Į Left 4 Dead prezentaciją šiek tiek pavėlavom. Na tiesą sakant ne mes pavėlavom, o Doug Lombardi pradėjo ją kiek anksčiau. Jei ne žavios EA asistentės, pravėrusios super slapto kambariuko duris ir įleidusios mus vidun, greičiausiai taip ir nepamatytume šio žaidimo, prastovėję visą prezentacijos laiką eilėje į niekur :).



Kai užėjome vidun, Doug’as jau žaidė sau į porininkus pagriebęs vieną iš žurnalistų. Ekrane matėme naktį, kažkokį miestą, zombius, daug zombių, marias, jūras, vandenynus zombių. Žaidėjai šaudė, zombiai tyško į skutus, kambaryje triukšmas ir spengianti tyla tuo pat metu. Triukšmas sklido per kolonėles. Tylėjo žurnalistai. Jokių klausimų, visi spokso į ekranus. Pasijutom, lyg būtume patekę į kažkokių sektantų meditacijos seansą. Maždaug kas porą minučių, Doug‘as sustoja ir įsispokso į sieną. „Matote kokios jos kreivos… Nė vienos vienodos plytos. Ypač gerai atrodanti mūrinė siena“, — lyg pats sau sumurma Lombardi, tuomet paberia žiupsnį kitą techninės informacijos iš kurios spėjam nugirsti padrikus žodžius tipo „bump“, „mapping“, „texture“, trakšteli jo užtaisomo M16 spyna ir vėl prasideda skerdynės. Po 10 minučių jau pasidarė nuobodu. Suprasti, kas, ką ir už ką neįmanoma. Po gerų 15 minučių Lombardi užleidžia savo vietą vienam iš žurnalistų ir atsistoja visai šalia manęs. Puiki proga pusbalsiu paklausinėti daugiau apie žaidimą, tad išsitraukiu bloknotą ir šratinuką.



Praėjus dar 5 minutėms, šratinuką ir bloknotą paslėpiau. Beveik visi atsakymai į klausimus buvo Ne. O klausinėjau tai visai paprastų dalykų. Ar bus galima tobulinti ginkluote, keisti personažų rūbelius, kažką rinkti, atrakinti ir t.t. Left 4 Dead grynai tinklo žaidimas, kažkodėl, man atrodė natūralu, kad jame turi būti prizai žaidėjams, kurių dėka jie galės išsiskirti iš kitų. Valve taip nemano. Nebus absoliučiai nieko panašaus, išskyrus standartinę Achievments sistemą, kurią palaikys X360 ir Steam. Tiesa žaidėjų bendruomenė greičiausiai gaus įrankius naujų lygių, monstrų ir modelių kūrimui, tad tą prasme įvairovės tikrai netrūks. Paklausinėjom apie ginklus, mūsų laukia daugiau ar mažiau standartinis arsenalas + Molotovo kokteiliai. Jų demonstracijos metu nematėm, bet tikiu, kad lakstantys, klykiantys ir degantys zombiai atrodys nuostabiai. Paklausinėjom apie siužetą. Panašu, kad jo irgi nebus. Tačiau tik perkeltine prasme. Iš esmės nebus jokios pasakojamos istorijos kuri pertrauktų veiksmą. Left 4 Dead kuriamas kaip zombių šaudyklė, kurią žaisdami, žaidėjai turėtų šaudyti zombius. Ne gelbėti pasaulį, ne kovoti už geresnę savo vaikų ateitį, bet paprasčiausiai šaudyti zombius. Tai visiškai nereiškia, kad istorijos apskritai nebus. Žaidimas turės intro filmuką o kiekvienas iš 4 personažų savo praeitį. Rinkdami įvairiausius informacijos trupinius, žaidimo siužetu labai susidomėję žaidėjai, galų gale sugebės atskleisti daugumą žaidimo paslapčių. Kadangi žaidimas skirtas tam, kad jį drožtum vėl ir vėl, visiškai akivaizdu, kad pirmą kartą įveikęs kampaniją, nesužinosi nė pusės istorijos. Siužetinės smulkmenos bus paslėptos daugiau nei 5000 dialogo eilučių, kurios bus pateikiamos remiantis įvykiais, kuriuos žaidime sukurs žaidėjai. Dalį įdomių faktų žaidimo lygiuose paliks kiti personažai. Portals stiliumi. Nuosavu krauju, ant sienos… Ši žaidimo dalis tikrai suintrigavo. Ne kiekvieną dieną gauni žaidimą, kurio esmė atsiskleidžia tik po to, kai pereini jį 20 kartų. Ir vis dėl to. Buvo nuobodu.



Greičiausiai aš įkyrėjau su savo klausimais, kurių vienas ir skambėjo panašiai į „Tai jei žaidime nebus nei to, nei ano, tai ko gi turėtų siekti žaidėjas?“. Atsakymas buvo paprastas „O kodėl gi tau pačiam nepabandžius to sužinoti?“. Tokiu būdu buvau pasiųstas prie kompiuterio, kur sėdėdamas tikrai negalėjau uždavinėti klausimų. Užtat galėjau žaisti ir suprasti kur slypi visas Left 4 Dead grožis. Žaidėm kampanijos režimą. Esmė paprasta. 4 žaidėjų ar DI valdomi personažai, privalo įveikti kažkokią miesto atkarpą ir likti gyvi. Kol stebėjau kaip tai daro kiti, atrodė, kad užduotis labai paprasta. Kai prisėdau pats, supratau, kad ne viskas taip paprasta kaip išrodo. Visų pirma zombių kiekis, bei jų atakos kryptys. Jie lenda iš visų pusių, ir nors šliaužia super lėtai, vistiek sugeba prirėplioti nepastebėti. Šovinių kiekis apkaboje, nors ir yra toks koks turi būti, susidaro įspūdis, kad jų gerokai per mažai. O svarbiausia, kad „Friendly Fire“ režimas visuomet įjungtas, tad nepaisant baisiausio triukšmo ir makalynės uždarose, zombių knibždančiose patalpose, dar turi žiūrėti ir kur šaudai. Laiko vaistinėlės naudojimui, tiek savo reikmėms, tiek bandant padėti draugui, tragiškai mažai. Dalis puolančių zombių sugeba parversti žaidėją ir pradedą jį kramsnoti, tačiau pats žaidėjas jų nublokšti negali, tai turi padaryti komandos draugai. Riksmai, klyskmai ir keiksmai užgožia sąmonę ir azartas ima augti sulig kiekviena žaidime praleista sekunde. Tada pradedi žmogus suvokti, kad blemba, esminė žaidimo užduotis ir siekiamybė kuri pastatoma prieš žaidėją yra išgyventi ir neleisti mirti draugams. Iš pradžių tai paprasta. Paskui sunkiau. Ypač kai ekrane sušmėžuoja ypatingi zombių tipai. Yra toks storas ir nuolat vemiantis. Jo vėmalai suvilioja visus aplinkinius zmobius it bites cukrus. Tie storuliai mėgsta ramiai sau stovėti už kampo, o kai žaidėjas iškiša nosį, vaaaaaaaaaaaaaaaaaa ant jo šliauką.



Pojūtis nemalonus, visas ekranas pasidengia žaliom gleivėm, tad matomumas išlieka minimalus. Ir kol tu visas apakintas blaškais pirmyn atgal, tavęs link lėtai bet užtikrintai šliaužia visi, visi be išimties zombiai. Labai greitai pasiekiama riba, kai jie prišliaužia ir ima tave valgyti, o tu nieko negali padaryti… Ir komandos draugų galimybės ribotos, nes žiūrint iš jų taško, apvemtas žaidėjas paprasčiausiai paskęsta zombių jūroje ir šaudyti juos darosi pernelyg pavojinga. Friendly Fire… Always on…
Kitas nemalonus žaidimo aspektas, šviesa ir garsas kuris vilioja zombius. Šaudydami turėsim taikytis konkrečiai į zombius ir nepanikuoti, nes žaidimas baus ne tik už pataikymus į kitą žaidėją. Pavyzdžiui specifinis automobilio signalizacijos garsas, vilioja zombius it sirenų dainos jūreivius. Tuo įsitikinau pats. Gerai, kad žaidėm kuklių žurnalistų ratelyje, sava chebra už tai ką padariau išvadintų nelabai gražiais žodžiais ir jaučiu išmestų iš friend‘s list‘o steam‘e :). Žodžiu įsijautęs į rolę atitrūkau nuo grupės ir leidausi vienas šienauti zombių, tūnančių priešakyje. Bėgau kaip žaibas, šaudžiau kaip Vilius Telis, zombiai tyško ir žuvo nė nesupratę iš kur aš atėjau. Iki pat tos akimirkos, kol mano paleista kulka paklydėlė nekabino vieno iš gatvėje stovėjusių automobilių. Sukaukė signalizaciją, jai akomponavo laukinis išbadėjusių zombių kauksmas. Dar po kelių akimirkų, per zombius nieko nesimatė, kurį laiką dar bandžiau priešintis, kai nebeliko laiko užtaisinėti ginklą, daužiau juos buože, bet… Kiti žaidėjai buvo per toli, kad man padėti, tad kai jie atėjo, mano lavonėlis jau buvo atšalęs, o juos pasitiko nuožmi zombių minia, kurios kitomis aplinkybėmis toje vietoje būti neturėtų. Pasirodo, aš gindamasis nuo pirmos bangos, sukėliau dar daugiau triukšmo, kuris pradėjo grandininę reakciją. Jos baigtis akivaizdi… Į skutus suplėšyta žaidėjų komanda.



Pakilau nuo kompiuterio, gal šiek tiek susigėdęs, bet visiškai įsimylėjęs žaidimą. Kol fotografavom Doug‘ą jis dar paklausė „Na ir kaip?“. Atsakėm kukliai „Gerai. Bus kuo pakeisti TF2. Ačiū.“
Na belieka tik pridurti, kad Left 4 Dead yra labai specifinė tinklo šaudyklė, labai specifinio skonio žaidėjams. Tai tikrai nėra vienas iš tų projektų, kuriuos vadiname „privalomais“.