Ilgamečiai žaidėjai tikrai nesiginčys su teiginiu, kad savo laiku „Far Cry“ gerokai sudrumstė FPS žanro vandenis ir įnešė ne vieną šviežio vėjo gūsį į tuometinę žaidimų rinką. Manau, „Ubisoft“, kaip šiuo metu viena didžiausių studijų, tikrai moka keisti bei revoliucionizuoti žaidimų žanrus. Tą jie eilinį kartą įrodė sukurdami „Far Cry 3“, kuris buvo lyg ir pažįstamas „Far Cry“ serijos žaidimas, bet tikrai įnešė ne vieną šviežieną, kurią eilę metų po to naudojo bei kopijavo ne vienas kūrėjas. Tiesą sakant, „Ubisoft“, išleisdami „Far Cry 4“, netgi pabandė kopijuoti patys save. Kūrėjai laiku suprato, kad dar vieno tokio tingaus tęsinio žaidėjai (bei serijos gerbėjai) nebeatleis, todėl nusprendė užsimerkti ir atlikti kultinį „Assassin`s Creed“ šuolį – ėmė ir sukūrė tokį žaidimą, kurio niekas (tam tikra prasme net patys kūrėjai) tikrai nesitikėjo. Ar jiems pavyko?..

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau įsijungęs „Far Cry Primal“, tai kad kūrėjai tikrai nekūrė šio žaidimo visiškai nuo nulio. T.y. taip, žaidimo tema – pirmykščiai laikai – kaip ir visas žaidimo pasaulis kūrėjus išties įpareigojo mąstyti naujai, bet tam tikri žaidimo elementai, pvz., kovos sistema su ietimis jau buvo išbandytas kūrėjų arkliukas. Žaisdamas „Far Cry Primal“ iškart prisiminiau prieš dešimtmetį išėjusį žaidimą „Peter Jackson’s King Kong: The Official Game of the Movie“. Pastarasis žaidimas – gyvas įrodymas, kad kažkada kūrėjai buvo drąsesni, nes jau jame žaidėjai galėjo svaidytis ietimis bei jas valdyti taip, kaip tą tenka daryti „Far Cry Primal“. Tačiau filmo apie King Kongą žaidimo adaptacijoje galėjome pavaldyti ir pačią legendinę beždžionę, o štai „Far Cry Primal“ įsikūnyti į mamutą žaidėjui neleidžia (na, nekalbant apie papildomą atsisiunčiamą turinį, kuris neprieinamas žaidėjams, tiesiog parduotuvėje nusipirkusiems žaidimą). Taigi, žaidžiant „Far Cry Primal“ širdis išties džiaugiasi, kad kūrėjai vis dar nebijo eksperimentuoti bei būti drąsūs, tačiau tuo pat metu tikrai jaučiasi visi tie „saugūs sprendimai“, kuriuos, it saugiklius, savo žaidime paliko „Ubisoft“.

Žaidimas prasideda subtilia užsklanda, kurios metu data iš 2016-ųjų metų mažėjančia tvarka pasiekia 10 tūkst. metų prieš Kristų. Kol metai negailestingai bėga atgal, fone girdime garsus iš atitinkamiems amžiams būdingų garsų, pradedant moderniais ginklais, karais šiandien, tęsiant viduramžių metalo žvangesniu ir baigiant laukinės gamtos garsais. Tai ir yra pasaulis, kuriame atsimerkia žaidėjo valdomas karys ir medžiotojas Takkaras. Atskiras nuo savo būrio, po nesėkmingos mamuto medžioklės, Takkaras turi išgyventi naktį atšiauriame pirmykščiame pasaulyje, o tada – gyventi toliau. Po kelių valandų žaidimo pristatymo bei įvadinių lygių, prieš žaidėjo akis atsiveria visas platus Oros pasaulis. Nuo šio momento (kai pirmą kartą žaidėjas paleidžiamas nevaržomai klajoti bei tyrinėti pirmykštes žemes) iki žaidime praleistų 5 valandų viskas labai įdomu, gyva, įtraukia ir masina. Tačiau vėliau… žaidimą tarsi ištinka menopauzė, kuri numuša visą žaidėjo įsitraukimą. Tad galima teigti, kad šiandieninis žaidėjas vargu ar užbaigs „Far Cry Primal“. Kita vertus, net ir dėl tų pirmųjų valandų žaidimą verta bent jau pasiskolinti, nes jausmas, žaidžiant „Far Cry Primal“ iki kol jį ištinka „menopauzė“ – laukinis kaip ir žaidime vaizduojami laikai.

Kas žaidime numuša žaidėjo įsitraukimą ir palaidoja taip gerai startuojantį „Far Cry Primal“? Būtent tai, kas žaidime iš pradžių be proto žavi – laukinis pirmykštis pasaulis ir neapibrėžtumas. Čia nėra siužeto, tiesiog žaidėjo veikėjo Takkaro gentis, kuri ilgainiui turi iš Oros žemių išstumti kitas bei milžiniškas pasaulis, kurį visą ištyrinėti ilgainiui tampa kantrybės nei smalsumo reikalas. Pirmos valandos žaidime vis kursto žaidėjo norą žaisti naujais veikėjais, kuriuos Takkarui reikia surasti bekraščiame pasaulyje, tačiau vėliau, kai veikėjai randami ir įtraukiančiai pristatomi, prasideda ilgas bei monotoniškas kelias iki baigiamųjų misijų ir žaidimo titrų. Taip pat – per ilgai užtrunka, kol žaidimas galiausiai ryžtasi žaidėjui leisti jodinėti ant mamutų ar žaidimo pasaulyje gyvenančių stambių gyvūnų. Iki kol gali raitas ant mamuto šturmuoti eilinę priešų stovyklą, visur vaikščioti bei viską daryti žaidime tenka pėsčiomis, o tai, ypač žaidžiant ilgesniais intervalais, ima erzinti kaip kojas pritrinantys batai ilgų pasivaikščiojimų metu.

Dalykas, kuris intensyviai gelbėja „Far Cry Primal“ (bet patiks toli gražu ne visiems žaidėjams“ – laukiniai gyvūnai. Žaidimas leidžia žaidėjui juos prisijaukinti bei, vėliau, naudoti tiek pasaulio tyrinėjimui, tiek kovoje, tiek tiesiog pasidžiaugimui. Ypač smagu bandyti prisijaukinti laukines meškas (taip, pirmais kartais neabejotinai visus ištiks filmo „The Revenant“ pagrindinio herojaus likimas) arba kardadančius tigrus. Gyvūnų pasirinkimas – išties nemažas, tačiau jei tai nuo pat pradžių nepatiks, žaidimas tikrai nesuteiks žaidėjui kokios nors alternatyvos. Laukiniai gyvūnai bei galimybė juos prisijaukinti – pagrindinis „Far Cry Primal“ žaismo arkliukas, kuris, tuo pat metu, labiausiai išskiria jį ir iš praeitų serijos dalių. Tiesa, žaidimas per mažai verčia žaidėją gyvūnus ar jų prisijaukinimą išnaudoti. Tai palikta daugiau improvizuotiems žaidėjo eksperimentams nei pilnai integruojama į žaidimą. O gaila, dabar šis dalykas panašus į neišnaudotą galimybę.

Kaip ir reikia tikėtis, Takkaras nebus ginkluotas visu žavingu šaunamųjų ginklų arsenalu, kaip buvo praeitose dalyse. Čia žaidėjo dėmesiui – lankas, kuoka ir ietis. Šie trys ginklai yra pagrindiniai, tačiau žaidimo eigoje Takkarą valdantis žaidėjas galės pasirinkti ir iš įdomesnių improvizuotų ginklų. Su šia dalimi – ginklais bei jų arsenalu – kūrėjai susitvarkė išties pavyzdingai. Dėl šito žaisti tikrai nenuobodu, įpusėjus žaidimą vis dar smagu naudotis tais pačiais lanku ar ietimi, o patys susidūrimai su priešais, kai bėgant vienas į kitą bei rėkaujant pirmykščius keiksmažodžius sukryžiuojamos ietys – įspūdingi bei niekur kitur nematyti.

Žaidimo pasaulis – puikus. Nors žaidžiant ilgiau jis ima varginti savo plotu bei teritorijos užpildymu veikla (visos klaustukais pažymėtos vietos dažniausiai bus tiesiog vietos – jose nelauks jokie netikėtumai). Didžioji dalis šalutinių užduočių bus iki kaulų smegenų neįdomios – „ei, Takkarai, apgink štai krūvelę tavo gentainių“ arba „Takkarai, surask ir pamokyk mūsų priešus, fas!“ Šitų užduočių žaidėjai atsikąs jau per pirmas kelias valandas ir daugiau nebesinorės. O vykdyti jas primygtinai reikės, nes visos jos suteiks nemažai patirties taškų, o šių reikės norint atsidaryti naujus Takkaro sugebėjimus. Taigi, žaidimas verčia per prievartą veikti tai, kas jame neįdomiausia. Kai žaidi šias užduotis (vėl ir vėl) „Far Cry Primal“ ima atrodyti lyg pusfabrikatis, kurį kūrėjai skubos tvarka sulipino iš to, ką tuo metu turėjo ant stalo, ir patiekė žaidėjui labai patraukliame įpakavime. Tą patį liudija ir istorija – ji įdomi iš pradžių, bet kai įpusėji žaidimą ir jame nieko įdomaus nevyksta, tik ilgiau trunkančios „nueik, paimk, apgink“ tipo misijos, nejučia imi ilgėtis kad ir to paties „Far Cry 4“, kuriame veikėjai ir istorija tikrai nestovėjo vietoje ir bent jau stebino žaidėją.

Kita vertus, „Far Cry Primal“ tikrai taps tinkamu žaidimu norintiems paganyti akis ar pasiklausyti pirmykščių žmonių kalbos (nors ir ji padaryta ne visai vykusiai – Takkaro angliškai ištartas „ne“ skamba nepakankamai įtikinamai). Oros pasaulis – įspūdingas, lakstant miškais ir tykant mamuto apims jausmas, kurio bet kuris žaidėjas bent kartą mintyse norėjo ir spėliojo, na kada gi bus pirmo asmens žaidimas pirmykščiais laikais? Matyti, jog „Ubisoft“ žinojo, kad žengia į ambicingą teritoriją ir bent iš vizualinės pusės tam tikrai pasiruošė – kriokliai, medžiai, proskynos – viskas atrodo dar nepaliesta modernaus žmogaus rankos, išsikeroję bei alsuoja tais laikais, kai lietaus vanduo kaupdavosi mamuto įspauduose žemėje, o ne Lietuvos miestų keliuose pūpsančiose duobėse.

Ar tai žaidimas, kurį vertą turėti savo kolekcijoje? Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo konkretaus žaidėjų prioritetų. Bet jei reikėtų vertinti bendrai – deja, ne. „Far Cry 4“, ypač tiems, kas dar nežaidė trečiosios šios serijos dalies būtų tikrai vertesnis kandidatas į kolekciją nei „Far Cry Primal“. Kita vertus, šis žaidimas yra tas, kurį būtina yra bent jau išsinuomoti, pasiskolinti ar įsigyti su nuolaida po kurio laiko, nes gali būti, kad įsijungus „Far Cry Primal“ – neišlipsi iš jo iki sekančios šios serijos dalies. Tačiau gali būti, jog pakaks ir pirmų kelių valandų šiame žaidime tam, kad daugiau nesinorėtų liesti nei vieno „Far Cry“.