Kadangi prieš dešimt metų kompiuterių naudojimo kultūra buvo ypač žema, tada visi žiūrėdavo į tik vaizdo plokštės megabaitus ir procesoriaus gigahercus. Tai kvailai manijai nepasidaviau ir aš pats. Rezultatas – naudojami standartiniai, pigūs aušintuvai (kurie dominuoja ir dabartiniuose kompiuteriuose) buvo triukšmingi, tačiau po poros metų viskas pakrypo dar blogesne linkme – visuose keturiuose ventiliatoriuose (korpuso, maitinimo bloko , vaizdo plokštės, procesoriaus aušintuvo) iš guolių jau buvo likę tik šipuliai – teko viską keisti.

Su nauja aušinimo sistema kompiuteris dirbo labai keistai – tais laikais viskas atrodė taip tylu. Tai net šiek tiek privertė suabejoti kompiuterio galimybėmis. Jeigu kompiuteris tylus, reiškia, kad jis yra silpnas? Juk ir automobiliuose nebūna trijų su puse litro variklio, kuris dirba tyliai, arba bent jau nebuvo tais laikais. Tačiau iš tikrųjų tas triukšmas pasireiškė tarsi kokiame tipiškame lietuvio BMW su pačiu silpniausiu varikliu ir milžinišku duslintuvu vien žmonėms gąsdinti.

Na o dabar manau, kad kompiuteris, kuris skleidžia bent menkiausią garsą negali savęs laikyti tikru kompiuteriu. Net ir nešiojamieji, kurie paprastai yra laikomi pačiais tyliausiais man yra per garsūs. Taip, taip – galima susikonfigūruoti tokią sistemą, kurios veikimą, išjungus ekraną, išduos nebent šviečiančios lemputės. Tam yra daug būdų, aišku veiksmingiausia būtų naudoti visus iš karto. Tad metas aptarti juos.

Korpusas

Korpusai yra ypač svarbus dalykas, norint uždildyti kompiuterį. Net ir neskleisdamas jokio garso (jei sisteminius ventiliatorius nelaikytumėme korpuso dalimi) jis gali tapti rimta barikada kelyje į išsvajotąją tylą, net jei ir kiti sistemos elementai nemėgsta gadinti ausų.

Tokios korpusų serijos, kaip Thermaltake Soprano, Fractal Design Define, ar kai kurie Nexus, Cooler Master gaminiai turi garsą slopinančias medžiagas. Dėl to komponentų skleidžiamas garsas išlieka jo viduje ir yra negirdimi už jo ribų. Nepamirškite, kad tokie korpusai yra gerai izoliuoti nuo išorės, dėl to vidinių komponentų temperatūros yra šiek tiek aukštesnės.

Čia kyla šiokia tokia dviprasmybė. Korpusui esant izoliuotam reikia greitesnių ventiliatorių, norint pasiekti norimą oro pralaidumą. O jie skleidžia papildomą triukšmą.

Pats baisiausias dalykas tylos entuziastams dažnai yra net ne ventiliatoriai, o kietasis diskas. Jo traškesys ne tik aiškiai girdimas, bet ir turi nervingumą keliantį poveikį. Dažnai matau kaip žmonės bando spręsti šią problemą keisdami kietąjį diską, tačiau tai yra labai blogas sprendimas – problema paprastai slypi pigiame korpuse. Reikia ieškoti sprendimų su guma padengtais laikikliais, geriausia kad diskas įsidėtų į plastmasinį stalčių. Guminės maitinimo bloko vibraciją mažinančios kojelės taip pat yra privalomas šiuolaikinio korpuso atributas.

Beje yra vienas efektyvus būdas kovoti su kietojo disko virbacijomis. Tai – SSD diskai. Taip, jie brangūs, bet neturi judinčių dalių, tad neskleidžia nė menkiausio garselio. Galime jį naudoti ir tik kaip sisteminį diską, kada įprastinis „hardas“ ims traškėti tik palietus jame esančią informaciją.

Tylią sistemą galime surinkti ir nebrangiame dviejų šimtų litų vertės korpuse. Jis nesaugos mūsų nuo triukšmo, kuom pasižymi brangesni, specialiai parengti modeliai, tačiau ir nedarys papildomų problemų tokių kaip vibraciją, kurią gausime korpuse už penkiasdešimt ar šimtą litų.

Aušintuvai

Iš karto nuliūdinsiu, jog su gamykliniu procesoriaus aušintuvu tylos nepasieksite. Net ir dirbdamas aukštais sūkiais jis nesugeba tinkamai atvėsinti procesoriaus , o siekiant tylos reikia tokio aušintuvo, kuris net ir dirbdamas žemomis apsukomis užtikrintų vėsų sistemos darbą.

Norint pasiekti geriausią tylos ir našumo santykį rekomenduojame rinktis kuo didesnio formato modelius. Ant jų sumontuoti ventiliatoriai yra pritaikyti dirbti žemomis apsukomis ir lyginant su greitesniais mažyliais atlieka tiek pat ar net daugiau darbo.

Pereikime prie ventiliatorių. Ar žinote kuom matuojamas triukšmas? Manote, kad decibelais? Ventiliatorių rinkoje tai negalioja. Čia geriausiai triukšmingumo ir aušinimo našumo santykį apibūdina litas euras bei apsukos per minutę. Jeigu matote, kad gamintojas sako, kad jo aušintuvas skleidžia vos 10 decibelų garsą, tai dar nereiškia, jog jis bus tylesnis už 30 decibelų ventiliatorių. Viskas priklauso nuo gamintojų suktumo ir skaičiavimo metodikos.

Tad renkantis ventiliatorių geriausiai jo triukšmingumo charakteristikas apibūdina kaina ir sūkių skaičius. Dar galime paminėti guolių tipą, tačiau tai jau kainos sudedamoji dalis. Patys pigiausi ventiliatoriai, kainuojantys vienaženkles sumas dažniausiai yra nieko verti, kadangi mėgsta triukšmauti ir gesti. Pigiausi bent kažko verti ventiliatoriai kainuoja nuo 20 litų.

Triukšmingumo klausimu geriausias sprendimas – daug minimaliais dažniais dirbančių ventiliatorių. Tai leidžia pasiekti tyla ir gerą aušinimo efektyvumą. Vienintelė problema, kad kyla išleidžiamų pinigų kiekis.


Maitinimo blokas

Jeigu žiūrėtumėme į maitinimo blokų pakuotės, suprastumėme, kad gyvename labai geram pasaulyje. Visi iki vieno blokai yra tylūs! Kadangi tylą kiekvienas suvokiame skirtingai, tai ir nėra jokios konkrečios ribos, nuo kurios būtų leidžiama rašyti, kad blokas yra tylus.

Jei turite ypač pigų maitinimo bloką, reiškia kad jis tikrai bus triukšmingas. Visų pirma dėl to, kad jis išskiria ypač daug karščio, versdamas ne tik aktyviąją galią į karštį, bet ir pasyviąją, kurios skaitliukas neskaičiuoja, bet vienintelis dalykas, ką blokas gali su ja daryti – kaitinti save (Passive PFC blokai).

Kad ir kiek gamintojai stengtųsi tildyti bloką, niekada veikiantis ventiliatorius nepasieks 0dB. Yra blokai neskleidžiantys jokio triukšmo, kadangi neturi ventiliatoriaus. Toks blokas yra brangesnis, silpnesnis, be to pasirinkus tokį sprendimą turėti gerai vėdinamą korpusą, kas automatiškai taps triukšmo šaltiniu.

Idealiu pasirinkimu tampa pusiau pasyvūs maitinimo blokai. Esant žemoms apkrovoms jų ventiliatoriai nesisuka. Pavyzdžiui manasis šaltinis pradeda dirbti pasiekus 40 procentų maksimalios galios. Taigi net ir žaidžiant jis dažniausiai lieka neveiksnus. Tokiu sprendimu dažniausiai gali pasigirti didelio efektyvumo modeliai, turintys 80 Plus Gold ar Platinum standartus.

Vaizdo plokštė

Ankščiau buvo galima nusipirkti ir gan galingas pasyvias (turinčias aušintuvą be ventiliatoriaus) vaizdo plokštes. Dabar tokius aušintuvus dažniausiai turi tik pačios pigiausios kortos, kurių žaidėjas į savo kompiuterį niekada neįsileis. Nejau žmonės nebenori tylos?

Nori. Tiesiog ankščiau siūlytos vaizdo plokštės buvo tai, ko niekas nenori daugiau prisiminti. Norint naudotis tokiomis kortomis reikėjo ypač geros korpuso ventiliacijos. Todėl dažnoje sistemoje tokios plokštės, kaip GeForce 7600GT vaizdas užstrigdavo pačiame žaidimo įkarštyje. Nuo to laiko į pasyvų aušinimą kreivai žiūri tiek vartotojai, tiek patys gamintojai.

Gali susidaryti vaizdas, kad nebeįmanoma gauti tylios vaizdo plokštės, bet jis būtų visiškai klaidinanti, Jeigu perkate nestandartinį aušinimą turinčią vaizdo plokštė su keliais ventiliatoriais, sistema turėtų būti ir tyli ir vėsi. Kadangi jos yra tik truputėlį brangesnės už gamyklinius variantus, manau tokį aušinimą rinktis privaloma visiems.

Išskirti galima nebent Asus Strix seriją. Jis sukasi tik labiau apkrovus plokštę, o ramybės būsenoj jis net nejuda ir garantuoja idealią tylą. Tikėkimės identiškų sprendimų pavyks netrukus surasti ir likusių gamintojų produkcijoje.

Nerekomenduočiau rinktis vaizdo plokščių, turinčių „blower“ tipo ventiliatorių. Jos yra ir karštos ir labai garsios. Tačiau dažnai AMD ar nVidia uždraudžia brangiausiuose modeliuose naudoti kitokius sprendimus. Toks pasirinkimas geras nebent norint keisti aušintuvą iš standartinio į kažką iš geriausiųjų klasės – pavyzdžiui „Prolimatech MK-26“ ar „Arctic Cooling“ sprendimus. Tiesa tai kainuos papildomus 200 – 300 litų, tačiau rezultatas turėtų būti idealus tiek aušinimo, tiek garso atžvilgiais.


Aušintuvų valdiklis

Aušintuvų valdiklis – daiktas, kuris nei garsą sunaikins, nei temperatūras sumažins. Tačiau jis leidžia pasirinkti optimalų variantą tarp aušinimo našumo ir triukšmingumo. Dauguma brangesnių korpusų turi tokius valdiklius, tačiau jei jo neradote savo kompiuteryje – puiki proga nusipirkti pačiam.

Kalbant apie ventiliatoriųs užsiminiau, kad optimaliausias variantas turėti kuo daugiau ventiliatorių, dirbančių minimalias greičiais. Taikant šią strategiją, reikalingas įrenginys, leidžiantis nesunkiai prijungti daug ventiliatorių bei galintis juos priversti dirbti kuo lėčiau.

Pigiausias variantas – paprasčiausiais slankikliais kontroliuojami greičių valdikliai. Jie keičia pro ventiliatorius tenkančios srovės įtampą ir taip verčia juos suktis lėčiau. Valdymo skydas yra įmontuojamas į priekinėje panelėje esantį 5,25 colių stalčių. Viskas paprasta ir elementaru.

Norintiems daugiau galima rinktis žymiai įdomesnius variantus. Tai ekranus turintys valdikliai. Jie dažniausiai turi temperatūrų sensorius, pranešančius apie vietos, kurioje jie pritvirtinti karštį. Pagal tai galima nustatyti automatinį apsukų reguliavimą. Dažnai tokie valdikliai turi valdymą lietimu bei tampa ne tik ventiliatorių valdymo priemone, bet ir kompiuterio puošmena.

Aušintuvų valdiklis yra privalomas tyliojo kompiuterio atributas. Tačiau jis veiksmingas išsprendus kitas, ankščiau išvardintas bėdas, nes bandyti tildyi standartinį aušintuvą ir pigius ventiliatorius turinčią sistemą yra bergždžias reikalas, geriausiu atveju pasibaigsiantis triukšmingumo nesumažėjimu, blogiausiu – sistemos perkaitimu.