Kelionės motyvas yra labai dažnai naudojamas literatūroje. Dažnai kelionė istorijoje užima labai svarbią vietą, o dar dažniau – tai tiesiog ten, toje istorijoje, egzistuojantis procesas, kuris, iš pirmo žvilgsnio, neturi tikslo. Šiuo atveju, skaitytojui svarbu neapsigauti, nes kaip ir šios apžvalgos pavadine panaudota citata (iš vienos vėliau paminėtosios knygos), taip ir pati kelionė kūrinyje gali slėpti daug reikšmingų detalių. O jos dažnai linkusios nuo skaitytojo slėptis.

Visgi pati kelionė, skirtinguose romanuose, viena kitai nelygi. Vienu atveju, tai tiesiog keliavimas iš taško A į tašką B, o iš čia dažnai ir į taškus C ir D. Tai yra būdinga, galima sakyti, visiems nuotykiniams romanams, su kuriais jauni skaitytojai pirmiausia ir susipažįsta. Būtent čia, kelionėje, slypi tik viena (nesakau, kad negali būti išlygų) – nuotykių vietos kaita, kuri nedaro įtakos kitoms kūrinio pasaulio dalims: veikėjų vidiniams išgyvenimams, ar net tų pačių veikėjų tarpusavio santykiams bei, svarbiausia, pačiam santykiui su išoriniu pasauliu.

Kitas kelionės motyvo variantas yra pirmojo tąsa: keliavimas tarp taškų išlieka visiškai tas pats, tačiau kelionės metu skaitytojui pateikiama labai daug informacijos apie alternatyvųjį pasaulį. O tai dažnai matome fantastinės literatūros žanre. Pasakysit, kad tai galima pritaikyti ir jau minėtoje nuotykių literatūroje. Žinoma, galima su tuo sutikti, tačiau reikia pažymėti, kad fantastikos žanre kelionė tampa pagrindiniu istorijos kūrimo įrankiu, o tuo tarpu nuotykių – tai tėra pikantiškas akcentas, leidžiantis istorijai suteikti spalvingumo.

Trečiąjį variantą galima vadinti spiritualine kelione, tik tai nereikia suprasti pažodžiui. „Spiritualinė“ iškart asocijuojasi su kažkokia religija, o iš tiesų tai pernelyg siaura sritis, tad „spiritualinė kelione“ galima pavadinti pagrindiniam tikslui – savęs ieškojimui – apibrėžti. Kokie gali būti pavyzdžiai? Standartiniai (kiek man tas „standartas“ suprantamas) gali būti Paulo Coelho “Alchemikas” ar vienas iš Haruki Murakami kūrinių – “Wild Sheep Chase”. Šiuose kūriniuose kelionė pasitelkiama, kad nuvestų veikėją tuo keliu, kuris padėtų jam suprasti save ir tuo pačiu surasti savo vietą pasaulyje. Daugiau kūrinių kiekvienas iš savo skaitytų knygų gali pritaikyti šiam variantui, kadangi jų yra tikrai nemažai.

Paskutinį, ketvirtą, kelionės motyvo variantą pasilikau desertui, nes būtent apie tai norisi pasakyti daugiau. Yra knygų, kuriose kelionė yra bene pagrindinis istorijos „variklis“, tačiau jo galimas tikslas pasakojamos istorijos pradžioje išlieka toks pat nežinomas ir pačioje pabaigoje. Tokių kūrinių istorijos tiesiog nepasiduoda standartiniam skaitytojo vertinimui pagal realų pasaulio supratimą, kadangi čia egzistuoja visai kiti dėsniai. Pavyzdžiui, Gustav Meyrink romano pagrindinis personažas klajoja painiomis žydų geto gatvelėmis, tarsi ieškodamas savo tikrojo „aš“, tačiau siurrelistinis pasakojimo stilius ir dar išlendantis groteskas paslepia nuo skaitytojo akių pagrindinę įvykių priežastį, ir tarsi patį skaitytoją įkalina tame painiame labirinte. Arba štai Robert Irwin romanas „Arabiškasis košmaras“ perkelia mus į karštos saulės deginamą Arabijos miestą, kuriame europiečiui piligrimui tenka prarasti savąjį „aš“ ir jis pasmerkiamas begaliniam klajojimui tarp realybės ir sapnų. Prie to pačio galima priskaityti ir F. Kafka ir jo romaną „Pilis“, kuriame atskleidžiama beprasmybės ir nesupratimo įtaka. Taip, tai yra taip pat kelionė, pagrindinis personažas atvyksta į atokų kaimelį, įsitaisiusį šalia pilies ir pasiklysta tarp įsisenėjusios bendravimo tvarkos tarp ponų ir paprastų kaimo gyventojų bei netgi pačio žmonių susvetimėjimo.

Visgi pagrindinį it užbaigiamąjį akcentą noriu suteikti Flann O‘Brien romanui „Trečiasis policininkas“. Flann O‘Brien slapyvardžiu pasivadinęs rašytojas Brian O‘Nolen parašė išties kontroversišką romaną, kuris buvo išleistas tik po autoriaus mirties. Kodėl tiek laiko buvo delsta? Airija yra itin katalikiška šalis, o romane aprašoma tai, kas uoliems katalikams prasilenkia su visa pomirtinio gyvenimo samprata. Apie siužetą daug nepasakosiu: galiu pasakyti, kad kūrinys prasideda kriminaline intriga, kurios šydas praskleidžiamas pačioje pabaigoje ir tai padaroma labai efektingai, kadangi to sunku buvo tikėtis. Tačiau kaip apibūdinti visa tai, kas vyksta romano viduryje – net ir nuo perskaitymo praėjus kažkiek laiko, kad susigulėtų įspūdžiai – vistiek sunku apsakyti. Tai tiesiog reikia perskaityti, patekti į tą keistą romano pasaulį ir visą gautą informaciją „suvirškinti“ pačiam. Kūrinyje parodoma beprasmybė, kokia tik įmanoma pasaulyje, kuriame gyvena „sudviratėję“ žmonės ir „sužmogėję“ dviračiai (^^), kur įmanomi neįmanomi dalykai, o nuo to, nepaisant nieko, negali jokiais būdais pabėgti, nes to ciklo neįmanoma pakeisti. Kas tai? Blogiausias galimas sapnas ar (pomirtinis) gyvenimas?

Pabaigai noriu pasakyti: šie kelionės motyvo variantų gali būti ir daugiau, o ir tuos paminėtus galima skaidyti į smulkesnes kategorijas, jei tik yra poreikis. Bet nuo to mažai kas pasikeis, nes pagrindinis dalykas, kurį visada reikia prisiminti, yra tai – svarbiausia ne kelionės tikslas, o pats keliavimo procesas.