Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/12

Autorius: JCDENT

Pastaruoju metu dažnas balsas internete mauroja, kad korporacijos nesiima rizikos, nekuria originalaus produkto, o tik kartoja saugius ir išbandytus modelius bei kitaip uždirba pinigus. Aišku, kartais pasigirsta, kad kažkas žaidime bus „naujos kartos“, bet dažniausiai tai tik grafika ir fizikos variklis. Kadangi nei pirmu, nei antru WorldShift kūrėjai išsiskirti negali, jie savo žaidimo metodiką pavadino next gen.

Prieš pradedant spėlioti, kas ta „naujos kartos“ metodika, šiek tiek žaidimo istorijos. XXI a. žmonija maklinėjo po Saulės sistemą ir kažkur prie Plutono aptikodidžiulį juodą objektą pavadinimu Shard Zero. Jis skleidė nepaiškinamai mirtiną lauką, kuris keitė erdvę ir gyvybę. Nebuvo laiko net sureaguoti: kosminė rakštis įsmigo į žemės užpakalį, paskleidė marą, pasmaugė civilizaciją… Dabar veiksmas vyksta po kelių tūkstančių metų, žmonių civilizacija nyksta penkiuose dideliuose miestuose, o Žemė apgyvendinta genčių, kurios yra maro paliestų žmonių palikuonys. Iš kažkur atsibeldžia ateiviai. Skamba keistai? Na, Black Sea Studios yra iš Bulgarijos, o žodžiai „slavai“ ir „normaliai suprantamas siužetas“ retai kartu suitnkami.

Kovojančios pusės nedaug kuo skiriasi, bent jau pagrindiniame lygyje. Yra vadas, keturi pareigūnai (medikas, artima kova, tolima kova ir vietos genčių atstovas) ir keturios kareivių klasės: artimos ir tolimos kovų patrankų mėsa, aukštos klasės artimos ir tolimos kovų specialistai. Toliau skirstoma pagal turimas galias ar gabumus: žmonių kareivis geriau šaudo iš arti, genčių — iš toli, o ateivis tuo metu gydosi. Žmonių vadas gali patraukti priešo karių dėmesį, o inžinierius reikalingas gydyti žmonių patrankų mėsos daliniams. Kadangi tai yra next gen žaidimas, bazių statyt neteks ir karių balanso taip smarkiai nereikia. Žaidžiant daugelio žaidėjų susidūrimo režimu tebūna centrinis pastatas, kuris už surinktus pinigus paruoš reikiamus dalinius, o dar ir specialiomis galiomis pagelbės. Tačiau įdomesnis yra kitas režimas: žaidėjai su mažutėliu spec. pajėgų būreliu vykdo misiją. Aišku, čia bazių nėra, todėl kritusius kovoje pakeisti leidžiama specialia teleportavimo ataka, kuri įsikrauna labai ilgai. Šiose misijose kovoti dažniausiai tenka su keistais padarais: mutantais krokodilais, kiborgais ir t. t. Aišku, toks nekontroliuojamos jėgos įnešimas į žaidimą yra sveikintinas, nes žudyti vis tuos pačius pagrindinių frakcijų dalinius greitai nusibostų. Tiesa, šiam daugelio žaidėjų režimui labai trūksta balanso, nes kai kurių misijų, žaidžiant dviese, pradėti net neverta, nes žemė bus greitai nuklota jūsų karių lavonais.

Be greitų intensyvių kovų (kurių nėra kituose žaidimuose, pvz., Company of Heroes), dar galima dalinius pritaikyti pagal savo stilių. Ne, ne apkarstant atitinkamais šarvais ar kita atributika. Tiesiog įveikus kokią misiją ar ją vykdant galima rasti ar kaip atlygį gauti tam tikrų artefaktų, kurie leis patobulinti kokį nors karių ar pareigūnų savybę. Aišku, skamba maloniai, bet armijos tikrai neišeina sukurti unikalios ir pagal savo norus.

Grafika… Na, nieko naujo ir stebuklingo jie čia nepasiekė. Tiesa, vaizdas ryškus, detalus, be to dauguma žmonių (kurie nėra bevaliai robotai) atrodo išties labai šauniai. Tačiau jie visi yra per maži, o žaidimo aplinkos per vešlios, todėl ne visad išeina sužiūrėti priešo ar savo pozicijas. Garsas neįsimintinas, gal net būtų žavus, jei ne ateivių, ypač Masterio, įgarsinimas.

WorldShift nėra blogas žaidimas. Tačiau neturi nieko, kas priverstų jį prisiminti praėjus daugybei metų (kaip kad Emperor of the Fading Suns ar Red Alert 2). Jis ims ir nugrims į užmarštį kaip ir kiti.