ESRB reitingų sistemos nepaisymas prekyboje, sukėlė tevų, bažnyčios ir moterų grupių nepasitenkinimo bangą. Penkių narių koalicija, kurią atstovauja tėvų, bažnyčios ir moterų organizacijos bei Niu Jorko miesto tarybos nariai, išplatino taip vadinamą „10 blogiausių žiaurių žaidimų sąrašą“.

Sąrašas buvo sukurtas tam, kad padėtų ar priverstų žaidimų industriją ir prekybininkus atsižvelgti į žaidimų amžiaus cenzo reitingus, nes kai kurie žaidimai yra „persunkti krauju ir asocialūs.“

Grupė reikalavimai labai aiškūs ir nedviprasmiški: ji reikalauja, kad industrija atidžiau žymėtų žaidimus ir to, kad prekybininkai atskirtų suaugusiems skirtus žaidimus, nuo tų kurie parduodami nepilnamečiams.

„Mes prašome, kad rinkodaros vadybininkai ir žaidimų pardavėjai suprastų, jog reikia naujų leidybos standartų, žaidimams, kuriuose žaidėjai skatinami atlikti prievartos ir brutalumo aktus. Taip pat tiems žaidimams, kuriuose yra žeminami vaikai ir moterys“: sakoma pranešime.

Grupė taip pat prašo leidėjų, jog šie: „Talpintų suaugusiems skirtus žaidimus atokiai nuo kitų; naudotų aiškesnius žymeklius aiškinančius amžiaus reikalavimus, tam, kad apsaugoti nepilnamečius nuo žiaurių žaidimų pirkimo ir vartojimo.“

Į sąrašą patekę žaidimai yra pažymėti „M“ raide, kuri reiškia, jog jis skirtas tik suaugusiems (Mature), o juos draudžiama pardavinėti paaugliams, kuriems mažiau nei 17 metų. Tarp tokių žaidimų, kaip Postal 2 ir Manhunt, kurie pasirodė dar 2003-iaisiais, tačiau ten pateko ir Gunslinger Girls Vol. 3, bei Hitman: Blood Money, kuris pasirodys tik 2005-ųjų pavasarį. Pirmasis žaidimas JAV (visi grupės nariai yra iš JAV ir kitų pasaulio dalių jų interesai nesiekia) nepardavinėjamas, o antras dar net neišleistas. Mortal Kombat: Deception pavadinime yra klaida – jis parašytas su „C“ vietoj „K“. Kita vertus rekomenduojamų „nežiaurių“ žaidimų sąraše yra ir Prince of Persia, kurio paskutinės dalys yra ypač žiaurios, o senasis žaidimas turėjo įtartinai „nežiaurių“ elementų: spastų su spygliais persmeigiančiais herojaus kūną ir panašiai.

Perskaitęs tą kreipimąsi susimasčiau… Kokius žaidimus aš žaidžiu? Kaip aš juos vertinu? Ar aš esu žiaurus žmogus, jeigu man labai patiko DOOM 3 esantis šio sąrašo viršuje?

Sunku atsakyti, tačiau galima pabandyti viską sudėlioti į vietas. Kaip aš renkuosi žaidimą? Daug lemia žanras, tačiau šiuo atveju mano skonio netyrinėsime. Kadangi dauguma „žiaurių“ žaidimų yra pirmo asmens šaudyklės – imkime šį žanrą. Daugiausia lemia tai, ką aš matau, girdžiu, perskaitau apie patį žaidimą.

Visų pirma: idėja. Ar man ji įdomi? Ar sukelia minčių, kurios suintriguotų. Antra: stilius. Žaidimo grafika: aplinka, ginklai ir svarbiausia veikėjai. Ar jie man įtikinami, simpatiški ir patrauklus vizualiai. Jeigu ne – žaidimas praranda labai daug.
Kokios lyties jis bus mano veikėjas? Negaliu pakęsti perdėtai brukamo seksualumo ir polinkių viešinimo. Paprastas pavyzdys: Blood Rayne 2. Odiniai drabužiai gal ir nėra kliūtis vampyrei, tačiau man nepatinka tai, kad viskas yra skirta mano-kitų žaidėjų instinktams erzinti. Žaidime aš noriu visai ko kito. Tikrai ne sekso. Ir tikrai ne moters, kuri atrodo, lyg būtų išsiruošusi pas klientą. Jūs suprantat apie ką aš kalbu. Jeigu pagrindinė veikėja moteris – jį negali būti išniekinta. Ji turi būti įtikima, ji turi turėti savo charakterį. Ji turi būti tokia (arba beveik tokia), kokias mes matome šalia savęs. Geriausias pavyzdys: Lara Croft. Taip – ji seksuali, jo formos nedviprasmiškos, galbūt jai truputį šalta lakstyti su šortais, tačiau viskas yra ant ribos, kur baigiasi tai, ką mes vadiname „normalu“ ir tai, ką mes vadiname „vyriškas šovinizmas“. Be to ji laisva, savim pasitikinti, tvirta moteris. Ji – asmenybė.

Vėliau scenarijus ir svarbiausias klausimas ką aš-mano veikėjas veiks žaidime? Čia jau kiekvieno fantazijos reikalas. Vienas iš labiausiai patikusių žaidimų, būtent šiuo atžvilgiu yra XIII.

Neskubėkite uždaryti langą su šiuo tekstu: niekada nemėgau Grand Theft Auto serijos ir Rockstar produkcijos apskritai. Manhunt – pasišlykštėjimą keliantis žaidimas. Prievarta privartos vardan – ne man. Viskas, kas yra beprasmiška, man nepatinka. Kiekvienas veiksmas turi būti įprasmintas. Kad ir smulkiausiu dalyku. Nesvarbu ar tu žaidi „blogo“ ar „gero“ veikėjo kailyje.

Perkeldamas į popierių savo mintis supratau, kada aš jaučiuosi gerai ir kada ne. Tai galima išdėstyti taip: aš noriu, kad veikėjas būtų toks, kokį save matau instinktų, fantazijos pasaulyje ir tai nereiškia, kad aš trokštu būti nusikaltėlis ar Formulės 1 vairuotojas. Tai fantazijų pasaulis, kuris skirtas tam, kad trumpam ištrūkti iš realybės ir atsipalaiduoti.

Skaitydamas Grand Theft Auto: San Andreas aprašus, „pagavau“ save, tarp beveik 200 aktorių pavardžių, ieškančio tų man žinomų. Radau kelis tarp kurių yra ir Ice-T, Samuelis L. Džaksonas bei Kristoferis Plumeris. Pradėjau galvoti: kodėl man tai kažką reiškia?

Visų pirma tai žaidimas ir nieko bendro neturi su kinu (kolkas – galit mano žodžius pasidėti į banką) ar kažkokiais aktoriais. Tegu ir garsiais.

Kodėl malonu rasti jų pavardes tame sąraše?

Pasaulį mes skirstome į žmones ir… visa kita. Tiesiog taip. Gyvename tik dėl žmonių ir visada su jais. Ieškome jų pripažinimo, draugaujame, mylime, pykstamės, užjaučiame, nekenčiame ir džiaugamės kartu su jais. Visa tai būtų tuščia, jeigu šalia nebūtų žmonių. Įsivaizduoju, jog likau žemėje vienas… ar man reikėtų prabangaus automobilio, o gal stilingo laikrodžio? Jau nekalbu apie tai, kad toks dalykas, kaip naujas mobilus telefonas skamba absurdiškai ir juokingai.

Taigi, svarbu – žmonės. Svarbiausia yra tai, koks bus mano veikėjas, nes jis – mano projekcija žaidime.

Visų pirma fiziniai duomenys, išvaizda – tai ką, mes pamatome. Jis turi būti realus arba kitaip – įtikimas. Jis negali būti išskirtinai mandagus ar besaikis keikūnas, nebent to reikalauja situacija. Jis negali būti narkomanas ar žudikas maniakas – tai destrukcija, kurios man visai nereikia. Jeigu jis geria daug alkoholio, tai tik tam, kad pabrėžti jo romantizmą, kančią, nusivylimus. Vėlgi tai nereiškia, kad man alkoholis yra patrauklus – nepamirškite, kad tai tik projekcija. Jeigu jis rūko, tai daro tai su aistra ir tam, kad jam to reikia. Jeigu žaidime daugiau romantikos – moteris jis turi gerbti ir su jomis elgtis taip, kaip turi elgtis normalus vyras. Jeigu jis nešioja ginklą, tai tokį, kuris yra efektyvus, o ne efektingas. Jeigu jis ką nors nužudo, tai todėl, kad tokia situacija, todėl, kad to reikia veiksmui, todėl, kad jis policininkas ar konkuruojančios gaujos atstovas.

Jis negali būti blogu žmogumi, jis Briusas Vilis iš Last Man Standing, jis Max Payne herojus.

Herojus – normalus žmogus, kurio kiekviena savybė yra paryškinta, tačiau ne kraštutinė.

Nėra svarbu ar jis yra vienoje įstatymo pusėje ar kitoje. Svarbu tai, ar mes žaidime galime pateisinti herojaus veiksmus. Ar mes galėtume pateisinti tokius savo veiksmus realybėje?
Turėdamas pasirinkimą iš dviejų lygiaverčių, aš visada pasirinksiu žaisti už tą, kuris yra „gerasis“.
Tai nereiškia, kad aš nenoriu žaisti už „blogąjį“, tačiau turėdamas pasirinkimą visada krypstu prie „gerojo“. Vilas Raitas (The Sims kūrėjas) yra pasakęs: „Pasirinkdamas „blogą“ ar „gerą“ veikėją tu nusprendi iš karto. Akimirką. Nesvarstydamas. Kai tau pabosta būti geru renkiesi būti blogu.“ Ir šis pasakymas tinka. Iki tam tikros ribos.

Mano „normalaus paryškinto“ žmogaus vaizdinį žaidimuose patvirtina ir Selia Piers iš Kalifornijos Universiteto, „Žaidimų kultūros ir technologijų“ laboratorijos: „Žaidimai su mūsų vidumi susiję daugiau nei mums atrodo. Visa tai vadinama žodžiu „moralė“ ir nėra mygtuko, kuriuo mes ją galėtume išjungti. Skirtumas tas, kad žaidimuose mums dažniausiai nereikia rinktis, kaip pasielgti. Realybė kur kas sudėtingesnė ir priverčia pastoviai svarstyti savo poelgius bei jų teisingumą.“
Taigi mes pabėgame. Nuo atsakomybės ir sprendimų. Nuo to, kokie esame. Ilsimės. Pramogaujame. „Blogas“ žaidimo veikėjas negali mūsų priversti elgtis blogai ir realybėje.

Visgi aš esu jau visiškai susiformavusi asmenybė, todėl galiu taip pasakyti drąsiai: gulinčio policininko spardymas San Andrease, manęs neprivers elgtis taip ir Vilniuje.

Kokie esate jūs? Kaip jūs vertinate savo žaidimus ir tai, ką juose žaidžiate? Padiskutuokim šia tema.

Resursas: Originalus pranešimo tekstas. Anglų kalba.