Praėjo daugiau nei aštuoni metai, nuo tos akimirkos, kaip slaptasis agentas, Semas Fisheris, įžengė į mūsų ekranus. Per tuos aštuonis metus sulaukėme keturių Splinter Cell žaidimų ir štai pasirodė penktasis. Penkios žaidimo dalys per aštuonis metus yra daug, kaip susiduri su tokia situacija nori nenori imi galvoti, kad žaidimai kuriami jau ne kažkokių naujų idėjų vedami, bet dėl to kad tai pelninga. Tokiu principu kuriami žaidimai anksčiau ar vėliau patiria fiasko, traukdami visą seriją žemyn. Penktoji dalis fiasko nepatyrė, kūrėjai bandė į seriją pažvelgti kiek kitokiu kampu ir iš dalies jiems pavyko. Bėda ta, kad naujos kryptys nevisada tenkina serijos veteranus.
Semą Fisherį pažįstame jau ne pirmi metai, dalyvavome įvairiose operacijose, stabdėme teroristus, rūpinomės pasaulio saugumu ir tai puikiai atvaizdavo slapto agento atmosferą. Ketvirtoji, Double Agent, dalis pradėjo statyti holivudinio tipo scenarijus ir štai, penktoji dalis, pasiekė kulminaciją. Žuvusi dukra pasirodo gyva, o toliau ir patys suprantate, kerštas, daug smurto ir fejerverkai šou gale. Gaila, bet tokie n-kartų matyti siužetai jau nė kiek nežavi, pastaruoju metu tikrai dažnai matau tą pačia formulę, vėl ir vėl kišama mums į žaidimus ar filmus. Kur dingo genialios Tomo Klansio idėjos?
Nors nuspėjamas siužetas nekelia didelio susižavėjimo, turiu pagirti būdą kaip jis pasakojimas. Daugelis ankstesnių Splinter Cell dalių pasižymėjo grafikos pasiekimais, penktoji, grafikos srityje kažko įspūdingo neišspaudė, tačiau novatoriški dizaino sprendimai tai puikiai kompensuoja. Užduočių detalės, vaizdo intarpai, smulkios užuominos ar pavadinimai, dabar visa tai vaizduojama interaktyvioje erdvėje, tai gali būti pastatų sienos, lubos, grindys, interjero detalės. Idėja primena projektoriaus vaizduojamus vaizdus, išties originalu. Toliau žaidimas spalvomis, jau ne pirmas Ubisoft žaidimas išnaudojantis įdomias spalvų kompozicijas, tupint šešėliuose rodomas nespalvotas vaizdas, išlindus į apšviestą vietą pasaulis įgauna spalvas, atrodo smulkmena, bet prie atmosferos puikiai dera. Reiktų paminėti krovimosi langų nebuvimą, na jie yra, tiesiog besikraunant naujam lygiui stebėsite vaizdo intarpą, o ne kokią „loading“ juostą. Kiekvienos užduoties gale matomas vaizdo intarpas susijęs su būsima užduotimi, tokiu būdu visas žaidimas atrodo kaip vienas didelis išgyvenimas. Toks didelis, kad įveikti jį prireiks kelių vakarų.
Prasidėti su Semo šeima – prastas sumanymas. Paliktas su daug klausimų Fisheris pradeda savo kelionę atsakymų link. Galite pamiršti tą slaptą agentą kurį pažinojote iki šiol, dabar viskas kitaip, nebeliko to paklusnaus vyruko dirbančio pagal kodeksą ar taisykles. Daužysime dantis, laužysime kaulus ir dar visokiais išradingais būdais žalosime tuos kurie stos skersai kelio. Nebeliko svarbos laikytis slaptumo, nors jei norite žaisti kaip slaptasis agentas, sėdintis šešėliuose, žaidimas tai, daugiau ar mažiau, leidžia. Net veidas tapo labiau susiraukęs, išgrąžintas mėlynėmis ir sumušimais, vietomis iš Semo lūpų išgirsite tokių frazių kaip „Sometimes you just have to do things the hard way“ ir sakykit ką norit, bet Ubisoft tikrai sugeba tinkamai pateikti istoriją ir ją nupasakoti, kad ir kokia buka ji būtų. Nors ir metuose, Fisherio fizinė būklę jūsų neapvils, keliuose lygiuose teks tardyti nusikaltusius asmenis, tiksliau juos pagriebus daužyti į aplinkoje esančius objektus, nežinau kaip stipriai ši naujovė prasilenkia su Splinter Cell serija, bet animacijos atrodo gražiai.
Žaidimo mechanika dera prie naujojo Semo įvaizdžio, dabar žaidimas vyksta greičiau, nebereikia ilgai ir nuobodžiai laukti praeinančių patrulių, galime juos tiesiog iššaudyti atvira ugnimi ir niekas už tai jūsų nebaus. Naujoji cover sistema leidžia puikiai išnaudoti priedangas, tiesa sakant dar nemačiau taip sklandžiai veikiančios priedangų sistemos. Prie pasirinktos priedangos rodomas, rodyklę primenantis, indikatorius, taigi išsirenkate kur norite slėptis, spaudžiate veiksmo klavišą ir Semas pats nukeliaus iki nurodytos vietos, viskas labai paprasta, labai sklandu. Tik klausimas ar tikrai reikalinga cover sistema stealth tipo žaidime? Linkusiems prie taktinio žaidimo, kūrėjai siūlo visiškai naują Mark and execute sistemą, veikia ji gan paprastai, specialiu klavišu pažymite norimus taikinius ir paspaudę atitinkamą klavišą stebite jų egzekuciją. Naudoti šią funkciją galėsite tik atlikę artimos kovos nuginklavimą, šie veikia kaip ir pirmoje dalyje, tik atrodo kiek brutaliau. Kiekvienas ginklas turi skirtingą parenkamų takinių skaičių, žaidimui progresuojant atsirakinsite naujus ginklus, kurie leis užfiksuoti vis daugiau taikinių.
Kalbant apie ginklus, laukia kaip niekad platus pasirinkimas. Pistoletai, lengvieji automatai, šratiniai šautuvai, limpančios minos ir kita atributika. Kiekvieną ginklą galime tobulinti, pridedant slopintuvą, praplatintas apkabas ir kitas detales. Patobulinimus įsigysite už surinktus taškus, o juos rinksite vykdant pasiekimus. Kai kurie ginklai neturi slopintuvų, tokių daugiau nei puse, čia tiems kuriems stealth žaidimus smagiau žaisti garsiai.
Kaip ten bebūtų Spinter Cell serija visuomet buvo laikoma stealth žanro atstove, todėl nori nenori reikia paminėti dirbtinį intelektą. Jis kaip ir priklauso nėra bukas, priešai reaguoja į keliamus trukdžius, išmušk kokią lempą, žiūrėk jau eina tikrinti. Aptikęs pavojų kaip mat kviesis pagalbos, kiek keistokas reiškinys, dauguma sutiktų priešininkų žinos kas esate ir šauks jus vardu. Sakyčiau kiek perlenkta lazda bandant vaizduoti Sema Fisherį kaip kokį superherojų, kartais net dialogų išgirsite koks baisus ir pavojingas yra Semas Fisheris. Prie to pačio paminėsiu ir naują mulkinimo būdą, jei jau nuspręsite žaisti garsiai ar netyčią būsite pastebėtas – nebėda. Įlindę į kokią tamsią vietą ir sėkmingai pasislėpę matysite Semo atvaizdą, tai reiškia, kad priešai ieškos būtent toje vietoje kur paskutini kart jus matė, o jūs tuo tarpu pasišalinsite iš vietos ar užsiimsite geresnes pozicijas. Naudos iš to neperdaugiausiai, tačiau atrodo gan įtikinamai. Dirbtinio intelekto valdomos būtybės, bandančios apsimesti kažkuo daugiau.
Tiek kiek davė, tiek ir atėmė. Neskaitant visų naujovių, praradimų greičiausiai suskaičiuočiau daugiau. Nebeliko to savito serijai slaptumo ir tai bene didžiausias praradimas, keletą matymo režimų pakeitė vienas, šilumą matantis, režimas, kurį gausite žaidimui artėjant prie pabaigos, nebeliko jokių mini žaidimų, laužimosi į sistemas, spynų rakinėjimo, tvorų karpymo ir panašiai. Nebeliko įprasto stealth matuoklio, daugelio šnipų prietaisų. Ar šioje temoje žaidimas išsisėmė? Ar išsisėmė kūrėjai?
Nebeliko ir keistojo daugelio žaidėjų režimo, jį pakeitė co-op funkcija. Režimas siūlo keletą su siužetu nesusijusių užduočių, visas skirtumas – žaisite su draugu. Režimas turi savitą istoriją, kurią išsiaiškinsite patys, keletą skirtingų žaidimo tipų, kaip hunter ar infiltrator. Pastarasis tikras lobis serijos veteranams, žaidimo tikslas įveikti žemėlapį nepastebėtam. Žaisdami co-op režime taip pat rinksite taškus, atsirakinsite ginklus, kostiumus ir kitus patobulinimus, žodžiu puiki galimybė prailginti žaidimą keliais vakarais.
Paskutinės pastraipos šį kartą nelaukiau, galbūt dėl įvertinimo kurį turiu parašyti, galbūt dėl to, kad esu nusivylęs. Naujas posūkis Splinter Cell serijoje gero galėjo atnešti tik naujiems žaidėjams, nesusipažinusiems su Semu ir šnipų kronikomis. Reklama aišku padarė savo ir naujų veidų bus nemažai, dėl to neabejoju. Bendrai žiūrint žaidimas atrodo kokybiškas, tačiau nevalia pamiršti ir senųjų Splinter Cell fanų, jiems tai nepatiks, nepatinka ir man. Cover sistema žaidimą pavertė trečio asmens šaudykle su keletą stealth elementų ir man liūdna, nes tai yra lengvesnis kelias ieškant naujų krypčių ir didesnio pelno. Splinter Cell: Conviction, tai žaidimas einantis prieš savo prigimtį, prieš savo srovę. Dar ir nuo ak savininkų pridėsiu, nieko nėra blogiau žaisti žaidimą asmeniniu kompiuteriu ir jausti, kad tai yra nepasisekęs „portas“ iš konsolių, patobulintais grafikos nustatymais ar auto taikymosi sistema neužglaistysi pelės neklausymų susišaudymo metu, o kur dar DRM apsaugos „pranašumai“. Jei žaidimą vertinčiau atsižvelgdamas tik į serijai ištikimų fanų gretas, balas nesiektų septyneto, tačiau negaliu pamiršti ir naujai prisijungusių žaidėjų, kuriems žaidimas gali ir patikti, todėl klausydamas nuostabiai derančio Johnny Cash’o – God’s Gonna Cut You Down, rašau vidurkį.
