Alchemija – vienas iš mįslingiausių istorijos elementų, metai iš metų, kaitinančių entuziastų širdis ir protus. Tai visiškai nenuostabu, kadangi visais laikais siekimas idealizuotų dalykų, tokių kaip Gyvybės Eliksyras, buvo pernelyg įsitvirtinę įvairiose civilizacijose, nuo egiptietiškos, islamiškosios iki pat europietiškos. Be to, ne paslaptis, kad alchemija buvo tas procesas nulėmęs chemijos mokslo atsiradimą, nes šis mokslas taip pat remiasi virsmu.

Trumpai apie knygos siužetą: nuošaliame JAV miestelyje paslaptingai miršta profesorius, o jaunas žurnalistas, susiruošęs vietiniam laikraštukui parašyti nekrologą, susiduria su neaiškiais faktais, kurie tiesiog neleidžia patikėti, jog tai buvo paprasta mirtis. Beieškodamas už ko užsikabinti, jis susipažįsta ne tik su naujais tyrimo padėjėjais, bet ir tampa slaptos organizacijos veiklos liudytoju. Tyrimas įgauna pagreitį, kai jau sunku sustoti ne dėl pačio tiesos atskleidimo, o dėl paprasčiausio žurnalistinio smalsumo. Visgi jaunasis žurnalistas susiduria su dilema. Viena yra atskleisti tiesą, o visai kita – ją viešai paskelbti.

Būtent tai galima ir rasti Jon Fasman kūrinyje, kuris išsiskiria ir savitu pasakojimo stiliumi. Išskirtinumas tame, kad kūrinį galima dalyti į dvi dalis: viena pasakoja, mūsų laikais vykstančius įvykius, o kita – kažkada senovėje. Būtent tai žadina smalsumą, nes bent jau pačioje pradžioje dar neaišku, kaip galima visa tai susieti. Mano manymu, tai yra didelis kūrinio pliusas. Antra detalė yra tai, kad istorijoje didelis dėmesys skiriamas Pabaltijui. Na, tai nėra kažkoks ypač didelis išskirtinumas, tačiau nuostabą visgi sukėlė, kuri vėliau, tiesą sakant, išblėso. Nors čia paminėta teisingų faktų bei smulkių detalių apie tuo metu buvusią padėtį, posovietinė erdvė aprašoma skubotai ir paviršutiniškai.

Visgi kalbant apie pagrindinį personažą bei aplink jį besivystančius įvykius, bent jau man, nebuvo labai įdomu. Galbūt buvo sunku susitapatinti, bet kažkaip visa eiga yra tokia neplastiška, o siužeto vingiai – labai jau stereotipiniai. Beskaitydamas įvairią literatūrą, vis labiau imi vertinti kūrinius, kurie ne tik kad pasakoja kažkokią istoriją, bet savo kalba, aplinkos pateikimu tiesiog priverčia įsitraukti. Dalį kaltės iškart reikia perkelti ant vertimo – nes pas mus tai išties yra svarus argumentas, kai kalbame apie tiesioginį originalios istorijos perteikimą. Nebūsiu labai priekabus šiuo atveju, tiesiog šią kūrinio dalį vertinsiu vidutiniškai.

Jau minėta antroji kūrinio dalis, nukelianti į senuosius laikus ir įvairių civilizacijų lopšius yra puikus atributas. Vien dėl paslaptingumo išlaikymo, galima sakyti. Kiek jau ten yra teisybės, tai jau visai kitas reikalas, kuris net ir neturi realios reikšmės. Iš pradžių pavieniai įvairių achemijos daiktų ar simbolių aprašymai atrodo nesusiję, tačiau pačioje pabaigoje visi siūlo galai sueina ir atsiveria aiškus vaizdas. Tai šiek tiek sušvelnina monotonišką ir neįdomią atomazgą pabaigoje.

Imdamas į rankas knygą „Geografo biblioteka“ žinojau ko tikėtis. Grožinė literatūra, kurioje pagrindinę dalį apima būtent istorijos bei paslaptingi įvykiai, susiję su alchemija bei asmenimis, ieškančiais seniai pamirštų atsakimų, visada mus apipila miglotais daiktų, naudojamų to seno mokslo procesuose, aprašymais. Taip pat ir mistiškos alchemijos instrumentų ar gamybos produktų savybės suteikia bet kokiam kūriniui tą taip trokštamą niūroką, bet paslaptingą šydą, kurį skaitytojas trokšta kuo greičiau pašalinti, kad kuo greičiau priartėtų prie istorijos kulminacijos bei pabaigos. Be didesnių ar smulkesnių priekabių, Jon Fasman „Geografo biblioteka“ gali tapti dar vienu nuotykiu, nukelsiančiu mus į paslaptingą alchemijos pasaulį. Tik ar smalsumas bus pakankamai patenkintas – tai jau kitas klausimas.