Jei nesate svajoję apie projektorių žaidimams, greičiausiai vis dar įsivaizduojate, kad pigesni tinkami tik skaidrėms, o brangesni – filmams, ir nei vieni, nei kiti nepasižymi toleruotina įvesties gaištimi. Kol skystųjų kristalų ekranų gamintojai tobulino technologijas palikdami žaidėjams vis mažiau priežasčių šlovinti kineskopus, projektorius gaminančios įmonės toliau viliojo juos tomis pačiomis specifikacijomis kaip ir kitus savo klientus. Tikri žaidimams skirti projektoriai tebėra retenybė.

Todėl kai 2015 m. rugsėjo pradžioje Berlyne surengtoje IFA mugėje „Acer“ pristatė į žaidėjus orientuotą „Predator“ prekių liniją, kurią už pradžių sudarė monitoriai ir staliniai, nešiojamieji bei planšetiniai kompiuteriai, o paskui papildė ir pelės bei ausinės, daugelis nustebo išvydę joje pažangų būsimojo „Predator Z850“ (4999 $) prototipą. Iki tol „Optoma“ viena iš nedaugelio siūlė žaidėjams projektorius, bet tai nesutrukdė „Acer“ pristatyti savo modelio kaip pirmojo tokio rinkoje. Matyt, kompanija buvo įsitikinusi, jog tikras žaidimų projektorius privalo ne tik rodyti, bet ir atrodyti kaip po toks.

Tų pačių metų spalio pabaigoje vykusios Paryžiaus žaidimų savaitės metu pristatytas „Predator Z650“ (999 €) šią formulę atitiko tik iš dalies. Taip, jis neabejotinai atrodė kaip žaidimams skirtas projektorius, bet tuo pačiu buvo akivaizdu, jog tai atnaujintas „H7550BD/ST“. Nieko keisto, kad „Acer“ nusprendė nutylėti apie jį elektronikos žinovams Vokietijoje ir anonsuoti jį žaidimų mėgėjams Prancūzijoje.

Teigdamas, jog „Predator Z650“ iš esmės yra tas pats „H7550BD/ST“, nė trupučio neperdedu. Lyginant su „H7550ST“ (899 €), skiriasi tik lempa (240 W UHF vietoje 210 W P-VIP) ir spalvų skritulys (RGBCMY vietoje RGBRGB), o „H7550BD“ (799 €) atveju – dar ir lęšis (artimo fokusavimo vietoje tolimo). Visa tai leidžia „Predator Z650“ iš tokio paties arba mažesnio nuotolio projektuoti kontrastingesnį ir spalvingesnį vaizdą silpnesne šviesa. Tai bene vieninteliai šio projektoriaus pranašumai. Trumpesnės įvesties gaišties, deja, tarp jų nėra.

Tiksliausiai išmatuoti įvesties gaištį galima osciloskopu su fotosensoriumi. Kaip atskleidžia „GT1080“ pavyzdys, neverta tikėtis namuose atkartoti laboratorinėmis sąlygomis pasiektų rodiklių. „Optoma“ teigimu, šio projektoriaus įvesties gaištis turėtų siekti 14 ms, bet niekam nėra pavykę išgauti mažiau negu 19 ms, o „Leo Bodnar Electronics“ matuoklio rodmenimis ji sudaro 33 ms. Nors juo gauti duomenys paprastai didesni negu tikrieji, mėgėjų rankose tai pats profesionaliausias įvesties gaišties fiksavimo įrankis. Viskas, ką tereikia padaryti, tai priglausti fotosensorių prie televizoriaus ar monitoriaus ekrano arba nukreipti jį į projektoriaus lempą ir paspausti mygtuką. Lyginant taip gautus duomenis, galima susidaryti gan objektyvų vaizdą, kuris projektorius, monitorius ar televizorius pasižymi trumpesne įvesties gaištimi.

Pirmieji „Leo Bodnar Electronics“ matuokliu atlikti bandymai parodė, kad „Sport“ vaizdo nustatymais „Predator Z650“ įvesties gaištis siekia rekordinius 5 ms – mažiau už sparčiausią šiuo metodu išmatuotą projektorių („BenQ HT2150ST“, 17 ms), televizorių („Sony KDL42W705B“, 14 ms) ir net monitorių („ViewSonic VP428“, 9 ms).

Dalis žaidėjų naiviai patikėjo, jog dabartinės technologijos leidžia pasiekti tokius rezultatus už tokią kainą, ir nepastebėjo, kad „Acer Europe“ tylomis patvirtino, jog tikroji įvesties gaištis dešimteriopai didesnė. Kompanijos teigimu, tiek „Sport“, tiek visais kitais vaizdo nustatymais, įskaitant ir „GameAuto“, „FPS Bright“ bei „FPS Dark“, ji turėtų siekti iki 50 ms, nors „H7550BD/ST“ įvesties gaištis tetruko 33 ms.

Dažnas žaidėjas neatitikimą tarp veiksmo pele, klaviatūra ar pulteliu ir vaizdo ekrane ima justi tik laikui tarp jų viršijus 150 ms, tad kelios dešimtys milisekundžių šen ar ten gali atrodyti nereikšmingos. Taip ir yra, kol neįtraukiame kitų įvesties gaištį sąlygojančių veiksnių, iš kurių svarbiausias žaidimų apdorojimas.

Jei žaidimas atkuriamas 60-ies kadrų per sekundę dažniu, teorinis jo įvesties gaišties minimumas yra 16,6 ms, bet praktiškai visuomet viršija 50 ir geriausiu atveju siekia 67 ms. Dvigubai žemesne kadrų kaita atvaizduojami žaidimai pasižymi dvigubai didesnėmis reikšmėmis.

Pasitaiko ir išimčių, tiek teigiamų, tokių kaip „Destiny“ („Xbox One“, 30 FPS, 96 ms), tiek neigiamų, kaip „Street Fighter V“ („PlayStation 4“, 60 FPS, 122 ms). Žaidžiant konsolinius žaidimus, pavyzdžiui, „DriveClub“ (116 ms), „Killzone: Shadow Fall“ (119 ms), „Sunset Overdrive“ (128 ms), „Forza Horizon 2“ (149 ms), kai kuriems žaidėjams įvesties gaištis gali pasirodyti per didelė.

Kai kam. Milijonai peržaidė „Grand Theft Auto IV“ ir „Grand Theft Auto V“ praėjusios kartos konsolėse nepastebėdami, kad juose įvesties gaištis siekia 166 ms. Kuo lėtesnis ir mažiau tikslumo reikalaujantis žaidimas, tuo sunkiau jame pajusti įvesties gaištį. Pažeidžiamiausi muštynių ir ritmo žaidimai, dėl ko daugelis „Super Smash Bros.“ profesionalų teikia pirmenybę kineskopiniams televizoriams, o „Guitar Hero“ ir „Rock Band“ naudoja įvesties gaišties kompensavimo mechanizmus.

Aukštesnis kadrų kaitos ir vaizdo atnaujinimo dažnis ne visuomet užtikrina mažesnę įvesties gaištį, bet tikrai padeda. „Predator Z650“ palaiko iki 120 Hz siekiantį vaizdo atnaujinimo dažnį, kuris, atkuriant žaidimą 120 FPS, turėtų ženkliai sumažinti jo įvesties gaištį.

Deja, didžiausia tokiu dažniu palaikoma rezoliucija siekia tik 1280×720. Ją kur kas realiau išgauti stabilius 120 kadrų per sekundę neturint galingo kompiuterio, bet neverta stengtis. „Predator Z650“ nepalaiko nei „G-Sync“, nei „FreeSync“ atnaujinimo dažnio ir kadrų kaitos sinchronizacijos, todėl net menkiausi kadrų kaitos svyravimai sukelia vaizdo trūkinėjimus, o nuo jų apsauganti vertikali sinchronizacija tik dar labiau padidina įvesties gaištį. Be to, kas norės per visą sieną matyti 1280×720 raiškos vaizdą, kai žaidimų ir filmų gerbėjams 2-3 kartus mažesnės įstrižainės televizoriuose jau nebepakanka 1920×1080?..

Iš pradžių aš irgi bijojau, kad natūrali „Predator Z650“ rezoliucija, siekianti 1920×1080, bus per maža. Nė neketinau projektuoti vaizdo minimalia 124 cm įstrižaine, kuriai jos būtų tikrai pakakę, nes panašios yra daugumos aukštos raiškos televizorių ekranai. Pagrindinis projektoriaus pranašumas yra vaizdo mastelis, o ne jo kokybė, kuria jis niekada neprilygs nei televizoriams, nei monitoriams.

Pasirinkau 302 cm įstrižainę – didžiausią, kokią leido turima siena ir balta paklodė, ir likau pakerėtas to, ką gali 16,5 mm „Dark Chip 3“ veidrodinė sistema iš „Texas Instruments“. Žiūrint iš 5 m atstumo net ant paprasčiausios paklodės projektuojamas vaizdas itin ryškus, nors aštrumu labiau primena kineskopinį negu skystųjų kristalų ekraną. Besibaiminantiems, jog pikselių tankis bus per mažas, reiktų nepamiršti, kad absoliuti dauguma kino teatrų teberodo filmus 2048×1080 raiška.

Ir iš tiesų, skaičiavimai rodo, kad norint įžiūrėti visas detales 1920×1080 rezoliucijos ir 302 cm įstrižainės ekrane, nuo jo būtina sėdėti ne toliau kaip už 4,5 m. Optimalus įstrižainės dydis yra 375 cm, tad norint mėgautis geriausiu vaizdo kokybės ir dydžio santykiu gali tekti atsitraukti dar kokiu metru toliau.

Maksimali įstrižainė dvigubai didesnė – 762 cm. Tokiam 2200 lm šviesumo projektoriui kaip „Predator Z650“ ji pasiekiama tik idealiomis sąlygomis, visai kaip ir kosminis 20 000:1 kontrasto santykis. Nebent, aišku, tenkina išblukęs vaizdas. Kuo prasčiau jį atspindi paviršius, ant kuriuo jis projektuojamas, ir kuo stipresnė patalpoje tvyro šviesa, tuo mažesnis kontrastas, o sykiu ir jo didžiąja dalimi lemiamas vaizdo ryškumas, spalvų grynumas ir atspalvių gausumas.

Tai, kad „Predator Z650“ aprūpintas artimo fokuso lęšiais ir gali projektuoti 254 cm įstrižainės vaizdą iš 1,5 m atstumo, iš galo ir priekio, pastatytas ir pakabintas, smarkiai vietos jam paieškas – iki pilnos laimės trūksta tik optinio vaizdo pozicionavimo, vietoje kurio siūlomas raišką aukojantis skaitmeninis.

Jautrumas aplinkos sąlygoms erzina lygiai taip pat kaip ir visuose kituose projektoriuose. Naudodamasis juo dieną užtrauktomis žaliuzėmis turėjau kaskart parjungti vaizdo profilį į patį šviesiausią, o vakare sugrįžti prie savojo, sukalibruoto specialiai tam kambariui, kuriame stovi projektorius.

Kadangi įvesties gaištis visais nustatymais daugmaž identiška, geriausiai „Predator Z650“ galimybes išnaudoja ne žaidimams skirti „GameAuto“, „Bright FPS“ ir „Dark FPS“, o sRGB ir „Dark Cinema“ vaizdo nustatymai, kuriais spalvos artimiausios sRGB ir Rec.709 standartų vertėms. Geriausias rezultatas pasiekiamas rankiniu būdu iš pradinių padėčių pašviesinus gamą (2.0->2.2), sumažinus mėlynos (Gain B 50->47) ir padidinus raudonos bei žalios spalvų temperatūrą (Gain R 50->53, Gain G 50->52). Gaunama kažkas panašaus į tai, ką žaidimų ir filmų kūrėjai matė savo darbiniuose ekranuose.

Didelis ekranas palieka didelį įspūdį. Kai žaisdamas „Sleeping Dogs: Definitive Edition“ užšokau ant motociklo ir spustelėjau akceleratorių, atrodė, kad tuo su visa sofa įlėksiu į Honkongą – priešais mane buvo ne ekranas, o tikrų tikriausias portalas į virtualų pasaulį. „Doom“ užpylė kambarį skaisčiai arteriniu raudoniu. „Limbo“ buvo geras pretekstas apsimesti, kad reguliuoju kontrastą – tam jis tinka ne ką prasčiau už italų neorealistinius filmus. Kolosali ekrano erdvė sustiprino grandiozinių „Final Fantasy XV“ peizažų sukeliamą įspūdį.

Patyriau ir šokių tokių nusivylimų. Panašu, kad „Dead Rising 3“ turi problemų su įvesties gaištimi. Jei ir neturi žaidžiant televizoriumi ar monitoriumi, tai turi žaidžiant per „Predator Z650“. „Forza Horizon 2“ įvesties gaištis visai pakenčiama. Tikslumo šiame žaidime reikia mažiau negu „Forza Motorsport 6“, kurį taip pat išmėginau. Kaip ir „Forza Horizon 3“, šįkart jis man nebebuvo toks gražus kaip tada, kai pastarąjį kartą jį mačiau 4K raiška „Predator“ nešiojamame kompiuteryje. Pojūčiai iš „FIFA 17“ ir „NHL 15“ liko tokie patys. Pradėjau „Killer Instinct“, bet nusprendžiau juos užbaigti televizoriaus ekrane. Įvesties gaištis ėmė kelti paranoją.

Filmus žiūrėjau pasitaikius kiekvienai progai, ir pačius įvairiausius. „Interstellar“, „Bullit“, „Deepwater Horizon“, „Hands of Steel“, „TRON: Legacy“. Keletą „Grand Tour“ serijų. Dokumentines juostas „Africa: The Serengeti“, „Ocean Oasis“, „Amazonia 3D“ ir „Wonders of the Arctic 3D“. Nenustojau grožėtis vaizdais net tada, kai po kelių savaičių jie man tapo kasdienybė.

Mažiau sužavėtas likau tik 3D technologijomis. „Predator Z650“ palaiko „Nvidia 3DTV Play“ standartą. Projektorius suderinamas su populiariausiais formatais ir atkeliauja su dviem poromis akinių. Maniau, jog 3D filmai išnyko antrąkart dėl to, kad dauguma juos matė ne visai tam pritaikytose mažuose televizoriuose, bet pasižiūrėjęs, pavyzdžiui, „TRON: Legacy“ priėjau išvados, kad tai įvyko todėl, kad visi tie efektai tik blaško dėmesį.

Nemažai kritikos sulaukė „Predator Z650“ DTS garso sistema. Aš, priešingai, kaip tik likau ja labai patenkintas. Klausantis „AC/DC Live At Donnington“ ir „Red Hot Chilli Peppers Live in Milan“ koncertų, kaip ir žiūrint filmus nei žaidžiant žaidimus, nė karto nekilo noro prisijungti ausines ar per „Bluetooth“ transliuoti garso į mobiliąsias kolonėles. Du 10 W galios garsiakalbiai skamba taip, lyg nuo jų specifikacijų keletas nulių būtų netyčia nubyrėję į kitas, pavyzdžiui, kontrasto santykį.

Galingas garsas padeda nuslėpti projektoriaus skleidžiama triukšmą, siekiantį ir, esu beveik tikras, viršijantį deklaruojamus 33 dB. Jo nesigirdi žaidžiant ar žiūrint filmus, bet neįmanoma ignoruoti, nepastebėti, lygiai kaip iš jo sklindančios šilumos – „Predator Z650“ įkaista iki 40 °C.

Temperatūrą galima sumažinti perjungus projektorių iš standartinio į taupymo režimą. Juo iki 1760 lm susilpnėja lempos šviesa. Vaizdą tenka perkalibruoti, bet nuo 3000 iki 4000 („Eco“) arba 6000 („ExtremeEco“) valandų prailgėja maksimalus jos tarnavimo laikas. Nauja lempa turėtų atsieiti 50–100 €.

„Predator Z650“ atrodo geriausiai, kai negalvoji apie jį kaip žaidimų projektorių. Kontrasto gylio, spalvų raiškumo, optinio tikslumo ir netgi funkcionalumo deriniu jį pranoksta tik brangesni konkurentai, tačiau įvesties gaištimi prilygsta net žemesnės klasės modeliai. Taip jau nutinka, kai namų pramogoms skirtą projektorių, atnaujini pagrindinius jo komponentus, bet prisimeni, kad jis bus skirtas žaidimams, tik jau perdažęs jį agresyviomis spalvomis. Keista, jog „Acer“ šitaip susimovė, net jei ir sukūrė kokybišką vaizdą už konkurencingą kainą siūlantį projektorių.