Visi tų japoniškų RPG pavadinimai yra nieko verti. Bet štai Final Fantasy kažkaip skambėjo. Arba mums taip tik atrodė. Šiaip ar taip viskas ilgainiui subręsta. Senais triukais veteranų nepapirksi, o naujai kartai šita prarasta odisėja gal ir patiks… Man tik dvi pavardės užkliuvo iš visos košės, kurią užvirė Lost Odyssey: Hironobu Sakaguchi ir Nobuo Uematsu. Sakagučis, kaip skelbia reklaminės žaidimo afišos – yra Final Fantasy kūrėjas. Atsiprašau, skaitytojai, bet man jis paskutinėje vietoje. Šitas žaidimas nuo FF serijos nutolęs kaip Žemė nuo Plutono. O Uematsu, kurio kūrinių klausausi dar po FFX šiame žaidime padarė tik tiek, kiek buvo būtina. Ir aš jį puikiai suprantu. Kur dirba vien pinigai ir kostiumuoti besmegeniai dėdės tikrai nebelieka vietos fantazijai…

Apie nemirtingumą ir stagnaciją

Dabar mes esame visuotinės stagnacijos žaidimų rinkoje liudininkais. Visi, kas tik gali, čiumpa unreal trečio grafinį variklį ir kepa blynus pagal senai išbandytus savo šeimų receptus. Bet kai per ilgai valgai tą patį, tai maistas pradeda ne juokais įgrįsti. Vat būtent todėl aš ir laukiau Lost Odyssey – su viltimis, kad skonis bus naujas. Na bet kur tau… Kažkaip galvojau, kad čia nemirtingumas įgaus tikrą ir juntamą prasmę. Visai nesvarbu iš kur jis toks nemirtingas radosi ir kodėl… Tiesiog vienas Kaimas, kuris negali numirti. Bet ne, ne, ne. Nemirtingųjų yra keturi, (atsiprašau, kad išpasakoju pagrindines siužeto detales, bet kitaip neišeina – toks jau apgailėtinas tas siužetas) ir jie atvyko į Žemę iš kito pasaulio, kur visi tokie pat nemirtingi. Kad būtų dar banaliau ir durniau, tai jie visi kaip vienas praradę atmintį. O kaip ten iš tikrųjų viskas – išaiškėja žaidžiant. Tik kai išaiškėja, supranti, jog geriau nebūtų išaiškėję. Dar yra Gongora, jis taip pat priklauso nemirtingiesiems, tačiau yra pagrindinis žaidimo blogietis. Iš išvaizdos jis – idiotas. Geriausiu atveju galėjo tikti į antraeilius personažus, skirtus nuotaikai praskaidrinti, kaip tą puikiai darė generolas Kakanas (ar kaip ten jį…). Čia absoliučiai nėra jokio gylio, jokios rimties. Aš prisimenu kaip atrodė Seimūras FFX – nuožmus ir išdidus, kaip tikras blogietis. Viską galėjai išjausti kaip žaidėjas. O Gongora atrodo kaip kvailys. Toks jis ir yra, bet tai blogai. Tokie antrarūšiai idiotai kaip jis niekada nepajėgtų įgauti nemirtingumo statuso, bet žaidime tai net ne moralas. Tai tiesiog beprasmybė. Gaila, ar ne? Didžioji dalis personažų yra labai geri. Todėl apie juos vėliau. Prie istorijos dar norėčiau aptarti ir tas noveles, kurias iš japonų kalbos į anglų vertė tas pats žmogus, kuris amerikiečiams išvertė visas Haruki Murakami knygas („Avies medžioklė“, „Norvegų giria“ ir t.t.). Bet kai jas skaičiau (anglų kalba), vis tiek didžioji dalis jų nepatiko (viso yra 34). Tiesa, vienos metu apsiverkiau, bet ir tai daugiau dėl Nobuo Uematsu sukurtos muzikos, mat skaitant kartais įsijungia muzika, tekstą puošia įvairūs vaizdo efektai ir pan. Apsiverkiau. Dar ašara nuriedėjo pirmo disko pabaigoje, kai Kaimas surado vieną iš savo dukrų, kuri gimė vienais iš to tūkstančio metų, kuriuos šiame pasaulyje jau nugyveno Kaimas. Tokioje vietoje amnezija suvaidina teisingą vaidmenį ir sustiprina įspūdį. Su savo vaiku žaidimo eigoje susitiks ir mano mėgstamiausia žaidimo personažė Seth, bet čia jau nesiplėsiu. Apibendrindamas šią ilgą pastraipą galiu pasakyti tik tiek, kad pirmas diskas kūrėjams gavosi nuostabus. Antras taip pat labai geras, o trečias bei ketvirtas – nesąmonės. Ketvirtam, aišku, visi ieškos ir rinks daugybę smulkmenų po visą Lost Odyssey pasaulį, todėl ketvirtas diskas vien tokiems dalykams ir skirtas, bet apie tai irgi šiek tiek vėliau.

Apie įspūdį

Pradėjus žaisti – nebėra laiko atsikvėpti. Ir nebus, kol galų gale užbaigsite pirmąjį žaidimo diską. Pirmame diske įvyks svarbiausios pažintys. Omenyje turiu Seth, Janseną ir kovos sistemą. Šių trijų dalykų pilnai užteks, kad rautų stogą. Seth – niekur iki šiol nematytas moters personažas, kuriame gražu viskas nuo neįprastos šukuosenos iki apnuogintų šlaunų. Ji taip pat nemirtinga ir didžiąją savo gyvenimo dalį Žemėje prabuvo tikrų tikriausia pirate. Tai suteikia tokios gaivos, kokios nejaučiau po Suikoden laikų. Jansenas yra žaidimo juokdarys. Tačiau patikimas. Jo krečiami šposai yra kažkiek subtilūs, labai padeda kinematografiškoji žaidimo pusė, smagu žiūrėti ir atrodo viskas kaip gera kino juosta. Kovų sistema yra neginčijamas žaidimo arkliukas. Tai yra visas žaidimas. Kas nežino žodžių turn-based reikšmės – patariu užsiimti kuo nors kitu. Nes mane asmeniškai užknisa apgailėtini komentarai internetinėse parduotuvėse, kur vaikai, prisipirkę Lost Odyssey kopijų verkia ir sako, kad žaidimas sunkus vien todėl, kad nesugeba pereiti pirmojo boso… Bet ne esmė. Žaidime kovos labai gilios ir kruopščiai suprogramuotos, niekada nejausite nuobodulio, nes kiekvienoje teritorijoje galima tikėtis vis kitokių priešų modelių, o su jais teks ieškotis vis kitokių kovos būdų. Taip pat čia yra žiedo sistema. Labai naujas ir niekur iki šiol nematytas dalykas, kuris mums leidžia sustiprinti smūgio efektą. Todėl, kad paliepus kuriam nors veikėjui atakuoti, prasidės to veikėjo bėgimo animacija (išskyrus Sedą, jis naudosis šautuvais, todėl niekur nebėgs :)), o kad ji nepabostų ekrane įsijungs žiedas, į kurį turėsime patalpinti kitą žiedą. Nuo to, kaip mums pasisekė tą padaryti būsime vertinami „bad“, „good“ arba „perfect“ simboliais. Įvertinimas lemia labai daug ką, o taip pat ir azartą. Taigi būtent visi šie kiek aukščiau paminėti dalykai ir sukuria pirmąjį įspūdį. Kai manęs klausia, kas yra Lost Odyssey aš atsakau – Seth, kovos sistema ir Jansenas.

Apie veikėjų santykį

Galų gale žaisdami Lost Odyssey prieisite tokį tašką, kada jūsų „party“ vienu metu sudarys devyni žmonės. O kovos lauke gali stovėti tik penki, sudarydami dvi linijas – priešakinę ir galinę. Tie, kas stovi priekyje sudaro savotišką barjerą, kuris apsaugos stovinčius antroje eilėje nuo didelės žalos. Priekyje protingiausia statyti stipriausius, o stipriausi žaidime yra Kaimas ir Seth. Magai arba nepajėgūs kautis privalo stovėti užnugaryje. Bet čia iškyla problema. Nemirtingieji yra labai šaunūs, vos nužudyti po kelių ėjimų patys prisikelia ir t.t., tačiau jie nemoka nei vieno skilo. O mirtingieji jų moka į valias ir nuolat mokosi naujų. Todėl nemirtingieji kovų metų gali mokytis iš mirtingųjų įvairiausių skilų, nesvarbu ar tai būtų su kitų veikėjų gydymu susiję ar su kovos elementais. Bet kai matome, kad būtinai reikia turėti kovos lauke bent tris mirtinguosius, tuomet lieka tik du mirtingieji iš kurių galima mokytis kokius nors norimus sugebėjimus. Ir tai blogai. Nes pabaiga laukia liūdna: sėdėsime ketvirtame diske ir tol žaisime, kol visi nemirtingieji turės maksimalų sugebėjimų skaičių. O mirtingieji mokosi naujų iki pat, jei neklystu, 52 lygio. Taigi visų hardcore žaidėjų laukia smagus pasitampymas todėl siūlau iš karto prisipirkti alaus arba kitų gėrimų, traškučių arba šiaip užkandos ir nusiteikti rimtam kalimui. Beje, užsienio apžvalgų puslapiai mini, kad Lost Odyssey labai ilgai kraunasi. Tai nėra visiškai tiesa. Nebuvo taip, kad sėdėčiau ir keikčiausi, kad nepasikrauna. Dažniausiai dar nespėjus pasakyti keiksmažodžio jau galėdavau valdyti Kaimą :). Bet nutolstant nuo temos man labai nepatiko du vaikai, kurie atsirado žaidime. Kaimo anūkai :). Labai didelį įspūdį paliko tik pirmoji scena, kurioje jie pasirodė, o toliau tai tos jų durnos išraiškos, šnekos ir krečiamos visai ne vaikiškos nesąmonės pernelyg priminė Blue Dragon. Nors ne, Blue Dragon vaikai atrodė ir elgėsi geriau :). Dar užkliuvo dainos. Įsivaizduojate, būna žaidime visiškai ne į temą pradeda dainuoti :). Sėdi, žiūri kaip Jansenas neša malkas per sniegą ir girdi kaip kažkoks vyras plonu balseliu bando ištraukti ilgas natas. Eh… Įtariu, kad originalas (japonų kalba) skambėjo geriau.

Apie užuojautą

Dabar ar reikia XBOX360 turėtojams reikšti užuojautą?.. Tikrai reikia. Lost Odyssey buvo paskutinis tūzas šios konsolės kūrėjų rankose ir tas tūzas jokio įspūdžio niekam nepaliko. Na tūzas kaip tūzas. Nieko daugiau. Kas tyliai sako, kad Mass Effect buvo geriau – sakykit garsiai, nes tai tiesa. Bet Mass Effect jau tuoj iškeliaus į PC ir X360 ekskliuzyvų valanda pasibaigs. Dabar, kai visi Xbox‘o tūzai išdėlioti ant stalo… A, tiesa, dar bus Too Human. Jį kuria Silicon Knights (studija, puikiai pasižymėjusi Nintendo GameCube konsolėje: Metal Gear Solid: Twin Snakes, Eternal Darkness ir t.t.), tačiau viskas jau vis tiek nuspręsta. Xbox360 buvo daug visko žadėta. Dabar, pragyvenę atitinkamą laiko tarpą mes matome, kad tai neištesėta. PlayStation 3 poliui taip pat visko žadėta, o dabar žiūrėsim ar ištesės. Ekskliuzyvų karas turėtų būti įdomus. O dar įdomesnis galėtų būti menamas kompromisas tarp šitų dviejų stambių kompanijų (Sony bei Microsoft).

Apie faktus

Žaisdamas susirankiojau šiokius tokius faktus apie Lost Odyssey, kad patys galėtumėte lengviau pasidaryti sau bent jau kažkokį žaidimo apibendrinimą. Taigi Lost Odyssey yra naudojamas unreal engine 3 grafinis variklis. Jo dėka žaidime yra vietų, kurios atrodo pritrenkiančiai. Puikiai atlikti taip vadinami „dungeon‘ai“ (na nerašysiu gi urvai, požemiai :)), labai geri šviesos ir kai kurių magijų efektai, kai kur akį patraukia išties kokybiškos animacijos. Antra, žaidime skamba labai gražios (taip pat ir liūdnos) Nobuo Uematsu muzikinės temos. Kaimas, kaip personažas, nėra pakankamai išplėtotas (o pradėjus žaisti jau atrodė, kad jis – Squalo iš FF8 prototipas). Žaidime rinksime Kaimo ir kartais kitų pagrindinių veikėjų sapnus, kurie dėliosis į specialų katalogą „1000 years of dreams“. Didelė dalis novelių yra prastos, banalios, neįdomios, tačiau kai kurios tikrai paliečia tą jausminę žmogaus pusę. Tačiau tik kai kurios. Visi puikiai žinome, kad norint priversti kitą verkti reikia ir vaizdo, ir garso, ir pastangų. Vien skaitydamas neapsiverksi. Dar vienas faktas: žaidimą sudaro net keturi diskai, bet tai vis tiek nesutrugdys didžiajai daliai žaidėjų (turiu omenyje nusimanančius jRPG žanre) pereiti šį nuotykį per kokias 40-50 valandų. Žaidime iš viso yra 9 pagrindiniai veikėjai, kuriuos galėsime valdyti. Gera dalis jų yra tikrai įdomūs ir turi savo praeitį. Žaidimo istorija yra kiaura ir ją net nemalonu sekti; pagr. blogietis Gongora visomis išgalėmis stengiasi sugadinti bendrą Lost Odyssey vaizdą. Tarp kitko jo bukas veidas gadina ir europinės versijos žaidimo viršelį…

Vietoje išvadų

Taigi Mistwalker, galima sakyti, pasišiukšlino. Reputacija padarė savo, „hype‘as“ ne mažas, tačiau istorijos atžvilgiu tai tikrai labai toli nuo Final Fantasy. Netgi FFXII žaisti buvo įdomiau. Bet kas liečia patį žaidimą, tai čia vienas kokybiškiausių projektų šiandieninėje žaidimų rinkoje. Žaisti Lost Odyssey norisi ir kovoti arba blaškytis po pasaulį tikrai traukia, to niekaip nepaneigsi. Dėl to ir balo negalima rašyti itin žemo, bet visa kita – prastai… Sakė, kad Blue Dragon 2 jau kuriamas. Eh… Matau, kad aš čia nieko nepakeisiu, bet vis tiek tikiuosi, jog apie Lost Odyssey 2 mes neišgirsime.