Miestas pasitinka karščiu, maksimų reklamomis ir nuogomis merginų kojomis. Automobilyje be galo tvanku, o dviejų valandų kelionė mums jau spėjo prailgti. Iš karto žvalgomės kavinės, kur galima būti išsitiesti patogiame krėsle ir atsigaivinti lietuviškais tautiniais gėrimais.

Šiaulių miesto tinklalapyje sužinojome, jog mieste gyvena 133 883 gyventojai, o jų malonumui veikia net 80 kavinių-barų (picerijomis ir kitomis panašaus pobūdžio įstaigomis – nesidomime), todėl iš karto parkuojamės prie pirmo baro ir užsisakome puslitrį tautinės giros. Kol mums neša kepsnius, o mes mėgaujamės gėrimo vėsa sukuriame planą, ką turėtume nuveikti.

„Nono, am from America…“

Abu sutinkame, jog mums svarbiausia yra sužinoti ar Šiauliai pasiruošę priimti karingai nusiteikusius „cėeserius“ ar žino jie kas vyks rytoj? Visgi tai pasaulinio mąsto renginys, kuris ne kasdien aplanko Lietuvą, jau nekalbant apie mažesnius miestus, nei Vilnius.

Antras dalykas – įdomu, kiek gi sutiksime žmonių, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus. Trečias – svarbus iš techninės pusės – kiek iš jų žino Šiauliuose veikiančias Interneto kavines. Ketvirtas: kur nusipirkti kompiuterinių žaidimų?

Ištuštiname savo bokalus, suvalgome po, tikriausiai, didžiausią didkepsnį, kokį aš esu matęs ir leidžiamės į centrinę Šiaulių alėją-bulvarą.

Pakeliui apklausiame virš trisdešimt įvairaus amžiaus žmonių. Daugumą jų, ypač vyresnius, reikėjo įtikinti, jog nenorime nieko pirkti, parduoti ar dar kitaip išvilioti jų pinigų…

Tik vienas iš apklaustųjų atsakė, jog žino, kad rytoj vyks ESWC atranka, o dar vienas prisipažino, jog žaidžia kompiuterinius žaidimus. Dažniausias atsakymas, mums paklausus ar domisi ir žaidžia budavo nuostabos šypsena, o paskui sekdavo žodžiai: „Ne…“, „Neturiu laiko“, „Ne tas amžius“, „Neįdomu“…

Vienas dvidešimties metų vaikinas atsakė: „Tai [kompiuteriniai žaidimai] – nesąmonė.“ Vėliau su Blacknemo ilgai diskutavome apie mūsų sąmonėje gyvus stereotipus.

Juokingiausia buvo klausyti sumišusio užsieniečio, kuris nieko nežinojo, nežaidė žaidimų, negirdėjo, nei ESWC, nei WCG nei CPL (jam pateikėme netrumpintus pavadinimus) ir pabaigoje pridėjo: „Sorry, I am from America“. Tai lyg turėtų reikšti: „Vaikinai – jūsų vietinių „zabovų“ nežinau ir žinot nenoriu.“ Ilgai dar negalėjome paslėpti plačių šypsenų…

Nustebome, kai žmonės paklausti apie Interneto kavines sakė, jog nežino nė vienos, o kai kurie abejojo ar tokių yra. Kilo įtarimas…todėl pabaigoje paklausus iš jie – visi kaip vienas atsakydavo, jog nėra iš Šiaulių. Ir niekas nežinojo, kur įsigyti žaidimų…

Nuspręndę, jog profesionalai žinos geriau – užsukome į pirmą pasitaikiusį IT saloną. Išgirdome tuos pačius atsakymus, kuriuos jau girdėjome gatvėje. ICG žaidimais neprekiauja, o paklausus, ar kiti prekiauja suprato, kad mes klausiame legalių ir abejingai pasiųlė užsisakyti – atveš. Antrame – „Pro Futuro“ salone žmogus sėdėjęs prie kompiuterio į mus nepakėlė akių ir į visus klausimus atsakė kategorišku: „Ne“. Tik tada, kai užklausėme apie prekybą išgirdom, jog galima nusipirkti: „Aldija! Ai – dar Maxima!“ Smagu…

Daugiau klausinėti nebebuvo noro, todėl tiesiog ėjome kur akys veda ieškodami, ko nors… turgus! Abu iš karto nusprendėme, jog turguje tikrai rasime į ką akis paganyti. Deja… Trisdešimt penkios tonos braškių, naudotos dviračių dalys, gyvi viščiukai ir bulvės. Na, dar daugybė, begalė pigių drabužių parduotuvių. Ir jokių žaidimų – tik muzikos prekystalis.

Viščiukų nepirkome, bet braškių kelioms dienoms mus pakaks – atsivalgėme. Kadangi interneto kavinės taip ir neradome, todėl teko griebtis paskutinio šiaudo – telefono. Iš karto paaiškėjo, jog Šiauliuose galima rasti net aštuonias interneto kavines. Nieko nelaukę sėdame į automobilį ir ieškome tos, kuri pas mus sąraše pirma. Gan toli nuo miesto centro, miegamuosiuose rajonuose pastebime didžiulį užrašą: „Zeta“. „Kompiut… Inter…“: šmėsteli pro šalį, o mes jau ropščiamės iš pirtimi tapusio mūsų auto. Keistai nustembam radę jaukią aplinką, mažas kainas ir kaip visada – gan atsainų aptarnavimą. Čia ir baigiasi mūsų įspūdžiai, nes laukia dar ilga kelionė namo ir rytdienos turnyras. O Šiauliai mums patiko – galima būtų lankytis ir dažniau. Svarbiausia, jog turnyrai vyktų!