Kviečiame išrinkti „Įvykio“ konkurso nugalėtojus!

Jei prisimenate reikėjo siųsti šiurpias neilgas istorijas. Labai smagiai visas perskaitėme ir atrinkome keletą geriausių. Tiesa, buvo keletas ir siaubo-komedijų, tačiau reikėjo kuo baisesnių, o ne juokingų :).

Taigi jūsų teismui siaubo istorijos, balsavimas vyks iki ketvirtadienio ryto. Prie kiekvienos istorijos rasite numerėlį, už labiausiai patikusį balsuokite! Tiesa, kai kurios istorijos gali ir nebūti 13-os sakinių, bet gal autoriams atleisime už šį menką nesusipratimą?

Smagaus skaitymo, rekomenduoju palaukti tamsos ir išjungti visas šviesas. (P.S. Kalba netaisyta)

Istorija NR.1
Joninės – graži šventė, pagal tradiciją jauni įsimylėję žmonės eina ieškoti paparčio žiedo. Joninių naktis – pati trumpiausia, vis dėlto pelkių Jonui ji pati smagiausia. Apie šį žmogų persipynę daugybė pasakojimų, vis dėlto tiksliausia istorija pasakoja, kad prieš daug metų gyveno labai vienišas vyras Jonas, per Jonines jo mylimoji dingo miške, todėl jis kiekvienais metais eidavo jos ieškoti, bet kartą negrįžo pats… Keletas žmonių pasakojo, kad girdėjo baisius šauksmus, sklindačius iš didžiulio pelkyno.
Apie pelkių Joną ilgai buvo nieko nekalbama, bet 2006-ųjų metų Joninių naktį įvyko šiurpus įvykis…Daug jaunų žmonių kaip ir visada išėjo į mišką ieškoti paparčio žiedo, deja keliolika iš jų negrįžo… Net 10 jaunuolių porų dingo miške. Vienintelė grįžusi mergina pasakoja, kad lyg iš niekur išlindo šiurpi riaumojanti pabaisa, nukirto jos draugui rankas ir nusitempė jį į pelkes. Po didžiulio šoko ji nieko daugiau papasakoti negalėjo, bet po kelių dienų atsigavusi ji pasakojo, jog pabaisa buvo daugiau nei 2 metrų aukščio, o iš išvaizdos jau beveik nebepanaši į žmogų. Didžiulis kraujuotas peilis, juodais vijokliais apsivijęs kūnas, didžiulės visokiom supuvusiom žolėm aplipusios rankos – tai dar tik keletas neaiškių detalių, kaip iš tiesų atrodo pabaisa niekas nežino….
Šiurpios žudynės tęsėsi ir 2007-aisias, per trumpiausią metų naktį dingo 15 porų…. Šį kartą liudininkų mačiusių pabaisą nebuvo, bet keletas žmonių girdėjo šiurpų riaumojimą, o po jo išgąstingą rėkimą. Paslaptinga pabaisa žudė visai kitame miške…Dauguma žmonių netiki šia istorija, arba galvoja, kad būtent tame miške niekas neįvyks, todėl aukų tikimasi ir 2008-aisias. Koks šiurpus įvykis įvyks šiais metais niekas nežino…

Istorija NR.2
Koridoriuje pasigirdo tylūs žingsniai. Naoko stovėjo sustingęs ir pakraupęs iš baimės, jautė į ranką įsikibusios Ren drebantį kūną ir vis dažnėjantį alsavimą. Žingsniai artėjo, pasigirdo grandinių žvangėjimas. Visišką tamsą perskrodė pro langą įsiveržęs mėnulio spindulys. Koridoriaus gale stovėjo kūprota figūra. Rankose žvangėjo grandinės, pažeme vilkosi didžiulis mėsininko kablys. Negyvos mėsininko akys varstė Ren, sudžiūvusios lūpos šnabždėjo nesuprantamus žodžius, žmogysta degė troškimu žudyti. Mėsininkas pajudėjo, tylą perskrodė Ren klyksmas. Naoko išplėšė langą ir liepė merginai lipti lauk. Ren kojos pasiekė minkštą žolę. Pro atvirą langą sušmėžavo kuprota figūra. Ren dar bandė šaukti Naoko, bet šis neatsiliepė, šalia Ren kojų kažkas nukrito. Žolėje gulėjo Naoko akys.

Istorija NR.3
Tai buvo tas vakaras, kurio aš niekada nepamiršiu, net jeigu ir labai norėčiau, prisiminimai mane persekios visą gyvenimą. Aš sau kartoju, tai buvau ne aš! Bet taip aiškiai prisimenu akimirką, kai iš virtuvės naktį pasiėmiau peilį ir nusvirduliavau į tėvų miegamąjį. Peilis buvo aštrus, o rankena nemaloniai dirgino odą, bet aš toliau slinkau link lovos. Nebuvau aš žmogus, protas nedirbo, akys žaižaravo žudikiška liepsna, o peilis tuo metu pakilo ir pasiruošė durti į motinos krutinę. O dieve, ji atsimerkė ir paskutinį kartą į mane pasižiūrėjo į savo sūnų, kuris šią akimirką tapo žudiku pasiruošusiu nužudyti visus. Nuo riksmo pabudo tėvas, pradžioje nesuprato kas vyksta, o mano zombiškas siluetas šoko perdurti gerklę. Jis gynėsi, gynėsi visa jėga. Bet tuo metu ten nebuvau aš, ten buvo kažkas stipresnis ir šaltakraujiškesnis. Kažkas nenorintis palikti nei vieno artimo man. Sudorojęs paskutinę auką, mano kūnas suglebo ir nukrito kraujo klane. Dabar nesuprantu, kodėl nesipriešinau, tam kas mane valdė ir kas nužudė tai kas man artimiausia. Dabar aš stoviu ant devynaukščio stogo krašto ir mąstau, kas man buvo. Protas neatlaikė, padėjo mano gyvenime lemiamą žingsnį ir pradėjau kristi.

Istorija NR.4
Kambarys buvo kruvinas : nuo sienų varvėjo glitnus kraujas, telkšojo kraujo upės. Ant žemės voliojosi kūno dalys : plaučiai, inkstų nuotrupos, kepenys, visur išmėtyti tysojo lavonai. Mane apėmė konfuzija… Aš skendėjau lavonų prigrūstame kambaryje. Mano kūnas nejautė jokių refleksų: ausys spengte spengė nuo kurtinančios tylos. Pridėjau ranką prie ausų ir nustėrau, toje vietoje pajutau tuštumą.
Nemačiau viena akimi – vietoj jos užčiuopiau šlykščiai atsivėrusią akiduobę. Prasidėjo isterija. Daužiausi ir staugiau, jaučiau, jog visas mano kūnas subjaurotas. Aš bėgau ir bėgau, kol pajutau neapsakomai stiprų smūgį į dešinę koją. Rodėsi lyg mane pjaustė, pajutau kaip lūžta sąnariai ir plyšta sausgyslės bei nervai, ir nukritęs raičiausi ant žemės. Tai buvo paskutinės mano gyvenimo sekundės, pajutau, kad nebeturiu nei kojų, nei rankų, nei viso kūno. Priešais save išvydau juos…

Istorija NR.5
Siurpuliai perbega per mano nugara.
– Bet, bet as juk tave uzmusiau ?!
– Taip tu mane brutaliai uzmusiai, bet spek ka as sugrizau, akis uz aki , tu atemei mano gyvybe dabar as atimsiu tavaja, viskas labai paprasta.
– O jai as atsisakysiu?
– Hahaha tu bandai gincytis su numireliu, turi drasos vaike, pasakysiu viska labai paprastai jai tai nebus tavo gyvybe as paimsiu ka nors is tau brangiu zmoniu tarkim tavo zmona.
– Palauk, palauk nedaryk jokiu kvailysciu, juk as tave uzmusiau imk manaja.
– Bet kodel tu sugrizai?
– Kiekviena nuodeme turi buti atlyginta, tu ne isimtis, maza ar didele nuodeme ji turi buti atlyginta.
Mielas berniuk geriau paskubek, jai nenori , kad tavo zmona pamatytu sia egzekucija.
Susirades nezinia is kur atsiradiusia virve pradejau risti kilpa, pasilipu ant stalo, mazga uzsidejau ant galvos ir susimastau.
Kaip toks dalykas imanomas, numirelis grizta i gyvenima, tai tiesiog absurdiska, staiga susivokiau, jog tai mano per avarija sutrenktos galvos rezultatas.
– Tai netikra – pagaliau nusisypsau poto ilgo laiko tarpo.
Pradeu nusiimineti kilpa nuo kaklo, kai staiga nezinoma jega mane pastumia nuo stalo, gaudydamas paskutinius oro gusius, pamatau vyra, kuri nuzudziau, jis juokesi ir tyliai snabzdejo : jokia nuodeme nelieka nubausta, tai buvo paskutinis dalykas , kuri maciau ir girdejau.

Istorija NR.6
Gan paprastą naktį prapliupo lietus, pradėjo žaibuoti ir griaudėti. Tą naktį 13-metis Tomas namie buvo vienas, jis labai bijo būti vienas kai lauke audra. Elektra buvo dingusi, Tomas lindėjo po antklode truputėlį iškišęs savo veidą. Palėpėje pasigirdo lentų girgždėjimas: „tai žingsniai“ pagalvojo Tomas. Jo kūną pradėjo kratyti šiurpuliai ir jam pasidarė šalta. Žaibo metu, kambario kampe pasirodė šešėlis. Tai neaukšto žmogaus siluetas, bet staiga atsidarė durys ir šešėlis išnyko, o durys liko atidarytos. Tomas drebančiom rankom nusiklojo antklodę ir ėjo link durų. Lėtai, lėtai žingsniavo link durų, jo kojos virpėjo iš baimės. Priėjęs prie durų pažiūrėjo pro jas, virtuvėje kažkas stovi: -aaa! – Tomas užrenkė duris, šaukdamas nubėgo atgal į lovą ir užsiklojo kaldra. Po to durų stiklą lyg nagais kažkas pradėjo braižyti, Tomas pradėjo verkti ir nebegalėjo pajudėti. Praėjus kelioms minutėms garsas pranyko, o Tomas užmigo. Taip ir liko neaišku kas nutiko, tik galvojau viena: Birželio 13 dieną, daugiau niekada nebepasiliksiu namie vienas ir nežiūrėsiu siaubo filmų.

Istorija NR.7
Ûkanotą, Lapkričio vakarą, Hansas, išėjo eiliniam pasivaikščiojimui- pakvėpuoti grynu oru. Bevaikštinėjant, niūriomis ir keistai tuščiomis gatvėmis, miestą užklupo audra. Išsigandęs, audros, jaunuolis, įbėgo, į dar niekad nematytą skersgatvį. Sustojęs atsipūsti, Hansas, pajuto, jog jo seni, kiauri, odiniai batai mirksta kraujo klane, tačiau jo tai nė kiek nesuglumino, mat žinojo, jog kažkur šiame kvartale, yra mėsinė. Žvalgydamasis aplink už keletos metrų vaikinas pastebėjo lėtai artėjantį siluetą. Jaunikaičiui išvydus iš tamsos išnirusį nepažystamajį persmelkė baimė, o kūnas tiesiog sustingo. Tai buvo stambus, augalotas vyriškis kuris atrodė, lyg katik išlipęs iš kraujo vonios, negana to rankoje laikė gigantišką peilį naudojamą gyvuliams skersti. Nejučia, jaunuolis prisiminė laikraščių antraštes kuriose mirgėjo straipsniai apie mieste siautėjantį maniaką, kuris savo aukoms nupjaudavo galvas ir papraščiausiai kur nors išmesdavo, tačiau kūnų niekas taip ir nerasdavo. Staiga, jaunuolio mintis, pertraukė peilis, pervėręs jo kaklą. Ta, vakarą, namiškiai vaikino nesulaukė. Praėjus 13 dienų po Hanso dingimo, benamiai konteineryje rado tik jo galvą. Visi, vaikino artimieji, buvo šokiruoti, ir suprato, kad Hanso daugiau niekada neišvys. Tačiau, ką gali žinoti, gal jį kas nors išvys bet kitokių neįprastu būdu, kokiu? O gi nusipirkę „Gardžiosios Hanso nugarinės“ netoliese esančioje mėsinėje.

Istorija NR.8
Gyveno kartą rašytojas ir jam puikiai sekėsi .Todėl, kad jis laikėsi auksinės taisyklės ,tryliktąjį sakinį visada rašydavo apie siaubą ir baimę. Bet vieną kartą kai jis rašė naują romaną tryliktasis sakinys gavosi apie meilę. Nunešus naująjį kūrinį į spaustuvę, leidėjai atsisakė jį spausdinti esą tai didžiausia nesąmonė . Grįžęs namo jis atsivertė savo romaną ir pastebėjo ,jog tryliktoji eilutė raudonai išbraukta, kaip su …krauju . Rašytojas išsigandęs sudegino savo rankraštį. Po to nuėjo pasiimti naują tuščią knyga ir pradėti rašyti iš naujo. Per visą pirmąjį tuščios knygos puslapį bolavo užrašas: PABAIGA . Rašytojui ėmė stoti širdis, jis bandė užversti knygą. Ši atrodė tartum švininė, nekrustelėjo nė per colį. Galiausiai vargšui rašytojui sustojo širdis ir jis mirė. Tada tuščiame lape išryškėjo žodžiai: „dvasios neskaito istorijų apie meilę“. Ir dar: „taves laukia tas pats“.

Istorija NR.9
Sėdžiu aš tamsiam kambarėly. Laikrodis išmuša dvyliktą valandą. Mano rankos pradeda drebėti kaip pamišėlio. Vos beišlaikau rankose virtuvinį peilį. Nuo kurio dar varva nesukrešėjęs kraujas. Ir laukiu kas bus toliau. Kada ateis mano eilė? Šios kvailos medinės durys tikrai neatlaikis grandininio pjūklo. Ar aš girdžiu žingsnius, ar man vaidenasi? Taip, jie ateina manęs, nes girždiu kaip šlepsi jų batai permirke nuo kraujo. Staiga pasigirsta žaižus garsas, tai pjūklo grandinė trinasi į medį. Aš surinku: ,,nepaimsit manęs gyvo!”. Ir pajuntu kaip virtuvinis peilis susminga man į gerklę.

Primenu kad trys geriausios jūsų išrinktos istorijos gaus po marškinėlius su filmo „Įvykis“ atributika.