„Praetorians neturi žaidimo keitimo technologijos medžio bei stipraus strateginio elemento, tad tai nėra giliausias RTS. Tačiau jis toks ir neturi būti. Tai smagus, tiesmukas mūšių žaidimas, reikalaujantis taktinio subtilumo“

Chris Hudak

TechTV

Daugelis yra susidarę nuomonę, kad RTS yra kaip kokia klišė — beveik visuose tokio tipo žaidimuose žaidėjas privalo „išknisinėti“ ir kaupti resursus, statyti bazes, kaip galima greičiau susikurti karinius dalinius ir galų gale eliminuoti priešininkus. Laikui bėgant strateginių žaidimų kūrėjai paprastino bazių statymo ir išteklių kaupimo mechanizmus ir vis daugiau dėmesio skyrė pačioms kovoms. Praetorians, galima sakyti, pasiekė tokio kryptingumo viršūnę. Žaidime beveik visas dėmesys koncentruojamas tik į kovų taktikas. Statymo dalis minimali, o resursų paieška visiškai panaikinta.

Pyro Studios savo kūdikiui Praetorians suteikė 3D grafikos variklį, kuris padėjo žaidimui vizualiai atrodyti beveik puikiai. Kur bevyktų veiksmas: miškinguose Europos regionuose, upių pakrantėse ar saulėtose Egipto dykumose, grafika vos ne tobula, o orų stichija bendram vaizdui suteikia itin žavaus šarmo. Sningant ar lyjant jis nė kiek nepablogėja, o kaip tik džiugina akį.

Grafine prasme žaidimo aplinkos — bene stipriausias Praetorians bruožas. Grioviai ir kalneliai, lomos ir terasos suteikia žaidimui ne tik vizualaus grožio, bet ir naudos žaidžiant. Ant kalvos stovintis būrys gali apžvelgti daug didesnes teritorijas, nei būrys, stovintis dauboje. Visas žaidimo veiksmas dažniausiai vyksta 5 aplinkose. Bene pagrindinė veiksmo vieta — lygumos. Judant tokio tipo vietovėmis karinės formuotės nesusiduria su jokiomis problemomis, be to, čia visų rūšių būriai gali laisvai judėti be jokių trukdžių. Tuo tarpu vos ne kiekviename žemėlapyje vinguriuoja po vieną ar netgi kelias upes, per kurias būriai gali persikelti ne tik tiltais, bet ir seklumomis. Čia susiduriama su problema, kadangi tam tikro tipo kariai ir taranavimo įrengimai tokiomis vietomis judėti negali.

Labai naudinga taktine prasme aplinka — įvairios pievos. Žaidime visos pievos apžėlusios aukšta žole. Tai puiki vieta pasislėpti pagalbinių pėstininkų būriui. Jei toks būrys įžengia į aukšta žole apžėlusią laukymę, jis automatiškai tampa nematomas. Aišku, reikėtų pasisaugoti, kadangi priešininkų lankininkai gali lengvai tokią pievą padegti, o gaisras sunaikins visą pėstininkų būrį.

Žaidimo miškai — tai tankūs brūzgynai, į kuriuos daugelis batalionų net neįžengia. Taranavimo įrenginiams, raiteliams ir beveik visų rūšių kavalerijai miškai — visiškas tabu 🙂 Čia besislepiantys būriai yra visiškai nematomi priešininkams, esantiems už miško ribų. Vienintelis išsigelbėjimas praradus karius, galinčius įžengti į mišką — žvalgai, besinaudojantys vilkų pagalba. Žvalgai yra dviejų rūšių. Jie naudojasi skirtingais gyvūnais. Žvalgas, besinaudojantis ereliu, gali apžvelgti dienos šviesoje stovinčius, tačiau per daug nutolusius nuo paprastos matomumo linijos priešų pulkus. Tokio tipo žvalgas labai svarbus ir norint sužinoti, kas dedasi už priešininko pilies tvoros sienų. Kito tipo žvalgams padeda vilkai. Tokie žvalgai reikalingi norint išsiaiškinti, ar miško tankmėje nesislepia priešų pulkai. Pagrindinis žvalgo su vilku pranašumas prieš kito tipo žvalgus yra tas, kad erelis skristi gali tik tam tikrą laiko tarpą, po kurio jis turi grįžti atgal pas žvalgą. Automatiškai jam sugrįžus nebesimato ir priešininko linijų. Tuo tarpu vilkas gali ilgai stovėti netoli priešininko pulkų, taip suteikdamas galimybę stebėti oponento karius kiek tik širdis geidžia.

Tęsiant mintį apie miškus, galima pastebėti, kad žaidime įjungtas, jei taip galima pasakyti, režimas stealth. Būrys, sėlinantis link priešo linijos per miško brūzgynus, yra beveik nepastebimas. Tuo pasinaudojus galima nelauktai užklupti priešininką ir pasiekti visai neblogų rezultatų. Aišku, naudojantis tokia taktika galima ir labai nusvilti nagus. Reikalas tas, kad bet kurią akimirką galima įžygiuoti į krūmynuose besislepiančius priešų pulkus, be to, vos ne visuomet slenkant miškuota vietove pasipila pulkai pabaidytų paukščių ar stirnų (kaip jau minėjau, aplinkos ir jų atributai tiesiog žavingi), kurie išduoda apie rengiamą pasalą.

Praetorians žaidėjui suteikia galimybę pakovoti už 3 civilizacijas: romėnus, egiptiečius ir barbarus (germanų, galų ir keltų gentys). Kiekvienos iš civilizacijų tikslas — kaimelių okupavimas. Tokie kaimeliai suteikia vienintelį žaidimo resursą — žmones, kurie gali būti ištreniruojami į pasirinktos klasės karius. Kiekviena iš civilizacijų turi standartinius to laikotarpio kareivių būrių tipus: lankininkus, ietininkus, raitąją kavaleriją bei tam tikrus tik vienai civilizacijai būdingus būrius, pvz.: romėnų legionieriai, itin efektyvius bet kokiose grumtynėse, ar egiptiečių nubijos lankininkai, galintys šaudyti daug didesniu atstumu, nei paprasti lankininkai.

Kiekvienos klasės būrys yra labai efektyvus prieš kitus tam tikros rūšies batalionus — kavalerija prieš lankininkus, ietininkai prieš kavaleriją, o lankininkai prieš bet kokios rūšies karius, išskyrus kavaleriją.

Pagrindinis Praetorians skirtumas nuo kitų RTS žaidimų yra tas, kad žaidėjui nereikia sudarinėti karių kuopų. Visi žaidimo kareiviai suorganizuoti į atskirus dalinius, sudarytus iš 30 individų. Visi romėnų būriai žygiuoja tvarkingomis kolonomis, tuo tarpu barbarai ir egiptiečiai nėra tokie organizuoti, todėl į žygius jų armijos traukia netvarkingai išsibarstę. Kiekviena kuopa yra labai paprastai dalinama į atskiras dalis bei taip pat lengvai vėl sujungiama. Daliniai valdomi ganėtinai paprastai: visas būrys pasirenkamas kairiu pelės klavišo spustelėjimu, o reikalinga pasiekti vieta nurodoma dešiniu pelės klavišu. Taip pat, nuspaudus ir palaikius dešinį pelės klavišą, galima nurodyti, į kurią pusę būrys turi būti atsisukęs. Kaip taktinės strategijos žaidimui, tai labai svarbus triukas.

Praetorians neapsiriboja žaidimo taktika „būrys prieš būrį“. Daugelis batalionų turi galimybę keisti savo stovėjimo ir žygiavimo formuotes pagal žaidimo situaciją, pvz.: ietininkai gali sudaryti tam tikrą formuotę, kuri ypač efektyvi atsilaikant prieš pėstininkų ir kavalerijos atakas, Romėnų legionieriai gali iš savo skydų suformuoti ”vėžlio formuotę”, kuri neleidžia priešininkų lankininkams padaryti jokios žalos. Aišku, tokios formuotės minusas tas, kad smarkai sumažėja judėjimo greitis, tačiau prasiveržus iki priešo kordonų, tokia formuote žygiavę legionieriai išlieka visiškai sveiki.

Visas Praetorians žaidimas paremtas taktiniais sprendimais, todėl jį žaisti nėra lengva. Pyro Studios sukurtas AI yra itin stiprus ir agresyvus, todėl netgi žaidžiant režimu eazy, kompiuteris nedovanos nė vienos žaidėjo taktinės klaidos.

Bene didžiausia Praetorians kaip taktinės strategijos žaidimo bėda yra ta, kad nėra galimybės sukioti žemėlapį. Žaidime daug dėmesio skiriama įvairių kalvų ir lomelių kuriamoms matomumo problemoms (pakalnėje stovintys kariai nemato, kas darosi ant kalvos ir atvirkščiai, ant kalno stovintys dalinai gali mėgautis viskuo, kas vyksta šalia kalvos), tačiau visiškai nepagalvota apie taktinį tokio privalumo išnaudojimą. Kaip gali žaidėjas taktiškai panaudoti kalvelę, jei jis nė nenutuokia, kaip užimama aukštumos vieta matoma iš aplinkinių taškų. Tuo tarpu žaidėjui paliekama teisė pasinaudoti tik kameros „zoom’inimo“ triuku: vaizdą galima stebėti iš keturių arčiau–toliau, aukščiau–žemiau taškų. Kaip bebūtų, beveik visą laiką žaidžiama naudojant tik vieną, aukščiausią (klasikinį strateginiuose žaidimuose) kameros tašką.

Apie žaidimo garsą negalima pasakyti nieko gero. Nors garso efektai ir atitinka ekrane vykstančius veiksmus, tačiau tas adekvatumas labai jau menkas, pvz.: kovojant šimtams karių triukšmas ir riksmai lygiai tokie patys, kaip ir kovojant dešimtims ar net vienetams karių. Tęsiant mintį apie garsą, galima paminėti labai jau menką balsų įgarsinimą, misijų pristatymas iš viso balsu neatpasakojamas, o tarpmisijinis dialogas visiškai plokščias ir bukas. Garso takelis, nors ir skurdus, bet bent jau keičiasi kartu su žaidimo dinamika. Žaidimo kampanija sudaryta iš daugybės misijų. Pagrindinė misijos užduotis nebūtinai siejama su visų žemėlapyje figūruojančių kaimelių užkariavimu. Užduočių įvairovė apima nuo pilies gynybos iki tam tikro asmens, keliaujančio į nustatytą vietą, apsaugos, tačiau, kaip jau minėjau, kompiuterio valdomi priešininkai yra nenormaliai galingi, dėl to žaidimo kampanija praranda bent pusę savo žavesio.

Praetorians gal ir galėjo pateisinti lūkesčius (kaip laukiamiausio RTS žaidimo) ir išversti visus strategijos gerbėjus iš koto, tačiau silpna kameros rotacija, bergždžias garsas, beprotiškai stiprus ir ne visą laiką logiškai adekvatus AI pavertė šį žaidimą tik dar vienu RTS serijos gaminiu taktinės strategijos gerbėjui.