Naissance (pranc.) – gimimas.

Iš „NaissanceE“ nesitikėjau nieko. Pirmieji pamatyti žaidimo eigos paveiksliukai su vienodais, tekstūrų neturinčiais baltais koridoriais didesnių emocijų manyje nesukėlė. Bet jau tada buvo aišku viena. „NaissanceE“ yra išskirtinis. Tai reiškinys, kuriam veikiau priskirtum etiketę „projektas“. Ir nesuklystum, nes iš tiesų šis ant „Unreal Engine 3“ variklio sukamas žaidimas primena didingą meninį eksperimentą, kuriam analogų, bent duotuoju momentu, nesugalvoju. Taip, vis dėlto „NaissanceE“ neišvengiamai turi elementų, pasiskolintų iš kitų žinomų žaidimų, bet kol kas nesiplėsiu. Jei atvirai, nežinau, ar tai desperatiškas pavasario šauksmas, ar tiesiog mano neslepiamas susižavėjimas itin atmosferiškais kūriniais privedė prie to, ko vedamas ir rašau apžvalgą. O rašyti ją sunku, nes žaidimas yra nuostabus. Jis toks nuostabus, kad aš jau beveik nebelaukiu pirmos šių metų pusės hitų ir veikiau dar kartą sužaisiu „NaissanceE“, vien tam, kad sugrįščiau į kolosalų ir didingą jo pasaulį bei vėl pajusčiau TÀ sunkiai žaidimuose beaptinkamą šiltą vienišumo, melancholijos, neapsisprendimo jausmą. Tokį mielą nerimą, kai tamsiais vakarais pasakai sau, jog tai ką žaidi yra gerai, kad to nesinori nutraukt. Visiškas eskapizmas? Veikiau pirmieji tvirti, eksperimentiniai žingsniai link to, kas ateityje turės dar vienos sunkiai pagydomos priklausomybės pavadinimą.

Bet nesugrįšiu. Bent artimiausiu metu. Nesinori bent kiek iškraipyti patirto įspūdžio, todėl tai kol kas pasiliksiu galvoje ir ant pečių. Norėčiau papasakoti apie patirtą įspūdį ir atmosferą, tačiau nerimauju, kad to padaryti gali ir neišeiti. Manau, kad visų įspūdžių, susijusių su „NaissanceE“ nesugebėčiau tiksliai nupasakoti niekam. Bet jei labai reikia, galiu pasakyti, kas sukasi mano galvoje. O sukasi ten „Half-Life 2“.

Nereikia nė klausti, ar prisimenate tą jausmą, kai pirmą kartą atsidarėte traukinių stoties duris ir pamatėte Septynioliktąjį Miestą, kai patekote į mėlynoje prieblandoje skęstantį Nova Prospektą, arba kai pirmą kartą atsidūrėte Citadelėje. Garso ir vaizdo sintezė tokia stipri, kad žaidėją kaip mat išpila prakaitas ir jis pats jaučiasi, lyg dalyvautų kažkokiame didingame projekte. Jis tarsi jaučiasi esąs įpareigotas elgtis atsargiai, kultūringai ir mandagiai. Tiesiog, mėgautis jaučiama atmosfera ir vertinti visa tai, ką žaidimas jam suteikia. Tiesa, „Half-Life 2“, o ir kituose atmosferiškai aukštą kartelę turinčiuose dideliuose žaidimuose, tokie kvapą gniaužiantys epizodai pakankamai greitai baigdavosi ir užleisdavo vietą kruvinoms batalijoms. „NaissanceE“ yra sukurtas vien iš tokių, sunkiai nusakomų momentų ir nors jis yra trumpas, atmintin įsirėžia ilgai. Turbūt, net ne kaip žaidimas, o veikiau kaip meno kūrinys, eksperimentas, projektas. Kažkas, kas nesivaiko pinigų, ko nematysime ant didžiausių žaidimų žurnalų viršelių, tačiau kas tyliai praneša apie tai, kas daugiau besidomintiems žaidimais jau senokai kelia daug emocijų, minčių bei neleidžia ramiai miegoti. „NaissanceE“ įrodo, kad iš pirmo žvilgsnio nyki variklio demonstracija gali būti meno kūrinys. Kad programuotojai gali būti menininkais. Jis galutinai užbaigia visas diskusijas apie tai, ar video žaidimai gali būti menas apskritai. Jei kas nors jums sakys, kad žaidimai negali prilygti didingiausiems kūriniams, parodykite jiems „NaissanceE“.

Grėsminga Jo didybė
Aš žinau. Pradžioje Jūs visi galvosite apie „Mirror‘s Edge“ ir „Portal“, bet ilgaainiui šie pavadinimai išblės. Taip, valdoma veikėja bėga koridoriais, dūsauja ir sprendžia galvosūkius. Tačiau, tokio didingumo, kokį demonstruoja „NaissanceE“ nematėte dar niekur! Aš kalbu apie lygių architektūrą ir žaidėjo vietą joje. Itin detaliai sukurtos konstrukcijos, besitęsiančios į visas puses tiek, kiek tik pajėgia įžiūrėti Jūsų akys. Galybė įvairių koridorių, klystkelių, nesibaigiančių atkarpų ir vos prieinamų platformų milžiniškame, tuščiame pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio neįveikiami (arba, tiesiog, neaprėpiami) lygiai, kurių galimas perėjimas yra tik vienas, tačiau, iš pažiūros – tai tik dar viena kosmetinė detalė. Viena iš daugelio.

„NaissanceE“ vietomis yra painus. Jis niekada neištiesia žaidėjui rankos ir nebaksnoja pirštu kryptimi, kuria reikia eiti. Jis siūlo pasikliauti nuojauta. Žaisdamas, dažnai ir ilgam įsitikindavau, kad turiu eiti keliu, kuris iš tiesų niekur neveda. Po valandą trukusios frustracijos, būdavau priverstas dar kartą apeiti milžiniškas patalpas (vien tai atima bent 10 minučių!) ir geriau įsižiūrėti į tolumoje esančias konstrukcijas – galbūt atsakymas ten… Turbūt, viena žaviausių žaidimo savybių yra tas atradimo džiaugsmas, kai patenki ant platformos, kuri prieš gerą pusvalandį atrodė tokia tolima ir nepasiekiama, lyg sukurta tik dėl vizualių sprendimų, kad nukrepti žaidėją nuo „reikiamos“ krypties; nusigavimas iki jos rodėsi tiesiog neįmanomas. Dažnai reikiamas kelias atrandamas tarsi netyčia. Jis nešviečia, kaip kituose žaidimuose, jo neįmanoma atskirti nuo kitų kelių, prieš tai jų neišbandžius. Niekada negali žinoti, kuriuo keliu eidamas progresuosi. Lieka eksperimentuoti, klysti, bandyti vėl ir mėgautis. Gigantiškame „NaissanceE“ pasaulyje tokie triukai tiesiog palieka be žado.

O kur ilgi vakarai, kupini apmąstymų apie tai, ar nušokęs štai ant tos atbrailos aš išgyvensiu. Galbūt, iš pažiūros, mirtinas šuolis – vienintelė išeitis? Labai nedosniai kūrėjų sudėlioti išsisaugojimo taškai sukuria neregėtą grėsmę, kai slinkdamas ant pusės metro atbrailos bijai pajudėti neteisinga kryptimi, nes bet kada gali nukristi į bedugnę ir tada teks pereiti pusę lygio iš naujo, kartu su visais sudėtingais šuoliais, kuriuos, sukandęs dantis, dar prieš valandą įgyvendinai. Deja, Jūs to nepatirsite, nes kūrėjai sukūrė pataisą, kuri padidina išsisaugojimų taškų skaičių. Taip, jie atėmė dalį atmosferos ir grėsmės, kuri taip tinka „NaissanceE“ pasauliui. Kita vertus, jie negalėjo pasielgti kitaip, nes tokiu atveju, didelė žaidėjų dalis šio žaidimo tiesiog nežaistų.

Ką jau bekalbėti apie apšvietimo efektus. Dažnai, apšvietimo dėka, painūs „NaissanceE“ lygiai tampa dar sudėtingesni ir, tuo pačiu, įdomesni. Tarkim, milžiniško lygio gale yra mechanizmas, kuris generuoja šviesos stulpus, be kurių Jūs nematytumėt tolimesnės atbrailos, ant kurios reikia užšokti. Nes lygyje tamsu. Jaučiate riziką? O ką jau bekalbėti apie aklinoje tamsoje ar akis deginančioje šviesoje esančius kambarius, kuriuose tyčia ar netyčia atsidūręs, galvoji ne tik, kaip kuo greičiau iš jų išsinešdinti, bet stengiesi apskritai bent ką nors įžiūrėti, kad susigaudytum, kur esi. Ir visų šių techninių stebūklų fone groja įspūdingos muzikinės kompozicijos. Dievaži, garso takelis išties magiškas ir didingas, lenkiantis daugumą didžiųjų žaidimų. Kaip ir visi kiti garsai. Herojės kvėpavimas, kurį, greitai bėgant, tenka išlaikyti kairiuoju pelės mygtuku, kad herojė neuždustų; besisukančių, judančių struktūrų šniokštimas šalia ir tolumoje, ventiliatorių burzgimas ir vėjo pūtimas priverčia patikėti viskuo. Ne vieną kartą pagavau save jautriai reaguojantį į bet kokį garsą žaidime, nes išties, kiekvienas garsas čia turi savo vietą, kažką reiškia ir išduoda. Telieka įsiklausyti. Pirmą vakarą prisėdęs prie „NaissanceE“, po 3 valandų seanso, staiga supratau, kad nenoriu jo išjungti. Žaidimas yra toks geras bene visomis prasmėmis, kad trūksta žodžių…

Jei atvirai, visi lygiai žaidime pribloškia savo išskirtinumu ir audiovizualiom bei interaktyviom idėjom. Jie be jokių skrupulų palieka vargšą žaidėją išsižiojusį. Tačiau, pačių didžiausių aplodismentų nusipelno antrasis – milžiniško sterilaus megapolio lygis, kurio vieno man asmeniškai pilnai užtektų pavadinti šį žaidimą veik tobulu. Šis nepakeliamai didelis lygis iš esmės yra viena vienintelė patalpa, kuri gaivališkai rėkia apie tai, ką dabar jau gali video žaidimai ir ko galime tikėtis ateityje. Keistai žavintis yra tas žinojimas, kad net ir išvaikščiojęs visais įmanomais keliais, klystekliais ir keliukais, vistiek nepamatysi nei pusės lygyje esančių struktūrų, sukelia euforiją. Aš seniai išgyvenau tokį pasitenkinimą žaidime. Šią patalpą galima drasiai demonstruoti aukščiosio lygio meninėse parodose, rodyti per „performansus“. Nereikėtų jokių komentarų – garso, vaizdo, pojučių bei žaismo sintezė sukelia neišvengiamą susižavėjimą. Kaip aš norėčiau, kad ateityje mes pamatytumėme daugiau panašios architektūros žaidimų…

Vertas atskiro paminėjimo ir trečiasis lygis, kuriame yra dar nematyta naujovė. Einant vienu iš koridorių, atsiranda įspėjimas: čia nieko nėra, eik atgal! Vėliau: jei eisi toliau, viskas pasibaigs! O pasukus už kampo tolėliau, „NaissanceE“ tiesiog išsijungia. Ir kaip tik tada aš susimąsčiau, dėl ko indie žaidimai lenkia didžiuosius AAA kategorijai priskiriamus produktus (dažnais atvejais, deja, produktus). Jie nebijo eksperimentuoti. Aišku, tai jau visiškai nugludinta ir išdiskutuota tema, tačiau man atrodo, kad po „NaissanceE“, nepriklausomi žaidimų kūrėjai taps dar drąsesni ir nepabijos netgi radikalių eksperimentų, koks „NaissanceE“ ir yra. Tai reiškia, kad jau netolimoje ateityje galime sulaukti dar daugiau kvapą gniaužiančių, savo idėjomis, tačiau ne finansiškai kolosalių projektų.

Ne veltui „NassanceE“ vadinau beveik tobulu. Vis dėlto, jis turi klaidų, kurios, tiesą pasakius, milžiniškame, o tuo pačiu ir itin kompleksiškame jo pasaulyje visai nieko nereiškia ir paminėjimo vertos nebent dėl varnelės uždėjimo apžvalgininko užrašuose. Kartais negalėdavau užšokti ant kai kurių objektų, nors atrodydavo priešingai; kartais, bėgant nesibaigiančiais, siaurais koridoriais, akimirksnį kiaurai sienas pamatydavau lygio patalpas. Užsirašiau šias dvi smulkmenas vien dėl to, nes jos žaidime tikrai yra, tačiau ar jos bado akis? Nemanau. Daugelis, uždusinti milžiniško žaidimo pasaulio, jų net ir nepastebės. Net jei klaidų būtų daugiau (neabejoju, kad taip ir yra), žaidimas prastesnis netaptų. Blogiausiu atveju, nukristų viena kita dešimtoji balo dalis kai kuriose apžvalgose.

Nukris ir pas mane tos penkios dešimtosios, bet tik dėl neblėstančios vilties, kad ateityje sulauksime daugiau tokio lygio eksperimentų. Tikiu, kad kompanija „Limasse Five“ su šiuo projektu paliks didelį pėdsaką žaidimų industrijoje, o kiti nepriklausomi (o galbūt ir priklausomi) kūrėjai, įkvėpti „NaissanceE“, netolimoje ateityje panaudos įspūdingus architektūrinius ir atmosferinius jo sprendimus savo kūriniuose. Tai neeilinis įvykis, kurį patirti privalo tie, kam įdomi techninė žaidimų ateitis ir tai, ką lygių dizaino sprendimai gali iškrėsti su žaidėjo jausmais. Nujaučiu, kad apie „NaissanceE“ didesnių diskusijų Lietuvoje nebus ir jis praslys, todėl aš noriu atkrepti Jūsų dėmesį ir pasiūlyti jį išbandyti. Lai didingos mintys apie žaidimų ateitį aplanko ir Jus!