Ir pradedame paskutinę pirmo turo partiją nuo wwizo smagaus rašinėlio apie jo garsą.

Šio rašinio konkursinis numeris 9 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite jau nuo šio vakaro 😉

Mano garsas…

Tyla. Nuostabi tyla. Netobula (vasara: paukščiukai, šlamesys ir t.t…), bet visgi nuostabi. Seniai patirtas jausmas. Kodėl?
Na pradekime tuo, jog visą penktadienį buvo apėmęs labai įdomus noras – paklausyti geros muzikos. Būtent tada ir iškilo išganingasis klausimas – kas tai yra gera muzika? Nusprendžiau išsiaiškinti.

Dėl vieno dalyko suklydau iškart – klausti draugų neverta. Tuoj mano smegeninė pradėjo pildytis metalais, rokas, progresyvais visokiais… Vienas, toks išmintingesnis bičiulis, pareiškė nuomonę jog kiekvienas turi savo individualų stilių ir gera muzika kiekvienam atrodo skirtingai. Dar pasiūlė paklausyti Pink Floyd`ų (išties visai nieko muzika). „Et, – pamaniau, – gal jo ir tiesa? Tada kokį stilių mėgstu aš?“
Nusprendžiam paklausyti visų stilių, o kadangi nenorėjau savęs kaltinti prastu dainų išrinkimu, tai šoviau per klubus, barus ar dar kaip ten kitaip savo susirinkimų vietas vadina naktinis jaunimas. Stebėjimų rezultatai:

1. Nežinau kaip man šovė į galvą metalistų baran pasukti pirmiausia? Tikriausiai jame apsilankiau todėl, jog jis arčiausiai namų… Viena supratau tikrai – alus ten pigus… O muzika, na muzika kaip čia pasakius, kad neįžeidus – panašėjo į mažo kauko uždaryto kolonėlėse ir visu triukšmu besiprašančio jį iš ten išleisti kauksmą… Nežinau ar alaus perdaug sriūbtelejau ar taip pagailo savo vaizduotės vaisiaus, bet paprašius padavėjos pakeisti muziką į mane sužiuro kiek perdaug akių… Lekiam lauk…

2. Už kokio puskilometrio aptinkame kitą klubą. Užeiname… Ant scenos sėdi vaikinukas su gitara, kažką tyliai verkia į mikrofoną. Maloni muzika, rami. Kiek per rami. Tad atsiskaitęs už gėrimus palieku jį liūdėti ir džiaugtis priešais negausią publiką. Einam toliau…

3. Kadangi po tokios lyriškos muzikos apėmė keista nuotaika, nusprendžiau prasiblaškyti. Sukam į linksmesnį klubelį. Opa! Įžengiam. Geras garsas. Daug žmonių… Visi šoka pagal nemirtingo ACDC gabalo T.N.T. ritmą. Įsiliejam į šurmulį, pašokam pagal Nirvaną ir Korn`us. Pailsim. Vėl pašokam… Et, jau ir klubas užsidarinėja. Vingiuojam paryčiais namo.

— Pažadina neaiški muzika – kambariokas linksminasi… O jau ir 2 valanda popiet. Ir ką aš vakar veikiau?… Ooo. Nebaigti reikalai. Dušas, apsirengiam, miestas, pietūs. Po truputį vakarėja ir šiam vakarui atsiranda naujų klubų paieškoms.

4. Šį vakarą pradedam ten kur baigėm praeitą, nes toje pačioje vietoje koncertuoja punk-roko grupė. Įdomu kas ir kaip. Pastebėjimas perklausius vos kelias atliekamas dainas – ar mes išties tokie nekūrybingi? Dauguma dainų tiesiog perdainuojamos, o tos, kurios sukurtos savo lyrikomis labai panašėja į užsienio kolegų darbus. Išgelbsti priminimas mobiliajame, jog pats laikas keliauti į visai kitokį klubą…

5. Panelės mini sijonais, vyrukai su „Nike“, „Adidas“ ir „Audimas“ „kostiumais“, nebrangus įėjimo mokestis ir keisti žvilgsniai į mane prasilenkiant pro šalį, stebino ne ką labiau nei muzika viduje. Garsas. Ne, ne… GARSAS. BOSAI. GRIAUDULYS. Cyyyyyyyyyyyyyypimas. Viskas viename. Muzika įdomiai džiugino, nusprendžiau pastebėti viską pusvalanduką. Apsižvalgyti, įsijausti. Nustebino šokėjų susikaustymas. Toks jausmas, kad vaikinai bijo pakviesti merginas šokti. Bet klubas, manau, atrado tam sprendimą: užsisakius kokteilį barmenas pasiūlo man „apvalių“. Mandagiai atsisakęs ir sumokėjęs už kokteilį pėdinu lauk… Muzika gal dar ir nieko, bet aplinka įtakoja…

6. Šiaip aš pratęs klubus skirstyti i „skyles“, „paprastus“ ir „prabangius“. Dviejuose pirmuose jau lankiausi, liko tik paskutinis, tad sumokėjęs nemenką (studento kišenei) įėjimo mokestį įvairuoju vidun. Apstulbina apsaugos intensyvumas ir patikrinimu gausa. Na nieko, praeinam… tada nustembu dar labiau – prabanga. Išties gražu ten viduje. O ir plokšteles suka žmonės pseudonimais, kurie tau jau girdėti. Go-go šokėjos palaiko šokančiuosius, o nuo perkaitimo tokioje karštoje atmosferoje saugo kartas nuo karto salę užtvindančios šalčio bangos. Na linksma… Tik viena beda – ir šitos muzikos nesupratau…
Paskutinį klubą palieku paryčiais – prieš pat jo uždarymą (nesinorėjo pinigų išmest balon). Važiuoju namo…

Rytas. Tyla. Nuostabi tyla. Netobula bet vis tiek nuostabi. Seniai patirtas jausmas. Toks paprastas ir toks pat malonus kaip gerti šaltą vandenį karštą vasaros popietę. Kartais tai kas paprasta būna daug nuostabiau už tai kas sudėtinga. Užmiegu girdėdamas taip sunkiai ieškotąją gerą muziką – tylą…