„Džonas Karteris“ yra paremtas E. R. Borroughs, mums padovanojusio Tarzaną ir neišpildomą svajonę siūbuoti lianomis, „Barsumo“ („Barsoom“) knygomis. Aš jų neskaičiau, tik esu kreivai pažiūrėjęs į komiksą.

Anglams vis dar galvojant, kad  Afrikoje kareiviams vilkėti raudonais mundurais – gera mintis, o amerikiečiams vis dar atsimenant kaip jų Pietūs siautėjo, Džonas Karteris (Taylor Kitch) tiesiog norėjo pamiršti karą. O kaip tai geriau padaryti nei vaikantis mitinės indėnų aukso olos? Aš sakyčiau, kad surandant kokios indėnės olą, bet aš ne Džonas Karteris, ne puikus raitelis ir kardininkas. Tokiose paieškose Džonas netyčia perkeliamas į Barsumą. O Barsumas yra tikrasis Marso pavadinimas, nes tai nėra tik raudona dykynė, kur Val Kilmer vaikėsi sugedęs (nes kažkas atidarė Skype linką, tikriausiai) robotas. Aišku, smėlio ten daug, bet planeta gyvybinga kaip kokia Kalifornija. Tik vietoje hipių, 420 aktyvistų ir nenusisekusių, kavinėse dirbančių aktorių gyvena žmonės, netikintys pilvo šarvais. Zadangos miestas yra didžiausias vietos užkariautojas ir agresorius, tuo pačiu ir naikinantis planetos ekologiją. Jam priešinasi tik Heliumo miestas, kurio princesė Dejah Thoris (Lynn Collins), vietoj sėdėjimo virtuvėje (kultūriniai skirtumai?), gilinasi į Devintojo spindulio, turinčio begalinio tiek griaunančiojo, tiek kuriančio potencialo, tyrimus. Nelaimei, mįslingi vyrai suteikė Zadangos valdovui Sab Than (Dominic West) spinduliu grįsta ginklą ir dabar šis nori taikos mainais į princesės ranką. Tuo tarpu Džonas bando integruotis į keturrankių žaliaodžių Tarkų gentį…

Ir kažkodėl tai yra vienas didžiausių Disnėjaus studijos susimovimų, nors tai daug geresnis filmas nei Avataras (Įsikūnijimas), kurį matė visi ir jų akla močiutė. Manyčiau, iš dalies kaltas marketingas – Karterio neužhaipinsi, nes nei jis 3D Jėzaus atėjimas, nei išrado naujų technologijų. O „mūsų siužetas nečiulpia“ nėra geras marketingo lozungas (ir ne vien porno filmams).

O „Džonas Karteris“ juk yra visokeriopai smagus! Labai tiesiogiai, nes filmas yra pilnas gero humoro, o running gags yra naudojami beveik lazerinio nutaikymo tikslumu. Ir jie labai gerai susieti su Barsumo ir Džono situacija, o ne pritempiami kaip demoniško skeleto šlapinimosi ypatumai. E. R. Boroughs savo knygas rašė kaip kelionių žurnalus, o tai leidžia geriau pažinti Marso situaciją, nors paaiškinama ne absoliučiai viskas. Aišku, tos užuominos, kad Barsume yra kažkas daugiau nei Heliumas, Zodanga ir Tarkai – kitų genčių paminėjimai, griuvėsiai – kuria tokį mįslingą žavesį. Smagu ir tai, kad nei viena frakcija nėra gryni šablonai, net Tarkai balansuoja tarp egzotiškų laukinių ir kilnių barbarų tropų.

Kita vertus, nėra tokių balto žmogaus pranašumo tendencijų kaip Avatare, kur pagrindinis veikėjas iškart išmoksta valdyt ateivišką kūną ir aplenkia vietinius visuose jų reikaluose (pavyzdžiui, mindrape’ina legendinę skraidančią Godzilą). Ir, kitaip nei visokiose prastose kitur mano aprašytose adaptacijose, „Karteryje“ visą laiką kažkas vyksta! Jei veikėjai ir pradeda atrasti vidinį emo, tai tik trumpam ir tai greitai baigiasi ultrasmurtu. Net graudi Karterio istorija yra pateikiama atminties žybsniais, pasirodančiais kai jis vienas kaunasi su visa armija!

Šalia emocingų momentų visada pasitaikys labai gero veiksmo scenų, puikiai išnaudojančių visus CGI pajėgumus. Ir, kitaip nei Avatare, ne tam, kad padarytų fantastinį „Šokį su vilkais“. Tiek skraidantys Barsumo žmonių laivai, tiek liesi, bet tvirti Tarkai atrodo nuostabiai ir įtikinamai. Masinės veiksmo scenos perteikiamos naudojantis nuostabiais, lėtai slenkančiais plataus plano kadrais. Artimesnėms kautynėms filmuoti buvo nusamdyti visi operatoriai – blaivininkai, nes kamera nedreba kaip drebulėj įrengta.  Tai padeda daug aiškiau matyti kas kam suvarė kardą į pilvą (Zodangiečiai visai neturi šarvų, Heliumiečiai saugo savo krūtines, bet turbūt tik todėl, kad daug moterų karinėse pajėgose turi) ar nušovė. Be to, esu įsitikinęs, kad trumpas princesės Barsumo pristatymas yra tarsi mirktelėjimas Deivido Linčo „Kopos“ pusėn…

Aišku, yra ir vienas kitas lašas deguto. Karterio „aš tik noriu būt paliktas laižyt aukso savo aukso oloje“ greitai pabosta, bet, laimei, iki filmo pabaigos jis susiima. Be to, kartais galėtų ir daugiau paaiškinimų, pavyzdžiui, kaip Zodanga naikina pasaulį (na, tas miestas ropoja žeme ir palieka gilius išgręžtus šulinius, bet vis tiek). Be to, mistiškųjų užkariautojų rėmėjų motyvacija… galėtų būti ir įdomesnė. Rodžeris Egbertas kelia klausimą, kodėl dauguma kaunasi kardais, jei yra šautuvų, bet filme, atrodo, žmonės jų turi ne tiek jau ir daug. Tarkai, tuo tarpu, yra ginkluoti kaip vidutinis amerikietis ir naudojasi savo vamzdžiais su dideliu džiaugsmu. Tuo tarpu „pilnas veiklos siužetas“ gali reikšti ir tai, kad jam trūksta ryškios vienos krypties ar siaurumo.

Taylor Kitch (ar galima sakyt, kad jo vaidmuo… kičinis?) jei ir duoda nelabai charizmatišką Karterį, tai jo suraukti antakiai ir marškinių trūkumas Marse bus tikras saldainiukas krūtingajai auditorijos daliai. Lynn Collins, sėkmingai iki šiol išvengusi mano dėmesio ir čia vaidinanti Dejah Thoris, puikiai suvaidina princesę. Kadangi ši nėra pavadinta pagal vaisių, tai yra ne tik savarankiška ir moksliškai išsilavinusi, bet ir kardą valdo geriau nei pats Karteris. Turbūt dėkingas vaidmuo, nes gali būti ir pačiu moteriškos stiprybės avataru, bet jei vaidmuo liepia verkti ir parankiai pakliūti į piktadario rankas, nelabai tu ten feminizmo pademonstruosi. Minėtas Egbertas vadina ją mėgstamiausiu filmo veikėju ir aš negaliu jam prieštarauti.

Dominic West savo Sab Than vaidmeniui įkvėpia ir užkariautojui būtino brutalumo, ir žavesio, padedančio įtikinti priešus savo nuoširdumu. Mark Strong, tuo tarpu, vėl vaidina pagrindinį blogietį ir tai jam pavyksta daug geriau nei Šerloke Holmse. Iš šalutinių aktorių smagu matyti Ciaran Hinds (prieš tai siautusį Tamsos Monocikliste: Rytų Europa) kaip Heliumo valdovą. James Purefoy (Solomonas Keinas, jei nepasisekė, Markas Antonijus, jei žiūri HBO serialus apie tam tikras antikines imperijas), nors filme ir ne daug veikia, iškart savo charizma nuo ekrano nupučia Kičą.

 Siaubas, apie aktorius parašiau daugiau negu įžangos… bet ką padarysi, jie visi vaidina nuostabiai! Nes geras filmas! Ir todėl nekenčiu rašymo apie juos. Su gerais filmais labai sudėtinga juokauti, o stumti iš vis neįmanoma.