Suplanuotas susitikimas su „Star Wars: The Force Unleashed II“ kūrėjais prasidėjo labai chaotiškai. Visų pirma nebuvo pačių pranešėjų, kai jie atsirado… dingo kėdės.

Organizaciniam sąmyšyje vykstant kėdžių paieškai, nesugebėjau išgirsti su kuo kalbamės, prisimenu tik tiek, kad tai buvo žmogus dirbantis su žaidimo garsu. Galų gale paaiškėjo, kad didžiausią triukšmą keliantys žurnalistai, čia atsibeldė žiūrėti „Wii“ versijos pristatymo, tad jie buvo efektyviai išnešdinti du metrus į dešinę. Keista, bet „Star Wars: The Force Unleashed II“ demonstracija vyko „Activision“ verslo zonoje esančioje atviroje erdvėje, jokių durų izoliuojančių bendrą triukšmą, ar šalia vykstančią „Lego: Star Wars“ prezentaciją.

— Tai ar žaidėt pirmą dalį?, — paklausė su garsu susijęs žmogus.
— Nea, be esu taisęs kažkieno apžvalgą ta tema — atsakau.
— Aha… Vadinas neišsisuksiu nuo aiškinimų kas ir kaip… Tikėjausi, kad duosiu jums pultelį ir žaiskit sau…
— Mes mielai pažaisim, bet pirma vis tiek kažką papasakokit.
— Ok. Tai va.. Senai, senai, toli, toli esančioje galaktikoje buvo…

…buvo „Lucas Arts“ kuriems priklausė didžiausia fantastinė visata pasaulyje. Viskas toje visatoje buvo šaunu ir jėgiška išskyrus gal tik faktą, kad niekas, niekada neleido mėgautis Galia. Taip jau viskas tuose „Žvaigždžių Karuose“ surėdyta, kad kuo geresnis veikėjas, tuo didesnis pacifistas ir stabdis. Ateina tūlas džedajus galintis vienu sprigtu nukalti AT–AT ropoklį, bet ne, jis paaukoja dešimtis kuokomis ginkluotų vukių, kad tik nereiktų naudotis galia. GALIA. Ji tokia galinga ir mistiška, kad net būdamas serijos fanu suabejoji dėl jos reikalingumo. Ne… Rimtai. Kam reikalingos galios jei negali jomis naudotis? Kam reikalingos galios, kuriomis pasinaudojęs sulauki aplinkinių paniekos ir esi išvadinamas Dartu.

Žodžiu… Tą pačią dieną kai „Lucas Arts“ suvokė, kad džedajų galioms taikomi per dideli apribojimai, gimė ir idėja sukurti jų neribojantį žaidimą. Idėja buvo šauni, o ir pavadinimo ilgai galvoti nereikėjo — „The Force Unleashed“! Žmonėms tai patiko. Nepaisant banguojančių kritikų vertinimų, nuo 2008–ūjų metų buvo parduota veik 7 milijonai žaidimo kopijų.

„Kurdami antrą dalį, mes norėjom, kad džedajų galios virstų nevaldomu chaosu, kad jų būtų daugiau, kad jos būtų tikrai neįtikėtinos“, — įžangą baigė žmogus dirbantis su garsu. Tada prasidėjo žaidimo eigos demonstracija. „Star Wars: The Force Unleashed II“ valdysim herojų vardu Starkiller. Ne, ne tą patį kurį valdėm pirmoje dalyje, o jo kloną. Na būdamas klonu jis iš esmės bus toks pats kaip ir pirmoje dalyje, bet dėl gamybinio broko jis bus praradęs atmintį, taip kūrėjai pasilieka sau visišką laisvę, siužetinę tešlą minkyti kaip tinkami. Mūsų nuotykis prasidėjo sprunkant iš tos pačios klonų gamyklos, o fone prisiminimų ar natūraliame pavidale vis šmėžavo kažkuo nepatenkintas Dartas Veideris.

Kol laukėm demonstracijos pradžios, aš garsiai piktinausi skurdžia žaidimo grafika. Visur tik plienas, plienas ir dar kartą plienas. Aplinkos nykios, pasikartojančios. Nenuostabu, kad užvirus kovai praradau amą. Specialūs efektai įkūnyjantis džedajaus galių padarinius atrodo stulbinamai gerai, o aktyviai dirbanti kamera negaili artimo plano. Kas kartą stebint mikrodvikovas negali nesistebėti detaliais ir tikroviškais modeliais. Stuktelėjau kažkam alkūne ir sumurmėjau, kad „Žvaigždžių karai“ yra jėga šią prasme. Plieninės aplinkos, nors ir nykios atrodo natūraliai. Veiksmas kosmose, visi matėm filmų. Jos tokios ir turi būti, o aplinkoms neišnaudotus resursus ir konsolių galią galima pasitelkti kuriant specialiuosius efektus, pew, pew lazerius ir neįtikėtinai gražų lietų. Dėl visa ko dar paklausėm ar bus kitokių lygių, o žmogus dirbantis su garsu tik nusijuokė. Aišku, kad bus!

Kurį laiką dar stebėjom kaip žaidžia „Lucas Arts“ atstovas. Sužavėtas dailių modelių, klausinėjau apie juos. Išsiaiškinau, kad žaidimas kuriamas ant pačių parašyto varikliuko, kuris buvo adaptuotas tenkinti konkrečiai šio žaidimo iškeltus poreikius. Lyg patvirtindamas savo žodžius jis privertė herojų pasispjaudyti beprotiškai atrodančiomis žaibų iškrovomis, o tada galiomis sučiupo pro šalį skridusį „Tie Fighter“ naikintuvą ir suglamžęs jį it popieriaus gniūžtę, švystelėjo nuolaužas į kelią pastojančius „AT–AT“ ropoklius. Užėmė kvapą, tad į klausimą ar patinka tai ką matau atsakiau tik linktelėdamas.

Tuomet atkreipiau dėmesį, kad du šturmo pėstininkai šaudo vienas į kitą. Kas čia dabar? Pasirodo galios naudojamos ne tik žaibams sukelti ar bombonešiams mėtyti. Vienu mygtuko spustelėjimu Starkiller‘is gali priversti savo priešininkus tiesiog mesti ginklus žemėn ir iššokti per langą. Wow!

Kalbos apie personažo ugdymą mums nelabai rišosi, nes aš nebuvau žaidęs pirmos dalies ir negalėjau sulyginti to kas yra antroje dalyje, su tuo kas buvo seniau. Supratau tik tiek, kad žaisdami rinksim patirties taškus, jų dėka gerės mūsų galios. Tuo pat metu kaupsis ir „Force fury“ matuoklis, kurį užpildę galėsim paprasčiausiai išsikraustyti iš proto. Aktyvavus „Force fury“ visos galios pagerėja dešimteriopai. Smūgiai kardais kliudo visus milžiniškame plote esančius priešus, žaibai nebekrato ir nepurto priešininkų, o paprasčiausiai juos iškepa. Pokšt ir iš būrio pėstininkų lieka vėjo plaikstoma pelenų krūvelė.

Žodžiu viskas man labai patiko ir kol pasąmonėje ieškojau atsakymo į klausimą kur aš buvau kol visi žaidė pirmą dalį, man į rankas buvo įbruktas pultelis.

Čia siūlau trumpą kelionę laiku: Kai vakare rankomis sukdamas fadžitą, E417 pasakojau, kad buvau „Star Wars: The Force Unleashed II“ demonstracijoje, jis pasakė kažką panašaus į „Jo pirma dalis buvo jėga. Faina žaidimo eiga, istorija, bet valdymas tai tragiškas“.
Kelionės laike pabaiga.

— Ką daryt? — paklausiau rankose sukiodamas pultelį.
— Žudyk juos, — suriko žmogus dirbantis su garsu, — žudyk!

Ir aš žudžiau. Nežinau koks valdymas buvo pirmoje dalyje, bet dabar jis tikrai intuityvus. Nereikėjo man nei mokomųjų misijų, nei ypatingų paaiškinimų. Broviausi tuneliais, kapojausi kardais, o kai jie pasirodė nepakankamai geri, kažkaip savaime supratau kaip naudoti galias. Buvo labai linksma ir smagu, kol manęs visiškai nesudaužė pirmasis bosas. Tradiciškai, kaip ir bet kuriame kitame hack‘n‘slash žaidime, čia kartais reik minučiukę pagalvoti ir rasti silpną priešininko vietą. Man patiko. Visumoje žaidimo pojūčiai labai primena „God of War“ tik man pasirodė, kad čia kautynės labiau paremtos „force grip“ mechanika. Nepaisant to, kad džedajus valdo iš karto du kardus, tiesiog stverti ir švaistyti viską kas po ranka papuola yra paprasčiau, nei lysti į patį kautynių sūkurį tikintis kažką pasmeigti. Ilgainiui atkaliau techniką, kai sutikęs didesnį būrį priešų, paprasčiausiai išblaškai juos galiomis po visas pakampes, o tada ramiai ir neskubėdamas nukerti kiekvienam iš jų galvas.

Demonstracija paibaigė taip pat chaotiškai kaip ir prasidėjo. Į mūsų erdvę įsiveržusi moteris pareiškė, kad žmogus dirbantis su garsu jau turi būti kitame susitikime ir jis paspruko man net nespėjus jo nufotografuoti. Tada suvokiau ir tai, kad nežinau jo vardo. „Et… Kaip nors išsisuksiu“, — pagalvojau. Kaip matote išsisukau.

„Star Wars: The Force Unleashed II“ pasirodys spalio 29 dieną, iki tol ketinu pereiti ir pirmąją dalį. Juokingiausia žinoma tai, kad aš ją turiu. Grįžęs namo radau dėžutę ir neįtikėtiną ją dengiančių dulkių sluoksnį. Kartais aš savęs nesuprantu.

P.S.: „Didžiausi serijos gerbėjai galės paišlaidauti įsigydami riboto leidimo kolekcinę pakuotę. Greta visų įprastų dalykų (atrakinami daiktai žaidime, metalinė dėžutė ir t.t.), joje rasit ir labai fainą USB rakčiuką.“

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.