„Nespręsk apie žaidimą iš „screenshot‘o“ – toks galėtų būti moralas, po to kai teko suleisti nagus į šį, iš pirmo žvilgsnio mažabiudžetinį pogrindinį kvadratėlišką indie žaidimą. Visgi, kad ir kokia pogrindine dvasia šis žaidimas bealsuotų, kritikai jam tikrai nepagailėjo liauspių: „metakritikas“ jam skiria net 83 balus, o tai, kaip dviems pikseliuotiems, vienas kitą besivaikanties žmogeliukams yra iš tiesų nemažai. Savaime suprantama, balai yra ne „skitls“ saldainiai ir iš dangaus nekrenta, taigi pažiūrėkime, kas čia tokio „macnaus“ slepiasi.

Trumpai ir paprastai tariant, „Nidhogg‘as“ skandinavų mitologijoje reiškia Pasaulio medžio Ygdrasilio šaknis (arba nusidėjėlių lavonus, kaip labiau patinka) kramsnojantis drakonas (arba sliekas). Ši reikšmė nepamiršta ir pačiame žaidime, kur vieną žaidėjų galiausiai prarija simboliškas drakonas, asmeniškai labiau panašus į slieką. Na, o per daug nenukrypstant į lankas, tai yra dviejų figūrų, smarkiai pagražintų dideliais pikseliais fechtavimosi dvikova be jokių taisyklių, labiau primenanti seną gerą „Mortal Kombat“.

Aiškinant sudėtingiau, „Nidhogg‘ą“ jo lygiu greičiausiai galima priskirti visokiems „Street Fighter“, ar panašaus tipo koviniams žaidimams, mat už viso šio pikseliuoto primityvumo slypi labai linksma ir tuo pačiu metu ganėtinai rimta mechanika, kurią teoriškai galima padalinti į dvi dalis: beginklę (čia turima omenyje visi kiti su fechtavimu nesusiję veiksmai) ir ginkluotą kovas. O teoriškai todėl, kad viso žaidimo metu šios dvi dalys persipina. Tai yra, vienu momentu žaidėjas A gali likti be ginklo, prieš vis dar ginkluotą priešininką B, kuris, bet kuriuo metu taip pat gali tapti beginklis. Arba pagrindinius „beginklius“ veiksmus gali atlikti ir kitoje rankoje laikant špagą. Šitoks nepastovumas, drauge su lašeliu pasisekimo ir veiksmų tikslumu, iš pirmo žvilgsnio jau nuspręstas kovas gali pakreipti visai kita linkme.
Iš minėtjųjų beginklių kovos veiksmų labiausiai įsiminė minėtieji spyris iš viršaus (pastaruoju buvo galima pereiti visą „MK 4“ žaidimą) ir oponento pargriovimas „prasukant“ kojas.

Įdomiausia tai, kad šie veiksmai (pavyzdžiui spyris iš viršaus) gali ir nepataikyti, kadangi valdomi veikėjai yra pakankamai greiti iš šoklūs, kad jų išvengtų arba tiesiog prašoktų.
Kalbant apie ginkluotą kovą, pirmiausiai reiktų paminėti, kad špagos šiame žaidime yra itin aštrios ir užtenka net menkiausio prisilietimo, kad mūsų valdovas fechtuotojas kristų aukštyn kojom, į visas puses tykštant spalvotiems kvadratėliams.

Aišku, pati kova neapsiriboja tik vieno klavišo spaudinėjimu. Ko gero pats įdomiausias dalykas yra stovėsenos ir iš to išplaukiančios pasekmės. Tai reiškia jog špagas galėsime laikyti trijose pozicijose: virš galvos, akių ir juosmens lygyje. Priešą (dažniausiai) įveiksime tik tokiu atveju, jei atakos metu mūsų ir jo špagų pozicijos nesutaps – sutapimo atveju įvyks blokas.
Jei atsitinka taip, kad stovėsenos (ar špagų pozicijos) visuomet sutampa ir nei vienam nepavyksta priešininko prismeigti „garbingu“ būdu, visuomet galima bandyti nuginkluoti. Deja, pastarajam veiksmui atlikti turėsime itin mažai laiko (oponento atakos metu greitai pakelti ir nuleisti špagą). Negana to, net ir būdamas beginklis, priešininkas nebus pilnai nukenksmintas.

Na, o jei maža to (o, galbūt, tiesiog norisi išlieti visą susikaupusį pyktį – patikėkit, jo tikrai bus), špagą visuomet galima išmesti. Ne tik dėl savotiškai gražaus efekto, bet ir dėl dar gražesnio priešininko „nukirtimo“ jo šuolio metu, ar pavėlavus pereiti į atitinkamą stovėseną). Galiausiai, ginkluotus ir neginkluotus veiksmus galėsime sukombinuoti į vieną greitą ir, be abejonės, kruviną visumą.

„Nidhogg“ – vienas tų retųjų asmeniniams kompiuteriams skirtų žaidimų, kurie vienu metu žaidimu mėgautis leidžia dviems žaidėjams, pavyzdžiui prijungus du pultelius, arba, tikriausiai ir dvi klaviatūras. Apskritai, šis žaidimas žymiai daugiau džiaugsmo suteiks rungtyniaujant su realiais priešininkais nei dirbtiniu intelektu. Tiesa, pastarasis taip pat nėra pėsčias ir norint jį įveikti reikės gerokai paplušėti. Arba įsigyti valdymo pultelį, leisiantį daugelį veiksmų atlikti greičiau, kokybiškiau ir saugiau, jei netyčiomis tenka susidurti su pykčio priepuoliais, kuriuos ir išprovokuoja panašūs žaidimai.

Nepaisant to, kad žaidime nėra jokios istorijos, nuobodžiauti neleis „virvės traukimo“ (tug – o – war) sistema. Trumpiau tariant, norėdami pasiekti pergalę, pirmoje vietoje turėsime pirmi pasiekti priešininko pusėje esantį pradinį tašką, prieš tai perbėgdami kelias neutralias zonas. Nors kai kuriais atvejais užteks priešininką tiesiog peršokti ir nuskuosti link kitos zonos, netruks vietų kuriose į priekį galėsime pajudėti tik per kito lavoną, tam, kad iš naujo atsiradęs priešininkas mus vėl pasitiktų tos pačios zonos pabaigoje, o jei labai pasiseks – jau ir kitoje, vien tam, kad (tikriausiai), vėliau nustumtų mus nustumtų mūsų nenaudai. Toks virvės tampymas, priešingai įprastiems „laimėk N kartų“, gali užtrukti ganėtinai ilgai. Kovos neturėtų greitai pabosti ir todėl, kad jas galima visokeriopai paįvairinti: neleisti naudoti ginklų, nustatyti tik mėtymosi rėžimą, beginklį rėžimą, kovojimą pasilenkus ir t.t. Šalia to turime ganėtinai įvairų, beveik vaivorykštes iš akių liejantį lygių apipavidalinimą.

Apskritai, didžiausi dalykai dėl kurių galėčiau prisikabinti būtų veikėjų spalvų keitimo galimybės nebuvimas (ar nebūtų smagiau raudonas prieš mėlyną, juodas prieš baltą ir t.t ?) bei nuobodokas garso takelis – šiuo atveju muzika tiesiog monotoniška.

Taigi, jei Jūs turite draugų, su kuriais laisvalaikiu mėgstate pažaisti ką nors per daug neįpareigojančio, „Nidhogg‘as“ tikrai vertėtų išbandyti. Čia rasite tuo pačiu metu įdomią, įtraukiančią kovos mechaniką bei galimybę šiuos mūšius visaip paįvairinti. Visgi, vienam žaidėjui šis žaidimas greičiausiai nepasirodys toks smagus. Ir dar vienas dalykas – čia tikrai praverstų pultelis.