„The First Templar“ yra vienas iš tų bandymų religijai priklijuoti konspiracinę etiketę, taip pat tai yra žaidimas galintis sukelti giliai atmintyje tūnančius prisiminimus. Apie religija kiekvienas atsakys pagal save, aš bandžiau save įtikinti, kad tai bus bent minimalus atkirtis „Assassin’s Creed“ žudikams, visgi pagrindinis veikėjas Celian’as – tamplierių ordino riteris. Tiesa po ekraną lakstys ir kiti pagalbininkais apsimetantys padėjėjai, bet apie juos kiek vėliau.

Taigi prisiminimai, jų būna gerų ir būna blogų, bijau, kad jų reikia visokių, o tokius „The First Templar“ kuo puikiausiai iš palėpės ir traukia. Prieš gerus septynis metus buvo tokia „Knights of the Temple“ serija, tas pats kryžiuotis ir kryžiaus žygiai, tas pats kalavijas ir skydas, žodžių šovęs frazę, kad „The First Templar“ yra dvasinis „Knights of the Templar“ pasekėjas greičiausiai labai nesuklysčiau.

Konspiracijų narpliojimas gali būti labai subtilus šaltinis įdomioms idėjoms perteikti, konceptas kalba apie Šventojo Gralio paieškas, kurios ir taip jau ne kartą apkalbėtos, nieko prieš tai neturiu, bet kaip ta pati konspiracija pradeda iškraipyti istorinius faktus ir pereina prie fantasy lygmens darosi rūgštu. Pavyzdžiui tokie mutavę humanoidai su kuokomis, ūgio su lyg medžiais, o ir šeimininką žiūrėk turi, na kas čia dabar per erezijos? Tokių proveržių nėra daug, bet kaip vieną kartą pamatai, deja jau niekad nepamirši.

Siužeto tėkmė atsiskleisti neskuba, du tamplieriai ir atrodo visiškai nereikšminga užduotis. Kodėl nereikšminga? Ogi todėl, kad tiems tamplieriams nusispjaut, Gralio paieška tai lyg koks šalutinis užsiėmimas, o visa kita kasdienybė kaip ir visur, na suprantat, pasaulio gelbėjimas ir kiti panašūs dalykai. Pakeliui užklydom į Akrę ir dviese sugebėjom ištraukti jau apsvilusias ordino galūnes. Pasirodo mano valdytas tamplierius Celian’as ne ką nenusileidžia Altairui ar kitiems, atlaikyti keliasdešimt ginkluotų vyrų forto viduje, o tada katapultomis atbaidyti likusiuosius. Vaikų žaidimai!

Reikalams pasitaisius lauruose tamplieriai nemiegos, staigus krovimosi langas ir tavęs čia lyg nebūta. Apskritai, kaip galima įsijausti į istorijos svarbą jei jautiesi nereikalingas? Lygių įvairovė yra pakankamai plati, bet perėjimai tarp jų ir visa likusi istorijos teka yra kaip storais gabalais sukapota kaimiška dešra. Čia vienas iš tų atvejų kaip sutikus draugą norinti pasigirti naujos knygos įveikimu vis kartoji kas toliau? Pikta, nes mintis yra visiškai neprasta ir atradus tinkamą būdą kaip tą mintį papasakoti galima tikėtis sėkmės. Galbūt toks braižas būtų lipęs prieš gerą penketą metų, bet tikrai ne šiandien. Galbūt todėl „The First Templar“ man ir primena senosios kartos nuotykius.

Artimus tamplierių santykius dar žaidimo pradžioje sudrumsčia išvaizdi kulminacija – Marie. Nors dviejų kryžiuočių kompanija atrodė įtikinau, damos neatsisakysi. Pasirodo ji dar ir durklais naudotis moka ir šiaip labai paslaugi. Išgelbėjai gyvybę tai dabar ir sekioja, jokių įtikinamų klausimų, jokių įsimintinų pažadų. Gaila, kad protagonistas Celian’as tvirtos valios vyrukas į galvą įsikalęs ordino kodeksą.

Susipratęs, kad revoliucija čia nekvepia ir istorija manęs netenkina pradėjau ieškoti kitų kablių, padėčiai taisyti. Keista, bet ir būdamas priešiškos nuomonės sugebėjau rasti sau kažką tokio kas tilptų „oldschool“ pavadinime. Kardas ir skydas, štai kur mano išsigelbėjimas! Nors ir animacijos nėra labai sklandžiai išdirbtos, o ir visa kovos mechanika padaryta primityviai, kardas ir skydas mane papirko. Tai pablokuoji, tai su skydu per kupra užmeti, tai koki kombo surezgi, pasigroži sulėtintais pribaigimais ir judi toliau. Nesupraskite klaidingai, čia nėra nieko naujo, bet kol rimtesni projektai bando ieškoti kažkokių inovacijų „The First Templar“ žengia atgal ir kartoja senosios kartos pasiekimus. Laimėjimo čia nėra, bet manipuliacija nostalgija gali pralaužti kažkokius plonesnius ledus.

Besimosikuodamas skydu nejučia pradėjau galvoti, kiek ilgai tai tęsis ir kaip greitai tai virs kankinimu. „Haemimont Games“ stengėsi kaip įmanydami, įgūdžių medis pasiskolintas iš RPG žanro, ordino istorija įamžinta runose, įvairios skrynios su lobiais naujiems apdarams ar ginkluotei rinkti ar net šalutinės užduotys. Pastangos naikinti monotonijai buvo, bet po gerų keturių valandų žaidėjas vistiek pasmerkiamas liūdnai pabaigai. Atrakinami įgūdžiai įgaunami per greitai, o vėliau juos pakeičia tik atnaujinimai, pašalinė veikla paprastai nėra įdomi ir tenkina tik tuos kurie užsibrėžė surasti visus blizgučius ant sienos. Vidutinį sudėtingumo lygį pasirinkęs žaidėjas yra pasmerktas beveik dešimčiai valandų veiksmo, kuris įpusėjus pradeda lysti per gerklę. Arba kurti trumpesni arba ieškoti būdų įvairovės vėjams pagauti, reikia balansuoti.

Gintis galima tokiais argumentais kaip kitas veikėjas, kurį gali bet kada perimti, bet esmės tai nekeičia, net ir naudojant durklus vietoj kardo ir skydo įspūdingo pokyčio nepamačiau. Palikus kovas lieka daug lakstymo, čia vėlgi norom nenorom prisiminiau kaip seniau buvo klijuojami lygiai. Vienas masyvus kompleksas, bet norint patekti vos už kelių metų esantį pastatą turi sukti kelis ratus, vos ne labirintais ir tik tada pasiekti tikslą. Patiko toks tamplierių sugebėjimas aptikti pėdsakus, kombinuojamas su ėjimo rėžimu tamplierius pažymi kur nors sekančius pėdsakus. „Eagle vision“ analogas? Ezio greičiausiai pavydėtų. Tarp kitko manasis kryžiuotis ir kapišoną nešioja ir prisėlinęs (o taip, pasirodo tamplieriai ir tai moka) sprandus sėkmingai nusuka, ar tik ne per daug čia sutapimų gaunasi?

Pamenu kažką apie kooperatyvų rėžimą, kuris konsolininkams gal ir būtų aktualus pasireiškimas, bet PC fronte teko mėgautis dirbtinio intelekto kompanija. Bet ši pastraipa ne apie jų bukumą, kaip būna paprastai, tiesa sakant jie nesimaišo po kojomis ir mūšio lauke suteikia šiokią tokią naudą. Pastraipa apie kooperatyvius lygius, o ką ir tokių čia būną? Pasirodo būna ir veikia tai gan sklandžiai, dažnokai teko lankstyti svirtis, o kitam veikėjui pralindus ieškoti sienoje paslėptos rankenos. Pasitaikė ir sadistiškų „Prince of Persia“ stiliaus lygių su pjūklais ir ietimis, mano nuostaba boto valdomas personažas jų išvengė, o aš, na iš trečio karto irgi.

Žodžiu yra atrodo visko ir kartu nieko, anų dienų elementai gali maloniai priminti „Enclave“ laikus, bet inovatyvių sprendimų stoka gadina visus reikalus. Net žiūrint iš šono žaidimas niekaip negali lygintis su šių dienų produktais, veikėjai šnekėdami žiaukčioja kaip žuvys, dialogai kraupūs, modeliai kampuoti, tekstūros dar dar. Kitas niuansas yra šio kryžiuočių nuotykio kaina, kuri be nuolaidos dabar siekia apie 40 eurų, produktą ir taip sunku kam nors įpiršti, o kaina tikrai situacijos negelbėja. Bandymas neblogas, bet su tokiu koncepcijos ir kainos santykiu atsitiktinių žaidėjų nenupirksi. Ir tikėjimas čia deja nepadės.