Parašysiu šį sakinį iškart, nes man paprasčiausiai niežti pirštai: „Batman: Arkham Origins“, asmeniškai man, yra geriausias iš visų trijų „Arkham“ serijos žaidimų. Šios apžvalgos eigoje, neskubėdamas, aš pabandysiu paaiškinti kodėl, o abejojantiems mano kompetencija pasakysiu nedelsiant: „Batman: Arkham Asylum“ viską 100% surinkdamas perėjau du kartus (abu „hard“ sudėtingumo lygiu), o „Batman: Arkham City“ perėjau vieną kartą ir, jei atvirai, iki šiol gailiuosi. Tuo tarpu „Batman: Origins“, nors jo ypatingai ir nelaukiau, parodo bei padaro viską taip, kaip ši žaidimų serija turėjo ir galėjo padaryti iškart. Gaila, kad viso to gero teko palaukti net keturis metus…

Kuomet pirmą kartą perėjau „Batman: Arkham Asylum“, aš tikrai buvau euforijoje, bet kadangi tai vyko dar 2009-ais metais, nebesiplėsiu. Vienintelis dalykas, kuris tada man rimtai kliuvo buvo tai, kad trūko Betmeno visatos priešų, nes paties žaidimo bei jo atmosferos išpildymas jų tiesiog reikalaute reikalavo. Tačiau tą intensyviai žadėjo naujajame „Arkham City“, todėl išpūtęs akis nekantriai laukiau. Niekada sau neatleisiu, kad 2012-ųjų „Gamescome“ netgi stovėjau eilėje tam, kad jį pažaisčiau, o po to visiems dar ir gyriau… Taip, žaidime buvo daugiau priešų, bet iš jų – jokios naudos. Įsimintinų kovų – vos kelios, o visi nauji veidai dingo nė trupučio nesudominę. Moters katės personažas išpildytas silpnai, lygiai su ja visai nereikalingi, o jau paties siužeto silpnumas… ir banalumas! Žodžiu, man tai buvo liūdno vaizdo žaidimas gerokai didesnėje už „Arkham Asylum“ teritorijoje, kur aš radau nulį gyvybės ir nuoširdžiai užknisančius bėgiojimus pirmyn-atgal. Keista, kad to visiškai nebematau ir nejaučiu „Arkham Origins“, o kiti, atvirkščiai, mato ir jaučia. Gal per daug persižaidė „Arkham City“?..

„Batman: Arkham Origins“ žaidėjus nukelia maždaug penkiais metais į praeitį, skaičiuojant nuo įvykių, matytų „Arkham Asylum“. Tai reiškia gerokai jaunesnį Briusą Veiną, taip pat jaunesnius jo priešus ir sumaniai sukaltą priešistorę, kuri turėtų ypač patikti tamsos riterio gerbėjams. Čia, šv. Kalėdų išvakarėse, Betmenas įsipainioja į neramumus Gotame, kuriuos, panašu, sukėlė Juodoji kaukė. Taip pat šis veidą slepiantis nusikaltėlis pasiūlo patrauklią pinigų sumą bet kam, kas pašalins iš akiračio patį Betmeną, o pats tuo metu daro bala žino ką. Žaidimo pasaulyje nuolat sukasi ir kiekvienas savo darbeliais užsiima visa krūva kitų tamsos riterio visatos priešų, tarp kurių pasitaiko ne vienas iki šiol žaidimuose nematytas veidas. „Batman: Arkham Origins“ tiesiog puikiai išpildo herojaus priešistorę: žaidėjas savo akimis gali pamatyti tikrai vykusias pirmųjų Betmeno pažinčių su didžiąja dalimi gerai žinomų veikėjų akimirkas. Kita vertus tikrai nesijaučia, kad žaidimas būtų nutolęs nuo komiksų, net priešingai – jis pakankamai tamsus, sumaniai parašytas, teisingai stilistiškai išpildytas ir tikrai neatrodo (ar bent jau neturėtų atrodyti), jog jame kažko trūksta. Ar kad ima kamuoti tariama monotonija, kuri, panašu, taip trukdo kitiems žaidimų kritikams. Džiaugiuosi, jog ši monotonija netrukdė jiems žaidžiant „Arkham City“… Bet kokiu atveju, „Batman: Arkham Origins“ yra nuoseklesnis, ne toks super-ambicingas kaip „Arkham City“ ir todėl žymiai geriau išpildantis savo siužetą, kuris, patikėk, tikrai maloniai netikėtas bei įtraukiantis.

Tikrai nerašyčiau, jei taip nebūtų, bet „Batman: Arkham Origins“ turi žiauriai gerą tempą ir tai žaidžiant tiesiog veža. Su tempu rimtų problemų turėjo „Metal Gear Rising: Revengeance“, kuris, kaip ir „Arkham Origins“, naudoja iki kaulų smegenų užėdusį pateikimą: yra tiek ir tiek nerealiai pavojingų žudikų, tad jie Tave arba Tu juos po vieną medžiosi. „Revengeance“ jų buvo per mažai, o geriausi išnaudoti pradžioje. Tuo tarpu „Batman: Arkham Origins“ jų ir užtenka, ir visi iki vieno sumaniai pataupomi bei metami žaidėjui tada, kai to mažiausiai tikiesi arba kai tai kaip nors netikėtai gerai įsipaišo į kitų įvykių eigą. Atvirai pasakysiu, kad likau patenkintas kiekviena kova ir beveik kiekvienu „Batman: Arkham Origins“ sutiktu priešu, nes visi jie buvo iš-pil-dy-ti. Su kiekvienu teko pakovoti, ko šiaip ir tikiesi iš žaidimo apie Betmeną ir kiekvienas pabūna ekrane ir pasako tiek, kad pabaigęs atskirą segmentą su juo jautiesi patenkintas. Be to šiame žaidime visas dėmesys nesutelkiamas vien į žudikus, kurie medžioja Betmeną – čia pilna veiklos bei kažkieno užvirtų košių, tad Tu net nepastebėsi, kaip užsimirši ir įsitrauksi, o tada iš niekur nieko būsi maloniai nustebintas (arba ne, nelygu kokie Tavo lūkesčiai šio žaidimo atžvilgiu).

Ko kažkuria dalimi trūko anksčiau ir kas yra dabar, tai visas didelis Betmeno urvas kartu su ištikimuoju Alfredu bei jo tikrai sąmojingais pastebėjimais. Smagu, kuomet toks dalykas integruojamas į žaidimą ir dar smagiau, kai tai padaroma skoningai, kaip kad šiuo atveju. Beveik jokių priverstinių vykimų į šį urvą žaidime nėra, o pačiam žaidėjui leidžiama jame užsibūti bei tyrinėti kiek tik širdis geidžia. Tiesą sakant visada smagu pakalbinti Alfredą – jo remarkos ir dar naivaus bei karštakošio Briuso Veino skrupulingi atsakymai į jas kažkaip maloniai nuteikia bei suteikia šviežumo jausmą, ko tikrai galėjai pasigesti žaisdamas ankstesnes dalis. Taip pat iš Betmeno urvo ir į jį patekti skirtas specialus lėktuvas, betwingas, kuriuo tuo pačiu galėsi persikelti į skirtingas Gotemo zonas tam skirtuose nusileidimo taškuose. Žinoma, pasigavę populiarių UbiSoft žaidimų bumą, „Batman: Arkham Origins“ kūrėjai taip pat pridėliojo radijo ryšio (ar susisiekimo?) bokštų, kuriuos būtina aktyvuoti, norint toje zonoje nusileisti iš savo lėktuvo. Bet, tenka pripažinti, į „Batman: Arkham Origins“ tai buvo integruota gana neįkyriai ir net pakankamai įtraukiančiai.

Miestas „Arkham Origins“ yra, kaip skelbiama, dukart didesnis už „Arkham City“. Na, asmeniškai aš jų nematavau, bet galiu pasakyti atvirai, kad skraidyti po Gotamą „Origins“ man nepalyginamai maloniau ir patogiau nei tai buvo praeitoje dalyje… Galbūt dėl to, kad čia jau iš karto duodamas Betmeno lyno patobulinimas, leidžiantis greičiau prisitraukti prie pasirinktos vietos ir dar nuo jos atsispirti, o gal tiesiog pats miestas kažkaip intuityviau sudėliotas, bet navigacija jame daug malonesnė. Galų gale bent kažkuria dalimi tai gali būti ir lėktuvo bei greito persikėlimo taškų nuopelnas, tačiau svarbiausia tai, kad viskas veikia ir sukelia puikias emocijas. Dar labai įsimena tai, kad šiame mieste, kaip ir dera, Betmenas kovoja ne vien su padugnėm, bet ir su policija, todėl gali tikėtis keleto tikrai įspūdingų momentų, nes jeigu naujieji kūrėjai ką nors sugalvoja (Warner Bros. Games Montréal), panašu, tai ir padaro bei išpildo iki galo. Na, ar bent jau tai, kas vyksta žaidime, sudėliojus mintyse visus įvykius pagal seką, atrodo logiška ir smagu, suteikia tam tikro įdomumo.

Kartas nuo karto Betmenui, kadangi jis, vis dėlto, yra „world`s greatest detective“, teks tirti tam tikras bylas, kurios jam pačiam atrodys aktualios ar įdomios. Pats tyrimas vyksta tiesiog skenuojant įvairius įvykio vietos objektus, bet įdomumas prasideda tuomet, kai Betmenas atsuka arba prasuka į priekį paties nusikaltimo rekonstrukciją, ieškodamas užuominų arba bandydamas išsiaiškinti, kur nukrito ar dingo jį dominantys įkalčiai. Viskas šiek tiek primena „Remember Me“ prisiminimų kaitaliojimą. Žinoma, nepranoksta, bet ir neatrodo kvailai: tirti visus nusikaltimus yra įdomu, smagu bei neabejotinai įneša šviežio vėjo, tik jis, lyginant su „Arkham City“, palankus ir tikrai pučia teisinga linkme.

Pats esminis žaidimo procesas, deja, išliko nepakitęs. Aš pats tikrai nemanau, kad tai blogai, nes „Arkham“ serijos pagrindas yra pernelyg gerai sukaltas, kad nusidėvėtų vos po trijų žaidimų („Assassin`s Creed serijos, panašu, sukaltas dar tvirčiau…), bet po teisybei kai žaidi tą patį apie dešimt valandų, eilinis susidūrimas su priešais, kuomet tenka žaisti sėlinant, ima varginti arba sukelia nenumaldomą norą bent jau garsiai atsidusti. Taip, o visa kita – beveik po senovei. Žinoma, dabar papildomų smagumo ir įsitraukimo taškų priduoda tai, kad pats Betmenas yra gerokai naivesnis ir dėl to gyvesnis. Tiesa, žaidime yra naujų žaisliukų, kuriais Betmenas galės naudotis kovoje ar tyrinėjant aplinkas ir ypač bandydamas surinkti visus Mįsliaus galvosūkius, bet kad tai revoliucingai pakeistų šiai serijai įprastą žaidimo eigą – nepasakyčiau. Kita vertus visos naujovės bei nauji žaisliukai juntamai praturtina tai, prie ko jau spėjai priprasti, todėl šiuo atveju daug kas priklauso nuo individualių žaidėjo prioritetų.

Tradiciškai žaidime apstu Mįsliaus paliktų galvosūkių bei specialių daviklių, kuriuos reikės naikinti. Šiaip nesuprantu, kodėl, bet būtent „Batman: Arkham Origins“ visi šio personažo galvosūkiai bei replikos ar komentarai susikramto kur kas maloniau nei praeitoje dalyje. Galbūt jiems iš tiesų reikėjo kiek paprastesnio pateikimo, kas, manau, puikiai atsispindi šiame žaidime. Tiesa, visko atomazga galbūt nėra nukelianti stogą, bet ji bent jau pranoksta pirmų dviejų „Arkham“ išrišimus. Kita vertus tam tikrais momentais norėtųsi kiek rafinuotesnio ir gal net nuožmesnio Mįsliaus personažo, bet prisiminus, kad kūrėjai sąžiningai žaidė laikydamiesi priešistorės scenarijaus, viskas lengvai susidėlioja į savo vietas.

Žaidžiant ausį ne kartą patraukė muzika, kuri kiekvieną kartą pasirodė keistai gera. Kai išsiaiškinau, kodėl – rezultatas nustebino, bet tuo pačiu ir paaiškino situaciją: kurti „Batman: Arkham Origins“ garso takelio buvo pakviestas naujas žmogus, Kristoferis Dreikas, ir jis savo užduotį atliko orientuodamasis į visiems gerai žinomo 1988 metų veiksmo filmo „Kietas riešutėlis“ garso takelį. Tai jam leido padaryti žaidimo priešistorės statusas, tačiau žaidžiant gana akivaizdu, kad šios serijos naujokas jautėsi kaip namie – garso takelis valdo. Maža to, muzikinės temos kažkaip prisiderina prie žaidėjo veiksmų ar tam tikrų lygių bei įvykių, nes jos juntamai dinamiškos ir gana gerai rezonuoja žaidėjo veiksmams ekrane. Veikėjų įgarsinimas, nors visiškai perrinktas iš naujo, taip pat palieka įspūdį. Nežinau, kas labiau patiko – veikėjų įgarsinimas ar pats žaidimo scenarijus, bet derėjo šie du dalykai tikrai išskirtinai gerai. Palieku nuošaly šį kartą tik grafiką, nes, po teisybei, šis grafinis variklis jau seniai turėjo būt paliktas nuošaly – kiek pabodo. Be to žaidime užtikau vieną kvailą klaidą (PC versija, steamas): Betmenas, aktyvuodamas vieną iš radijo ryšio bokštų, turi įlipto į ventiliacijos šachtą, tačiau jo rankos įstringa į pačią šachtą ir veikėjas nebepajuda. Taip įvyksta absoliučiai visais kartais, o alkani žaidėjai stenamo forumuose jau leidžia putas. Na, nieko ko nepakeis artimiausias pataisymas, bet kažkoks nemalonus skonis vis tiek lieka. Ypač, kai tai ne kokia slaptavietė…

Galų gale žaidimas, nepaisant tam tikrų niuansų, pagaliau išėjo toks, kokio, bent jau aš, laukiau jau labai ilgai. Pagaliau gerai išrašyti veikėjai, įtraukianti ir tikrai nenuspėjama istorija, gerai išpildytas žaidimo procesas, sumaniai parinktas tempas ir t.t. O tiems, kas peržaidę vieno žaidėjo kampaniją jausis „ant bangos“, visiškai atrištos rankos bandyti ir mėgautis žaidimu tinkle, kurį kūrė „Splash Damage“ studija. Žodžiu, turinio ir peržaidžiamumo galimybių čia tikrai netrūksta, tereikia noro. Ar verta pirkti? Kaip žaidėjas žaidėjui pasakysiu, kad taip (ypač jeigu patinka Betmeno personažas arba panašūs žaidimai). Kažkada, kuomet atsisveikinau su daugiau nei pusantro šimto litų už „Arkham City“, po žaidimo titrų jaučiausi nusivylęs, o pastarosios investicijos nelaikiau labai vykusia, tačiau šį kartą įvyko visiškai priešinga situacija – nusipirkau, žaidžiau ir nuoširdžiai mėgavausi. Seniai jau tokio žaidimo nežaidžiau ir dar seniau jaučiau panašų malonumą.

Pasikartosiu, bet tikrai gaila, kad „Batman: Arkham Origins“ nebuvo sukurtas anksčiau.