Labas vakaras visiems, mes pradedame specialiąsias vakaro žinias. Neseniai mums buvo pranešta apie Džono Grėjaus planus panaudoti „pandoros skrynią“, kuri tuoj pat padėtų sunaikinti pasaulį dar nė neprasidėjus trečiajam pasauliniam karui. Ir praktiškai visoje žemėje prasidėtų branduolinė žiema. Tuo tarpu Andriu Sterlingas netikėtai dingo iš viso pasaulio archyvų. Įtariama, kad jis buvo nužudytas, tačiau net ir tokiu atveju jis lieka paskutine mūsų viltimi.

„Vos begalėjau pramerkti akis… Aplinkui viskas liejosi, o galvoje siaubingai tvinkčiojo. Vos ne vos galėjau įžiūrėti, kaip kažkas tolumoje tempia sąmonę praradusį sargybinį. Netrukus tas kažkas taip arti prisiartino prie manęs, kad net jaučiau alsavimą. Tai buvo nuostabių akių mergina, kuri per keletą akimirkų sutvarstė mano žaizdas. Dabar galėjau aiškiai įžiūrėti miglotą švieselę, kurią ji vedžiojo prieš pat mane. Tykiai akimis sekiau jos ranką, kol pagaliau gavau leidimą atsistoti. Ji buvo labai lengva ir išvaizdi, priešingai nei šiuo metu buvau aš — kruvinas, purvinas ir siaubingai sušalęs… Lauke visi kareiviai šventė Naujuosius metus, todėl tai buvo mano šansas. Mergina nebuvo šneki ir neturėjo būti. Tiesiog davė man krepšelį su nesibaigiančiais medikamentais ir pistoletą — to užteko. Nelaukdamas užsivilkau liemenę ir nuskubėjau tamsiu koridoriumi tolyn…”

Stebuklingas krepšelis

Kiekvienas, prisėdęs prie Cold Winter, bus šokiruotas jo grafikos. Tai vienintelis dalykas, kuris gali baidyti naujos kartos žaidėjus. Tačiau ką šokiravo grafika, vėliau šokiruos ir siužetas, kuris čia nepakartojamas. Jau dabar drąsiai galėčiau pasakyti, kad Cold Winter — tai vienas geriausių šios konsolės FPS atstovų. O stebuklingas krepšelis a.k.a. nesibaigianti vaistinėlė užtikrins jūsų saugumą ir nervus. Čia nebebus bereikšmių mirčių ir, jei tik pritrūksite sveikatos, bet kuriuo metu galėsite ją papildyti. Tai tikrai geras ir novatoriškas sprendimas, nes veiksmas plėtojamas labai greitai ir galimybė ramiai žaisti žinant, kad bet kada galima išgyti, žaidime tikrai puikiai dera. Taip pat čia bus šarvų, kurie taps pagrindiniu jūsų paieškų objektu. O ieškoti galėsite visur: spintelėse, stalčiuose, nužudytų priešų drabužiuose ir kt. Taigi nesibaigianti vaistinėlė ir galimybė apieškoti nužudytus priešus kaip reikiant išskiria šią šaudyklę iš visų tų, kurios iki šiol buvo išleistos PS2 konsolei.

Slenkantys šešėliai

„Pabėgimas iš kalėjimo, galima sakyti, buvo sėkmingas, bet aš tučtuojau buvau perkeltas į kitą. Žinoma, tai buvo prabangus ir blizgantis pastatas, tik dirbti teko visiškai kitam žmogui. Jam dirbo ir charizmatiškoji Kim — agentė, išgelbėjusi mane iš Kinijos kalėjimo. Tarp manęs ir darbdavio vyko paprasčiausias pokalbis apie darbą ir pinigus — dvi prasmingiausios mano temos, kuriomis galėčiau kalbėti nesustodamas. Mes sėdėdami čia ir gerdami prabangią kavą sau ramiausiai aptarinėjame tai, kas įvyks jau artimiausiomis dienomis. Žinoma, darbdavį domina mano strategija, atlikimo technika, na, o mane domina pinigai. Kim sau ramiausiai deginosi saulėje. Ji nė trupučio nesiginčijo su bosu, tiesiog klusniai vykdė kiekvieną jo nurodymą, o aš visgi linkęs pasiginčyti, ypač jei kalba eina apie tokią sunkią užduotį…“

Žaidimo principas

Žaidime iš viso bus 16 misijų. Galėsite pasirinkti tris sunkumo lygius ir sužaidę žaidimą su bet kuriuo iš jų atrakinsite ketvirtąjį. Daugiau čia nieko ir nėra — nei bonus’ų, nei paslapčių. Tiesiog stulbinantis Single Player režimas. Na, apie Multiplayer net nekalbu — visi jie FPS žaidimuose panašūs, tiesiog gerai, kad yra. Misijų metu jūs veiksite kartu su Kim ir Danu Parishu. Su Kim susitiksite tik kartais, dažniausiai kalbėsitės racijomis, o su Parishu racijomis kalbėsite visą laiką. Jis jums duos svarbių ir naudingų patarimų ar tiesiog konsultuos dėl vienos ar kitos situacijos. Taip pat viskas suksis apie du žmones — du darbdavius. Vienam dirbsite dėl pinigų, o kitam, jau žaidimo pabaigoje, kad išgelbėtumėte pasaulį. Beje, nors pats žaidimas vadinasi „Šaltoji Žiema“, misijų žiemą čia tik trys, ir tai pačios paskutinės…

Branduolinė žiema

„Džonas Grėjus visą savo gyvenimą buvo blogas žmogus, tačiau garbingas. Kiekvienas nusikalstamosios grupės vadovas garsiai minėjo jo pavardę, daugelis jį gerbė ir pripažino. Todėl aš negaliu sau leisti tiesiog jo nušauti. Ne. Tai padarys kiti. Tai padarys paprasčiausi žmonės, kurių gyvenimą jis norėjo sugadinti. Jei ne anūkė, kurią jis mylėjo labiau už viską pasaulyje, jis būtų nesugrąžinamai sunaikinęs gražiausius pasaulio miestus, būtų sumaišęs orą su žeme. Ir visus mus pavergtų branduolinė žiema. Tačiau man tai nerūpėjo… Man kur kas svarbesnis buvo veiksmas už tų baltųjų Prezidento durų. Veiksmas, kurį aš jaučiau savo kūnu ir siela. Kiekvienas Kim atokvėpis man virsdavo lemtingiausia gyvenimo akimirka, o kiekviena kulka — auksine. Čia, kur pranyksta visa korupcija, visas melas, prasideda karas… Karas, kurį nuolatos organizuoja kažkas iš aukščiau, ir karas, kuriame dalyvauti privalome mes…“

Kažko trūksta?

Labiausiai nusivyliau tuo, kad žaidime, kaip ir „Star Wars III“, negavau vairuoti transporto. Ne, aš jokiais būdais nesakau, kad žaisti buvo neįdomu, netgi priešingai, bet įvairovė tikrai būtų nepakenkusi. Juolab kad atskirais žaidimo momentais būdavo tikrai tinkamų vietų misijoms su įvairiomis transporto priemonėmis. Na, dėl aplinkų skundų neturiu — kiek buvo žadėta, tiek ir padaryta. O padaryta viskas tikrai labai gerai. Kiekvienas gražesnis pasaulio kampelis čia atkurtas su smulkmenomis. Ypač nustebino lygiai — kūrėjai užsimojo viską padaryti tikrai dideliais mostais, plačiais lygiais ir viską sąžiningai atliko. Dar labai patiko žaidimo fizika. Tiek dėžės, tiek įvairios statinės, įrankiai ir visa kita atributikai nuolankiai klausėsi mano nurodymų. Dėžės lūžta, statinės nepaprastai tikroviškai sprogsta, o ginklų garsai skamba tarsi tikrų. Ir iš tiesų bežaidžiant susidaro toks įspūdis, kad šiam žaidimui (kaip FPS) praktiškai nieko nebetrūksta, ypač jei kalba eina apie PS2…

Charizmatiškoji Kim

Iš tiesų labai vertinu kūrėjų sprendimą dėl antraeilio personažo Kim. Šiek tiek mane nustebino jos išvaizda. Kūrėjai nesistengė padaryti super modelio, kuriais garsėja beveik visi Džeimso Bondo žaidimai. Čia matysime paprastą, bet savotiškai gražią ir patrauklią merginą. Iš meilės Andriu Sterlingui ji nuolat rizikuos savo gyvybe, dėl to linijinis siužetas atsidurs netikėtame kulminaciniame taške. Čia, aišku, norėčiau pagirti kūrėjus už gebėjimą taip laviruoti siužetu FPS žanro žaidime. Prisipažinsiu, geresnio siužeto FPS žaidimo dar nesu matęs.

Pasidaryk pats

Realiai žaidime galėsite atrasti daugybę iš pažiūros niekam nereikalingų detalių. Tai ir benzino talpos, ir įvairios vielos, ir replės, netgi elementariausi laikrodžiai–žadintuvai. Tačiau Andriu viską rinksis ir kaups ne veltui — viską, ką būsite surinkę, vėliau galėsite tikrai sėkmingai panaudoti kurdami naujus daiktus. Tai bus tiek visrakčiai, tiek laikrodiniai dinamitai, kurie tikrai pravers artimose ir tolimose kovose su priešais. Na, o kalbant apie dirbtinį priešų intelektą, tai norėtųsi dar kartą pagirti kūrėjus. Čia jūsų oponentai neišdarinės jokių kvailų pokštų, o jei procesas jums pasirodys per lengvas, mielai prašom išbandyti „Veteran“ sunkumo lygį.

Krentančios snaigės

„Labiausiai kelionės metu man turbūt įsiminė gamta ir aplinkos, tarp kurių teko dirbti. Pabuvau tiek atokiuose kaimeliuose ar prekybiniuose rajonuose, tiek giliuose kanjonuose, tiek nuošaliose sniegynų sankaupose. Visur buvo jauku ir šilta, tik kovos su priešininkais atrodė kur kas šalčiau. Jų užsidegimas buvo toks stiprus, kad man net gaila būdavo nuspausti gaiduką… Per savo gyvenimą spėjau pažinti daug karių, bet šie buvo geriausi. Žinoma, labiausiai žavėjausi savo kolegės Kim drąsa ir ištverme, tačiau didžiausias pavojus grėsė būtent man. Ir taip jau išėjo, kad kiekviena aplinka, kurioje aš dirbau, atitiko tuometinę mano būseną. Vos pradėjus darbą, mane lydėjo kaitri saulė, draugiški prekeivių kvartalai, o besibaigiant kelionei, man buvo labai liūdna ir neramu, todėl ir sniegas iš dangaus krito šaltas ir negailestingas…“

Apibendrinant

Baigdamas recenziją galiu pasakyti tik tiek, kad Cold Winter yra tiesiog būtinas pirkinys kiekvienam FPS mėgėjui. Ne pro šalį išbandyti žaidimą būtų ir gero siužeto mėgėjams. Aš ypatingai nesidomiu FPS, bet žaidimą žaidžiau su didžiausiu malonumu. Net nežinau kodėl, bet Cold Winter turi kažkokio keisto šarmo, kuris užpildo žaidimo nišas azartu ir gera nuotaika. Jei kūrėjai dar turės noro kurti antrą dalį, neabejoju, kad ji nesunkiai pasieks topo viršūnę!

Dante