Kanados Otavos miesto universiteto teisės profesorius Michael Geist pristatė gana įdomų darbą, kuriame vaizdžiais pavyzdžiais iliustruoja, kaip Kanados Įrašų bendrovių asociacija perdeda ne va dėl keitimosi bylomis(p2p) programų patiriamą žalą.

Norėdama patraukti visuomenės dėmesį, asociacija padidino pelno prognozes ir neseniai pasiskundė, jog dėl piratavimo patiria daugiau nei 450 mln. Kanados dolerių nuostolių per metus. Teigiama, jog piratavimas per pastaruosius penkis metus, nuo 1999 iki 2004, asociacijos atstovaujamoms įrašų bendrovėms padarė daugiau nei 2 milijardus Kanados dolerių nuostolio.

Įdomu, kad jei pažvelgsime į pardavimų apimtis pamatysime, kad nuo 1999 jos sumažėjo vos 432 mln. Kanados dolerių. Likę 1,5 mlrd. nuostolio tiesiog „priaugo“ dėl nuolat didinamų pelno prognozių, nepaisant to, kad pardavimai augti nė nesiruošia.

Naujai išleidžiamų albumų ir singlų pastaruoju metu gerokai mažiau, nei anksčiau. Stambūs prekybos tinklai, parduodantys daugiau nei pusę įrašų Kanados rinkoje, nėra linkę apsirūpinti didelėmis atsargomis, na o tai ir sąlygoja gerokai smuktelėjusius pardavimus.

Dabar belieka išnagrinėti, iš kur atsirado 432 mln. nuostolių. Įrašų bendrovių asociacija nuolat akcentuoja piratavimą, tačiau vien kompaktinių diskų savikainos mažėjimas per ta laiką turėjo kompensuoti 50 mln. praradimą.

Dar vienas įrašų industrijos pamirštamas pajamų šaltinis – mokestis už tuščius kompaktinius bei kietuosius diskus, kurio prieš paplintant piratavimui nė nebuvo.

Taigi, štai kaip Kadadoje skaičiuojami nuostoliai, patiriami dėl piratavimo – be pagrindo didinami pardavimų lūkesčiai, neatsižvelgiama į mažėjančią savikainą bei naujus mokesčius. Nenuostabu, jog tokiu būdu gaunamos dėl piratavimo ne va patiriamų nuostolių sumos dažniausiai būna įspūdingos. Kažin, kaip šis procesas vyksta Lietuvoje?