Medal of Honor parodoj mačiau du sykius. Pirmas kontaktas įvyko EA spaudos konferencijoje.

Scenoje pasirodė epinė barzda užsiauginusi sau žmogų. Vykdantysis žaidimo prodiuseris Greg‘as Goodrich‘as kalbėjo labai trumpai. Viską ką jis pasakė, galima sutalpinti į vieną sakinį „Kurdami „Medal of Honor“ mes dirbome su elitinių konsultantų armija“. Vėliau jo žodžius patvirtino filmukas, kuriame elitas kalbėjo apie savo potyrius karuose ir žaidimuose. Neabejoju, kad tie kas domitės jau matėt.

Kalbant apie „Medal of Honor“ mane kankina žiaurus nerimas. Taip aš ne sykį šaipiausi iš EA visiems pasakodamas, kad per E3 jie rodė „Call of Duty“. Dalyvavau ir žaidimo betoje. Pojūčiai buvo panašūs, bet aš nieko kito ir nesitikėjau. Žaidimas tinkle yra žaidimas tinkle. Ten paprasčiausiai negali būti per didelių skirtumų ar išskirtinumo. Esmė tame, kad „Medal of Honor“ kaip frančizė padarė pauzę ir padarė ją kaip tik tokiu metu, kai konkurentai kerziniais batais įsiveržė į rinką ir sutrypė bet kokį pasipriešinimą. Dabar visi daug šneka apie epinę COD ir MOH nesantaiką, lyg pamiršę, kad dar seniau MOH konkuravo su Wolfenstein, o dar seniau MOH buvo visiškai kitas žaidimas. Originalusis „Medal of Honor“ buvo tobulas ir visiškai atitiko savo pavadinimą. Aukščiausio lygio karinis apdovanojimas JAV nėra suteikiamas už bet ką, o pirmi du serijos žaidimai ypač išryškino pasiaukojimo ir narsos faktą. Vėliau serija tolo, nuo vienišo, atkaklaus, visų pasaulio medalių verto didvyrio ir artėjo prie bandos bėgančios kur pareiga šaukia. Galų gale „Medal of Honor“ atsidūrė niekieno žemėje. Serija išsiblaškė per keletą platformų ir visiškai nukrypo nuo savo ištakų. Šlubčiojantis tinklo režimas ir prėskos kampanijos vienam žaidėjui nesuteikė MOH jokios progos pakovoti dėl vietos po saule ir naujokų tarpe. Kultinė serija staiga virto eiline, šiaip sau, šaudykle. Neslėpsiu, džiūgavau, kad EA kurį laiką nekūrė nieko naujo.

Todėl penktadienį, net ir po visų avarijų, didvyriškai prasibroviau į „Medal of Honor“ prezentaciją už uždarų durų. Kūrėjams turėjau vieną vienintelį klausimą ir pažadėjau sau, kad niekur neeisiu, kol negausiu į jį atsakymo. Tik įėjęs į patalpą pamačiau epinę barzdą ir nutariau, kad noriu nusifotografuoti kartu su ja, bet nespėjau. Barzda išėjo ir išsivedė Goodrich‘ą kartu su savimi, tam mums žaidimą pristatė kiek kuklesnę barzdą turintis Kevin‘as O‘Leary. Vėliau dar nugirdau, kad visa „Medal of Honor“ komanda augina barzdas.

Į prezentaciją ėjau tikėdamasis išsamaus pokalbio apie vienam žaidėjui skirtą kampaniją, tačiau mano planai nieko nedomino. Savo kalbą Kevinas pradėjo būtent taip kaip ir tikėjausi. „Medal of Honor“ tai naujas, modernus žvilgsnis į frančizę, bet tuo pat metu tai grįžimas prie ištakų, kai serija pasakojo istoriją apie karį. Čia pat Kevinas pabrėžia, kad šiuolaikinėje karyboje taikomi du — Skalpelio ir Kuvaldos metodai, ir kad abu jie atsispindės žaidime. Plačiai išreklamuoti „Tier 1“ agentai yra skalpeliai. Visi kiti Kuvaldos. Žaisdami Skalpelių misijas pasinersim į specialias operacijas, galbūt net sulauksim kažkokių „stealth“ elementų kurie buvo būdingi pirmiems dviems serijos žaidimams. Tuo tarpu kitos misijos vargu ar kažkuo skirsis nuo konkurentų. Agresyvus puolimas, artilerinis parengimas, palaikymas iš oro…

Palaikymas iš oro… Būtent šioje vietoje mes ir sustojome. Netikėtai nelauktai mūsų grupelė buvo padalinta į dvi dalis, ant galvų buvo užmautos ausinės ir padalinti PS3 pulteliai. 1 pultelis trims, tad kol kiti du žaidė, aš galėjau mėgautis peizažu.

Fone jau ūžiant atakos sraigtasparnių sraigtams, dar spėjau išgirsti, kad mes išmėginsime išskirtinę žaidimo misiją, kurios metu valdysime „Apache“ šaulį. Kevinas primigtinai pasiūlė užsidėti ausines patogiai, nes visus radijo pokalbių scenarijus parašė ir palaimino tikri Apačių pilotai. Kartu su kūrėjais prie žaidimo dirbo visa jų eskadrilė. Kylam.
Kaip ir tikėjausi, keletas pirmų misijos akimirkų pateikiamos kaip treniruoklis. Šauliai gauna nurodymus paleisti bandomuosius šūvius iš 30mm pabūklo, o pilotai nukreipia kovines mašinas užduoties vykdymo zonos link. Pirmas kontaktas su talibais, smarkiai primena liūdnai pagarsėjusį atvejį Irake. Pilotas, šaulys ir vadavietė stebi iš olų lendančius kovotojus ir vykdo ROE (Rules of Engagement) procedūras. Šiuo atveju procedūros užsitęsia per ilgai ir laiku neidentifikavę mortyrų pilotai leidžia paleisti joms pirmąją salvę. Akimirksniu panaikinamas ginkluotės blokas ir greta manęs sėdintis šaulys kimba į darbą…

…arba ne. O ko aš tikėjausi iš žmogaus į MOH pristatymą atėjusio su „Call of Duty“ marškinėliais? Jis buvo absoliutus noob‘as ir geras 5 minutes aiškinosi ką reiktų daryti. Galų gale neištvėriau ir paaiškinau jam, kas ką daro. Sušnypštė Hidros, sprogimai draskė žemę ir visą kas ant jos buvo į skutus. Atsilošiau ir laukdamas savo eilės nugrimzdau į radijo pokalbius, šiame žaidime jie išties šaunūs.

Šiaip visai džiugu, kad žaidimą žaidėm pakaitomis, nes kitaip tikrai nebūčiau atkreipęs dėmesio į nuostabiai atkurtus kalnus ar faktą, kad raketos (nors ir labai trumpam), bet išmušą įspūdingas skyles žemėje. Prabilus 30mm pabūklui iš žemės šauna dulkių stulpai ir kulkos kelyje atsidūrusių objektų nuolaužos. Efektų nepagailėta, stebėti kaip dirba Apačis tikrai smagu. Vėliau kautynės persikėlė į gyvenvietę, kur bendrą įspūdį gadino keistai besielgiantis DI. Kelis sykius kova tarp talibų ir Apačių tapdavo ypač artima, tad žaidėjo kamera atsidurdavo visiškai greta milžiniškų sprogimų. Jie taip pat paliko lengvą kartėlį. Iš toli ypač nuostabiai atrodantys sprogimai, stebint juos mažesniu atstumu tampa labai „skaitmeniniai“.
Kaimo apgulties metu į sraigtasparnį kelis sykius buvo pataikyta iš RPG. Efektas atkurtas ypač įtikinamai. Vienas tų žaidimų, kuris teiks maksimaliai daug emocijų, jei žaisim jį garsiai.

„OK, we‘re going back to base“, — išgirstu. Apačiai žaibiškai neria į kalnų tarpeklį ir kone skutamuoju skrydžiu lekia virš įspūdingo kraštovaizdžio. Aš atsipalaidavau. Atsipalaidavo ir greta sėdėjęs lama. Paleido pultelį iš rankų. Be reikalo.

Išnirdami iš slėnio Apačiai netikėtai „užsirauna“ ant 20mm priešlėktuvinės patrankos, kuri mūsų grupėje buvusį n00biką iškepa iš karto. Taip prasidėjo agonija, kurios metu jis žūdavo vėl ir vėl, nes nematė sudrožtos patrankos net tada, kai aš vos ne baksnojau pirštu į ekraną, rodydamas jos pozicija. Galų gale jo nervai neatlaikė ir pultelis pateko į mano rankas. Pora minučių malonaus pasitaškymo iš visos įmanomos ginkluotės, kai lyg iš niekur atsiradęs Kevinas ima ir „pastato“ žaidimą ant pauzės. Metu į jį klausiantį žvilgsnį, jis tik šypteli ir pasako, kad nenori rodyti kas bus toliau, nes ten „siurprizas“. Atsidūstu, grąžinu pultelį ir naudodamasis proga paklausiu ar tai normalu, kad 30mm patranka nesunaikina mortyros.

Kurį laiką padiskutavom apie skriptus ir aš nepraleidau progos pasakyti, kad šaudyklėse tokie sprendimai yra „be ryšio“. Kevinas savo ruožtu pabrėžė, kad sraigtasparnių misijoje jie yra įspūdžio vardan, kaip ir pati misija yra skirta ne kažkokiai simuliacijai, o atsipalaidavimui. Apie tai byloja ir neribojamos šaudmenų atsargos, nors 30mm pabūklas gali perkaisti, o naujoms „Hydra“ ir „Hellfire“ raketų salvėms užtaisyti prireikia laiko. Paklausiau ar bus galimybė pilotuoti patį sraigtasparnį, paaiškino, kad ne, nes tikrą sraigtasparnį valdo du pilotai ir šaulys. Sukėlė šypseną, bet iš esmės kūrėjus suprantu. Fun, tai fun. Ant bėgių pamauta, ginklų platforma kalnuose — tikrai smagus dalykas ir pati misija verta dėmesio. Kita vertus nerimo šešėlių tai neišsklaido.

Toliau kalbėjomės apie vieno žaidėjo kampaniją, klausinėjau kokią reikšmę turės istorija, kokią rolę atliks žaidėjas. Kevinas pasakojo, kad jie stengiasi sukurti gilų siužetą ir ypač įtraukiančią žaidimo eigą. Galų gale neištvėriau ir paklausiau ar tik nebus MOH dar vienas bėgimo nuo checkpoint‘o prie chekpoint‘o žaidimas, kuriame visiems nusispjaut į tai ką daro ir ko nedaro žaidėjas. Na bent jau tol, kol jis bėga vieninteliu teisingu keliu. Bakstelėjau pirštu į to kito vaikinuko marškinėlius ir pridūriau, kad žaidimuose mane jau užkniso būti niekam neįdomiu mėsos gabalu. Noriu būti herojus ir noriu medalio.

Kevinas užsiminė, kad misijų bus įvairiu, o aš jau pamiršęs visas manieras ėmiau reikalauti — „Pažadėk man, kad būsiu svarbus!“. Nepažadėjo. Išsisukinėjo teigdamas, kad kiekvienas mūsų svarbą suvokiam savaip. Tuomet akimirką pagalvojo ir pridūrė, — „bet aš tau tikrai galiu pažadėti, kad įveikęs žaidimą būsi maloniai šokiruotas“.

Nežinau kodėl, bet man to pakako. Žaidimo atžvilgiu buvęs skepticizmas niekur nedingo, bet dabar bent jau jaučiuosi sudomintas.

„Medal of Honor“ išeina spalio 15 dieną. Nutariau iki tol nesiskusti.

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.