Dead Space 2… Dead Space… Pirmoji dalis paliko mane apšalusią, išsižiojusią ir visaip kaip ištaškytą nekromorfų įsiučio. Visa tai buvo nauja, nepatirta. Šiurpas einant per negyvus kūnus, jausmas, kad esi vienas prieš visus. Dead Space išspardė užpakalius taisyklėms ir padarė tai, ko niekas nesitikėjo. Abejingų neliko.

Antroji dalis yra kitokia. Žinoma, neapsakomai žavus Aizekas Klarkas vis dar tebėra pagrindinis veikėjas. Prie ano žaidimo jį pritempia siužeto linijos ir tie patys nekromorfai. Na, gal dar ir tai, kad jį visi velniškai nori išduoti, o nuo puolančių monstrų vėl ginsimės per dešinįjį Aizeko petį.

Dead Space 2 yra… Labai atmosferinis. Tai kaip atmosferiniai ledai. Visa aplinka, neperdedant, yra tobulai sukurta. Tai šių laikų grafikos etalonas. Žengti pirmuosius žingsnius joje yra tikrai gera. Atrodo, visi prisiminimai iš Ishimuros, laivo, kuriame vyko praeitos dalies veiksmas, atgyja, vaikštai po Tau tokį pažįstamą pasaulį.

Nenoriu pernelyg nuklysti į savo sentimentalius prisiminimus apie tai, kokie šilti jausmai paėmė, kai vėl patekau į žaidimą. Keista gali pasirodyt gi, kad siaubekas sukuria man tokią šilumą žaidžiant. Kaip kažkada esu sakius Karlotikui, kad Dead Space 2 man panašus į siaubo Mass Effect. Todėl papasakosiu,kas atsitiko po to, kai Aizekas pabėgo iš Ishimuros, su mirusia drauge ant galvos.

Atrodo, kad jau laive, bėgant iš Ishimuros, Aizekas atsijungė ir atsibudo tik po kiek laiko ligoninėje. Ten iškilo keli prisiminimai apie buvusią merginą Nikolę ir jis vėl atsijungė. Atsibudo daužomas į veidą Franko, Dead Space 2 priešistorės – Dead Space Ignition – pagrindinio veikėjo. Aizekas surakintas tramdomaisiais marškiniais, tačiau prieš išsilaisvinant, Franką iš nugaros užpuola nekromorfai ir jis pats virsta vienu iš jų. Jau nuo pirmos žaidimo minutės Aizekas turi kovoti už savo gyvenimą.

Nuo pradžių abi žaidimo dalys išsiskiria. Nepasakyčiau, kad pirmoji dalis prasidėjo labai saugiai, tačiau antroje Tu bėgi surakintom už nugaros rankom ir jauti mirties alsavimą už nugaros. Viena, kai Tavo rankos laisvos ir gali dargi užvošti kam nors, tačiau visai kita, kai karštligiškai maigai pelę, užsukęs ten, kur praėjimo tikrai nėra.

Kita vertus, tik pirmieji keli skyriai ir bus tokie apybaisiai, kad muš prakaitą kaktoje. Po to, kaip ir pirmoje dalyje, apsiprantama su išgąsčiu ir lieki vėl tiesiog Tu ir geras žaidimas.

Siaubo žanro žaidimai žengia ant plonos linijos. Nukrypus į per dideles fantazijas be ribų staiga gali tiesiog norėti grožėtis viskuo ir spjauti į siaubą. O tuo labiau į emocijas. Kokios gi emocijos žaidžiant siaubo žaidimą?

Dead Space 2 čia yra labai geras. Jis daug jausmingesnis, emocionalesnis, stipresnis. Išvystyta ne tik Aizeko istorija, tačiau ir kitų šalutinių ar netgi labai šalutinių veikėjų. Atsiranda papildomi veikėjai ir, aišku, ta saldi išdavystė! Susipina gyvatynas, vėl kažkas kažką rezgia. Minusas tik tas, kad nebelieka tokio stipraus „Aizekas prieš visatą“ principo. Nors žaidimas tebėra linijinis, reikia bėgioti nuo taško A iki taško B kaip ir ankščiau, tačiau gana dažni skambučiai ir vaizdas Tau prieš akis parodo, kad Tu nebe vienas.

Tačiau tas šalutinių istorijų vystymas suteikia tiek jausmo! Žaidimo eigoje beprotybė randamose kasetėse vis auga. Nuo paprastų ataskaitų apie dieną darbe iki fobijų vaikščioti vienam koridoriais. Beprotybė auga kartu su Aizeko beprotybe, o gal tiksliau viskas Aizekui pradeda slysti iš po kojų.

Visa tai sukuria Aizeką kaip liūdniausią ir labiausiai nusivylusį protagonistą visoje žaidimų istorijoje. Jo geriausias draugas beprotis, buvusi mergina nekrofiliškai persekioja jį ir stengiasi užvaldyti protą, o paties Klarko paskutinius proto likučius drasko kaltės jausmas. Haliucinacijos, aplankančios išvargintą protą, buvo vienas mėgstamiausių dalykų žaidime.

Iš tikrųjų, turbūt per daug pradėjau kalbėt apie emocinį žaidimo pagrindą. Reikia paminėti ir tai, kad Aizekas dabar daug stipresnis, greitesnis. Gali ištaškyti nekromorfo kūną su plikais kumščiais, kartais tai netgi efektyviau, nei plasma cutter‘io pyškinimas iki įkaitimo.

Aizekas tampa tikru blogiuku bepročio akimis. Jis valdo situaciją. Ir ne be reikalo. Atrodo, tik taškant nekromorfų kaukoles jam palengvėja. Jis jau yra su jais susidūręs. Pirmoje dalyje tebuvo į kažkokį pragarą patekęs inžinierius, nedrąsus, išsigandęs, tačiau dabar jis tris metus iškentęs žmogus, kuris nebeturi ko prarasti. Aizekas stato savo gyvybę ant kortos, rizika jaučiasi, jis gali skverbtis kiaurai sienas ir nekromorfus.

Ginklai išliko tie patys, jų naudojimo principas taip pat nepasikeitęs. Tačiau labiausiai patiko tai, kad plasma cutter‘is buvo iš serijos „Pasidaryk pats“. Pirmame skyriuje iš kelių dalių reikėjo jį susijungti. Geras jausmas! Kiti ginklai randami parduotuvėje, juos reikia atsirakinti su schemomis, išsimėčiusiomis visame žaidime. Ginklų tobulinimas išliko vėl gi toks pats – darbastalyje pasirenki, ką nori tobulinti.

Menkas mano pastebėjimas dėl ginklų: šįkart žaidimą pereiti vien su plasma cutter‘iu gal ir galima, tačiau labai jau sunkiai. Ginklų įvairovė yra kur kas labiau išnaudojama.

Išvis, Dead Space 2 labai puikiai susitvarko su dalykais, kurie pirmoje dalyje nebuvo išbaigti. Ankstesnis žaidimas buvo tarsi eksperimentinis šuniukas, išleistas apsiuostinėti. Antroje dalyje ypač sužiba ankščiau iki galo neišnaudota zero gravity galimybė. Vietoj to, kad Aizekas sudėtingai šokinėtų nuo vienos sienos prie kitos, kaip kokiam RuneScape‘o quest‘e, jis gauna lyg ir mini varikliukus kojose, kurie jam padeda judėti erdvėje. Žaidimo lygis tampa iškart sudėtingesnis, ypač tiems (man), kurie sunkiau gaudosi erdvėje. Tad viena misija erdvėje tapo man stulbinančiu pragaru.

Bet pala, dabar pasakysiu turbūt geriausią pokytį! Žaidę pirmą dalį turbūt prisimena, kad veiksmas Ishimuroje vyko, kaip aš vadinu, gėlytės principu. Pagrindinė stotis yra žiedo viduryje, o Tu vaikštai žiedlapių briaunomis vis į centrą. Čia šito nebeliko! Aišku, aplinka kardinaliai nepasikeitė, tačiau vietovės tapo daug įvairesnės. Girdėjau, daug žmonių siaubekuose bijo mažų vaikų? Po šio žaidimo aš jų nekenčiu visiškai.

Turbūt jau minėjau, kad žaidimas, kaip ir pirmoje dalyje, išliko linijinis. Reikia vaikščioti iš vieno taško į kitą. Tai, vienaip ar kitaip, perteikia žaidimo dvasią. Tačiau siužetas šį kartą pabaigoje yra kiek banalokas ir klišinis, kas mane kiek nuvylė. Ne, jis nėra banalus jau nuo pradžių. Šokiruojančių ir šiupuliuojančių pavienių dalykų išlieka iki pat galo, tačiau tas išdavystės momentas taip ir kala visada galvon: ne, nu tai tipo ir vėl?!

Video intarpai čia buvo įspūdingi kaip niekad! Vien jau dėl jų būtų verta pereiti visą žaidimą. Siužeto vingiai taip pat įdomūs. Tačiau nebeliko įspūdingų didelių monstrų kovų. Liko viena nuvalkiota žaidimo anonsų kova ir dar vos kelios. Net pati pabaiga nebuvo tokia šokiruojanti ir grandioziška, kaip kad buvo galima tikėtis palyginus su visu likusiu žaidimu.

Tačiau visas žaidimas yra grandiozinis! Beje, nepaminėjau fakto, kad šioje dalyje yra ir daugelio žaidėjų režimas. Apie jį pakalbėti taip pat reikia, nes tai visai atskiras dalykas nuo žaidimo.

Kelias dienas po žaidimo įsigyjimo mačą rasti buvo gana sudėtinga, tačiau jau po geros savaitės viskas susitvarkė. Daugelio žaidėjų režimas nieko unikalaus pasiūlyti negali. Tiesa, yra velniškai smagu matyti visus aizekus nekromorfo akimis, išbandyti jų galias, tačiau tai ir yra viskas. Ten tėra skerdynės pavadimu „Išlik tas kelias minutes gyvas“. Aišku, žaisti yra smagu,tačiau nemanau, kad Dead Space 2 multiplayer režimas pakeistų COD, nes tai yra visai skirtingos kategorijos žaidimai. Siaubą tepalikim Dead Space‘ui, o pasišaudymus tokiems kaip COD.

Tačiau Dead Space vienam yra toks geras žaidimas, kad net neturi kilti abejonių, ar žaisti jį ar ne. Gal jis neišgąsdins kiekvieno, tačiau bet kuris turės sutikti ir pripažinti, kad šis žaidimas yra geras ir kokybiškas. O jei nepripažins, aš kaposiuos su juo iki paskutinio kraujo lašo.

Dead Space 2 yra daugiau nei siaubo žaidimas, nors šį kartą gal labiau veiksmo tipo. Tai žaidimas, kuris pasako vieno žmogaus istoriją ir nupasakoja siaubą, kurį jam teko patirti. Kaip kartą skaičiau, kiekvienam tam tikras žaidimas turi būti skirtas. Manau, Dead Space 2 yra žaidimas, kuris turi būti skirtas Tau aukštesniųjų jėgų, tarkim lemties, jei nori pajausti visą jo vidinį grožį, po sienas nutėškusiais kraujais. Tiems, kuriems žaidimas nėra skirtas, turiu pasakyt, kad tai yra geras ir kokybiškas žaidimas. Vieni čia gali rasti tik nublizgintą grafiką, kiti kažką daugiau, tačiau po peržaidimo abejingų neliks, kaip ir po pirmos dalies.

Kita vertus, nors po šio žaidimo ir įsimylėjau galutinai šią seriją, nesusilaikysiu nepasakius, kad iš antrosios dalies jau buvo išspausta praktiškai viskas. Kadangi išbandyti daugiau naujovių kūrėjai pabūgo, o tik viską gludino iki tobulybės, žaidimas gali būti per daug užkankintas. Todėl kiek nusiminiau išgirdus, kad gali pasirodyti nauja žaidimo dalis., nors turbūt negalėčiau apsakyt žodžiais, kaip labai jis man patiko.