirti didžiulę dalį savo gyvenimo, tam kad ištobulinti „kietą skilą“ yra išvadinami „lamom“ ir „lūzeriais“. Ar taip reikia priimti naujus narius į savo bendruomenę?

Kitas labai juokingas dalykas – požiūris į žaidimus. Mūsų elitiniai, profesionalūs „geimeriai“ yra linkę tyčiotis arba kažko reikalauti iš žaidimų kūrėjų ir jų vizijos. Tarsi „kolto“ ar „3-1“ šaudymo dažnis, mušamoji galia yra jų realios gyvybės ar mirties klausimas.

Toks profesionalų požiūris jų įvaizdį iš karto nuspalvina juodom spalvom, nes kūrėjai nėra linkę investuoti daug laiko į žaidimų tobulinimą, o nauji, besidomintįs, žaidėjai yra nubaidomi.

Žaidimai – tai malonumas

Žaidimai turi sukelti malonumą džiaugsmą. Tai rya pagrindinė ir realiai vienintelė jų funkcija. Vos tik jūs pradedate žiūrėti į žaidimą rimtai, kai laiko kiekis išleidžiamas treniruotėms tampa lygus arba net didesnis už jūsų miego kiekį, kai tik pradedate reikšti emocingas ir uždegančias kalbas, puldami kūrėjų sprendimą žaidime pakelti gravitacijos lygį nuo keturiolikos iki aštuoniolikos punktų – kur čia malonumas?

Žaidimas gali tapti neapmokamu darbu. Be ateities ir su liūdna praeitimi. Pridėjus pinigus reikalai tik pablogėja. Visi nustoja žiūrėti į tai, kaip į žaidimą ir jos suteikiamą malonumą – turnyrai tampa galimybe užsidirbti litų. Kiek kartų aš girdėjau tokius žodžius: „Prizams – daiktai? Ne litai? Nesamonė – daunai organizatoriai – kas važiuos į tą jų turnyrą?!” Ten kur pakankami pinigai – daugybė žmonių nusprendžia nevažiuoti, nes „vistiek nelaimėsim“.

Nenuostabu, jog LAN Party (www.lanparty.lt) Lietuvoje jau faktiškai sunyko – ten nėra realių, piniginių prizų!
Jeigu jūs dalyvaujate tokiuose turnyruose ir jums tai kelia nežmonišką pasitenkinimą – sveikinu! Man, viską stebinčiam iš šalies, profesionalus „geimingas“ yra auglys, kuris priverčia pašalinius į žaidimus žiūrėti, kaip į nebrendylų užsiėmimą.

Žaidimas turi būti malonumas, pasilinksminimas, su kalbomis apie visokius niekus ar tiesiog laiko leidimas geroje draugų kompanijoje. Tai neturi būti virtualus savojo „aš“ įtvirtinimo poligonas, taip kam ne vieta kalboms apie tai, kaip „mano tymas gali suvartyti tavo tyma“.

Žaidimai nėra sportas, tai nėra geras būdas tapti įžymybe, turtuoliu ar socialiai saugiu žmogumi. Įsitikinkite, jog jūs žaidimus žaidžiate vedami teisingų paskatų.