„Left 4 Dead“ pasaulį užkariavo kaip epidemija. Net zombių apokalipsė nesklistų taip greitai, kaip sklido šio žaidimo populiarumas. Įvairiausi kūrėjai ne kartą bandė atkartoti šią „Valve“ formulę. Charizmatiški veikėjai, nevisiškai tiesiniai lygiai, ir dirbtinio intelekto režisierius, netikėtai metantis gaujas priešų į žaidėjus – tą matėme ir pirmajame „Warhammer Endtimes: Vermintide“. O ką su šia formule padarė „Vermintide II“?

Veikėjų penkeriukė, nugalėjusi Skaven žiurkiažmogius pirmajame žaidime, grįžta. Pasaulio pabaiga – ne metas poilsiui! Tad nuniokotame Helgart regione herojai dar kartą susikaus su žiurkių ordomis. Tačiau šį kartą kenkėjai užmezgė aljansą su ligų ir entropijos Chaoso dievą garbinančiais barbarais. Matote, Skaven stato magišką portalą, galėsiantį perkelti armijas kur tik panorėsi. Na, o mūsų herojai turi jiems sutrukdyti.

Šį kartą nuotykiauti galėsite trijose kampanijose, turinčiose po penkis ar daugiau lygių. Kausimės Helmgart gatvėse ir požemiuose. Susiremsime su priešais elfų miškuose. Baisėsimės nusiaubtomis Usingen apylinkėmis. Kai kurie žemėlapiai dabar yra tikrai daug atviresni! O priešams įvairovės suteiks nauji žmogiški oponentai: nuo sudžiūvusių išdavikų ir šiauriečių barbarų iki milžinų Chaoso karių ir išpampusių burtininkų.

Žaidėjai valdys penkeriukę herojų. Tiesa, į mūšį eis tik keturi, ir nei vienas jų negalės kartotis. Veikėjai yra skirtingi ne tik vizualiai ar ginklų požiūriu, bet ir žaidimo stiliumi. Markus Gruber, Imperijos kareivis, gali lengvai pjautis per krūvas paprastų priešų ar valandų valandas gintis. Tuo tarpu raganų medžiotojas Saltzpire yra labiau pritaikytas stiprių individų žudymui.

Tačiau tuo įvairovė nesibaigia! Septintam ir dvyliktam lygiuose atrakinsi naujus herojų variantus. Markus gali tapti slapuku medžiotoju arba dar rimtesniu artimos kovos kariu. Tačiau net ir ginklų pasirinkimai gali daug ką lemti. Prieš dvirankius kalavijus priešų ordos kris kaip rugiai prieš dalgį. O skydas ir kuoka yra gynybos viršūnė, leidžianti atremti krūvas priešų atakų – ir blokšti juos atgal. Visa ši įvairovė prieinama vienam paprastam veikėjui.

Ką jau bekalbėti apie elfę Kerlian. Kiek teko žaisti, kiekviename mače būtent ji pasižymėjo labiausiai. Kaunantis šalia jos kartais net nekyla ranka traukti šautuvo. Tačiau nereikia liūdėti! Ne nuo užmuštų priešų skaičiaus priklauso lygio pabaigos rezultatai. Svarbiausia išgyventi – tada gausite ir daugiau patirties taškų, ir bent vieną lobio skrynelę. O jei nori daugiau, tai turėsi surinkti lygyje išslapstytus tomus ir grimuarus. Be abejo, lobiai neatkeliauja už dyką! Tomai – kurių galima rasti tris – užima sveikatos eliksyrų vietą inventoriuje. Vadinasi, bent vienas veikėjas negalės nešiotis vaistinėlės. Skaven burtų grimuarai yra vertingesni. Jų lygyje yra tik du, ir jie užima ne tokias svarbias inventoriaus vietas. Tačiau kiekvieną grimuarą persunkusi Chaoso magija sumažina visos komandos gyvybių taškus ketvirčiu! Ne kiekviena grupė bus pasiryžus eiti į kovą tik su puse sveikatos!

Juo labiau, kad dinamiška oponentų išdėstymo sistema gali pateikti nemalonių siurprizų. Kiekviename lygyje yra pora vietų, kuriose garantuotai sutiksi bosą ar pusbosį. Tačiau gaujos menkesnių oponentų gali užpulti bet kada. Jos šiaip yra menkai pavojingos, bet su jomis gali pasirodyti ir specialistų. Tiek Skaven, tiek barbarai turi karių, galinčių akimirksniu neutralizuoti vieną iš komandos narių. Šis negali išsigelbėti pats – jį išlaisvint turės kiti komandos nariai. O kartais gali pasitaikyti tiesiog laukas pilnas Stormvermin – šarvuoto Skaven elito, neturinčio galių, bet užmušamo tik smūgiais į galvą. Kartais tereikia trijų tokių menkesnių priešų tipų kombinacijos, kad komanda būtų pilnai išskersta.

Tiesa… Sunku pasakyti, kaip priešų sudėtį ir vaistinėlių išdėstymą veikia galios sistema. Tiek ginklai – kiekvienas veikėjas turi po vieną artimai ir tolimai kovai – tiek dar trys magiški niekučiai turi galios reitingą. Manoma, kad pagal tai sprendžiamas tikrasis komandos lygis. Reitingas kažkaip neaiškai prisideda ir prie žaidėjų pajėgumų. Bet didžiają dalį laiko daiktus rinksies ne pagal reitingą, o pagal priimtiną žaidimo stilių. Burtininkė žaidimą pradeda su magiška lazda, galinčia arba lėtai leisti padegamuosius šūvius, arba įkrauti ir svaidyti ugnies kamuolius. Tačiau daugumai žaidėjų toks žaidimo stilius nėra įdomus. Lazda, tiesiog sukelianti ugningą sprogimą pasirinktoje vietoje, yra daug smagesnė! Arba jei žaidi kaip Saltzpire, gali rasiti šautuvą, veikiantį geriau nei tavo greitašūviai pistoletai!

Tačiau kad ir ką darysi, tikimės, kad tavo kompiuteris galės patempti žaidimą maksimalių grafikos lygiu. Kūrėjai tikrai nepagailėjo darbo su aplinkomis ir priešais, tad tikrai norsi Vermintide matyti visame jo gražume. Žaisti galima ir ant vidutinių nustatymų, tačiau viskas atrodo daug blankiau ir liūdniau. Bent jau gali pasiguosti tuo, kad garso pusė nelabai priklauso nuo žaidimo nustatymų. Greitai išmoksi iš garso pažinti besiartinančius specialistus. O veikėjai irgi yra šnekūs. Jie tai pagiria, tai pašiepia vienas kitą. Jie taip pat svarbia žaidėjams dalinasi informacija – pavyzdžiui, kad pasirodė specialistas arba kad reikia atakuoti priešo galvą.

„Vermintide II“ yra geras pirmo žaidimo tesinys. Atviros lygių vietos kartais atrodo šiek tiek klaidžios – o DI kartais meta tave į neįmanomas kovas. Tačiau kapoti žiurkiažmogius ir barbarus daug smagiau nei tiesiog šaudyti zombius. Ir nepamirškime viso to pražuvusio Warhammer Fantasy pasaulio žavumo! O aš tuo tarpu laukiu DLC, kuris elfei Kerilian sugalvojos naujų pašaipų komandos nariams vietoje pastovaus pravardžiavimo “vienadienėmis musėmis”…