Populiariausia šiandienos šaudyklių tematika – Antrasis pasaulinis karas. Manau šiai tezei pernelyg daug prieštaraujančiųjų nebus, visgi žaidimų kūrėjai šiandien pernelyg nelinkę eksperimentuoti ir bandyti, pavyzdžiui, perkelti Pirmąjį pasaulinį karą ar net senesnius karus į šaudyklių pasaulį. Ir tik nereikia tos nuvalkiotos frazės, kad tuomet veiksmas mūšio lauke buvo neįdomus ar tiesiog trūksta kažkokio mistinio dinamiškumo. Gerų kūrėjų rankose patyrimas Pirmajame pasauliniame kare galėtų būti nepakartojamas. Bet, „Shellshock 2“ nėra nei apie Antrąjį, nei apie Pirmąjį. Jis apie kitą nemažiau kūrėjų „mėgstamą“ epizodą – Vietnamo karą.

Nebandysiu aiškintis, kodėl Vakaruose šis karas toks populiarus, o štai pavyzdžiui Korėjos karas yra visiškai pamirštamas, bet „Shellshock“ kūrėjai tikriausiai šias mintis irgi turėjo galvoje. Dar jie suprato, kad tik paprasta šaudykle pikselinėse džiunglėse pernelyg nenustebins žaidimų bendruomenės. Kas belieka? O gi įdėti zombius. Antroji žaidimo dalis šįkart nuo savo 2004 pasirodžiusio pirmtako bando šiek tiek sukti į kairę ir pristato zombių, bei kalašnikovų mišinį. Ar džiunglėse atsiradę zombiai pridėjo žaidimui įdomumo? Galbūt. Ar padarė jį išskirtiniu – vargu.

Taigi, „Shellshock 2“ istorija mums pristato Vietnamo karą iš kiek kitokios perspektyvos. Pasirodo tame kare praktiškai amerikiečiai nė neturėjo šansų laimėti, nes juk prieš zombius labai nepakovosi. Norint suprasti kokį mišinį mums siūlo kūrėjai, galbūt vertėtų, kaip jau internete buvo kažkur komentaruose numestas šis pasiūlymas, sujungti du filmus: „Platoon“ ir „28 Days Later”. Jų junginys būtų maždaug tai, ką nori mums pasiūlyti nauja „Shellshock“ dalis. Joje mums tenka žaisti už Nate Walker, vietinio lygio superherojų, kuris yra visiškai žalias rekrūtas, ką tik paimtas į armiją ir nusiųstas į pasienio bazę, kur tuoj turėtų įvykti vietnamiečių ataka. Staiga jis susiduria su savo broliu, kuris pasirodo virto šaltakraujiškai šiltą žmonių mėsą rijančiu zombiu. Tuomet ponai vietnamiečiai pradeda savo ataką ir mūsų brangus brolelis ištrūksta į laisvę pridarydamas daug žalos. O štai jau tada keliaujame, grožimės apylinkėmis, kovojame su šunsnukiais komunistais ir dar valome broliuko paliktą netvarką. Štai tau ir po ramios šeimyninės išvykos į džiungles.

Aš tikiu, kad iš šio pristatymo gali susidaryti įspūdis apie visai neblogą šaudyklę. Jau vien tai turėtų liudyti, kad pagrindas žaidimui buvo sąlyginai neblogas ir spėju kokios „Infinity Ward“ studijos rankose turėtume naują šedevrą, bet visgi situacija realybėje yra kiek kitokia. Žinoma, bendrai jis atrodo tikrai neblogai (iš grafinės pusės). Verta pažymėti, kad nors „Crysis“ vaizdų čia kažin ar galėsime išvysti, bet „Source“ varikliukas visgi lygį išlaiko. Netgi lygių dizainas yra vertas kelių gerų žodelių, nors kartais ir atrodo, kad tenka lankyti nuo vieno filmo apie Vietnamą iki kito. Štai vieną akimirką jūs bėgate per džiungles, bandydami išvengti tų kvailų vietnamiečių spąstų (ne gi jie mano, kad aš, Neitanas Valkeris įkliūsiu į tokius beviltiškus spąstus. Apgailėtina), o kita akimirką mūsų veiksmas persikelia į kaimelį. Verta pažymėti, kad situacija su lygiai tikrai neprasta.

Kitas sąlyginai gerai atliktas momentas – tai įgarsinimas. Ginklų garsai, ar tai bebūtų AK-47 ar M-16, skamba įtikinamai ir geriau įgudusi ausis be vargo turėtų juos atskirti. Kitas momentas – veikėjų balsai. Ypatingai aukštų standartų čia nėra, bet visgi ausis kentėti neturi. Įgarsinimai čia atlikti Holivudiniais standartais ir nors tokį žaidimą (jeigu jis būtų filmas) priskirtume tik B kategorijai, tai žodis „Holivudiniais“ šiuo atveju reiškia ne absoliučiai neskoningą ir tik visiškai priekurčiams tinkamą įgarsinimą, bet būtent šiokį tokį išskirtinumą. Nes kai situacija pačiame žaidime nelemia jam aukšto balo, aš imu dairytis kitų vietų ir stebėti, kuo produktas galėtų nustebinti. Veikėjų balsai, pačio žaidimo garsai čia yra vienas tų „gerųjų“ elementų.

Bene pastebimiausias „Shellshock 2“ trūkumas – jo trumpumas. Vienam žaidėjui skrita kampanija trunka vos 4 ar 5 valandas. Sunku būtų dabar netgi prisiminti kitą pilną žaidimą, kuris siūlyti tiek mažai savo pirkėjams. Tiesa, galbūt optimistai ištars, kad dabartiniai laikais nelabai jo reikia, nes juk jeigu geras tinklinis režimas – dauguma savo laiko praleidžia būtent ten. Galbūt, tik jeigu „Shellshock 2“ tokį turėtų. Jame pabaigus kampanija, tenka pabaigti ir patį žaidimą. Na, nebent jus taip įtraukė nuolatinės zombių skerdynės, kad norite pereiti kampaniją dar kartą. Tik aš griežtai nerekomenduočiau to daryti. Greičiau jau lygių nuobodumas užmuš jus, negu išalkęs zombis. Juose nėra nieko imantraus: mes bėgiojame tiesiog nuo punkto A iki B, o sutikę būrelį draugų amerikiečių, padedame jiems iššaudyti iš visur lendančius vietkongo karius. Tiesa, jie dažniausiai atsiranda iš tų pačių kelių vietų, tad šiek tiek susiorientavus juos galima iššaudyti be didesnių sunkumų.

Galbūt tik kelių gerų žodžių galėtų sulaukti mini žaidimėlis, kuris atsiranda iškart kai tik priešininkas priartėja pernelyg arti jūsų arba pakliūvate į vietkongo spąstus. Jo metu reikia suspaudyti tam tikrą mygtukų kombinaciją. Iš pradžių tai padaryti yra nepaprastai lengva, bet progresuojant ši užduotis sunkėja ir artėjant pabaiga iš tiesų reikia būti prasitreniravus, norint nelikti it musę kandęs. Apskritai vertinant žaidimą, norisi tik pasakyti, kuris galbūt nesukels ypatingai didelių neigiamų emocijų, bet trumpėjančius pavasario vakarus galima praleisti ir geriau. Tai žaidimas, kurio nesiūlyčiau bandyti net didžiausiam Vietnamo ir zombių karo mėgėjui.