Keturi metai darbo, triskart keitęsis pavadinimas, du skirtingi leidėjai, vienas idealus žaidimas užbaigti vasaros atostogoms — „Sleeping Dogs“.

Šis atviro pasaulio žaidimas pasakoja apie detektyvą Wei Shen, kuris perkeliamas dirbti iš San Francisko į gimtąjį Honkongą. Detektyvui pavedama įsiskverbti vietines organizuoto nusikalstamumo grupuotes, žinomas triadų vardu. Apsimesdamas uoliu nusikaltėliu, Wei Shen ieško įkalčių, kurie leistų įkalinti triadų narius ir, svarbiausia, jų bosus.

Darbą nuo pat pradžių apsunkina kelios aplinkybės. Visų pirma, kai kurie aktyvūs triadų nariai yra detektyvo vaikystės draugai, kuriems jis jaučia šiokį tokį gailestį. O visų antra, Wei Shen yra įsitikinęs, jog viena Honkongo grupuotė yra tiesiogiai atsakinga už jo sesers potraukį narkotikams, dėl kurio ji vėliau pasimirė. Policija būgštauja, kad agentas netaptų savo vaikystės bičiulių „stogu“ ir kad nesiimtų keršyti už seserį. „Sleeping Dogs“ siužeto ašis — pagrindinio herojaus balansavimas tarp darbo ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimo, žaidimo eigoje tai vienam, tai kitam paimant viršų.

Kažkur girdėta? Tikriausiai jau esi matęs panašia idėja paremtus filmus, tokius kaip „Donnie Brasco“, „The Departed“ bei jo rytietišką originalą „Internal Affairs“. Jie žiūrovams pademonstravo, kokie turi būti įtempto siužeto filmai. Kad ir kaip stengtųsi, „Sleeping Dogs“ net savo pačiose intensyviausiose vietose nepriartėja prie šių filmų generuojamos įtampos. Visame žaidime buvo gal tik du epizodai — iš jų vienas pradžioje, kitas — pabaigoje, — kai turėjau pagrindo nerimauti dėl pagrindinio veikėjo ateities.

Apskritai, kalbant apie „Sleeping Dogs“ personažus, dauguma jų yra tipiniai gangsteriai su bespalvėmis asmenybėmis — puiki žaliava Wei Sheno kumščiams bei ginklams. Kai kurie antraplaniai veikėjai gan charizmatiški ir savaip imponuojantys, tačiau jie negauna progos atsiskleisti — šokinėjimai tarp personažų per dažni ir per staigūs. Nespėji pažinti vieno, o jau leki prie kito. Ir taip ko ne visą laiką.

Sportišką tempą diktuoja misijų struktūra. Visas žaidime esančias užduotis galima nesunkiai suskirstyti į tris grupes: policijos, triados bei papildomas misijas. Iš policijos ir triados narių gaunami pavedimai yra privalomi siužeto vystymui, o papildomos užduotys vykdomos pagal individualius poreikius.

Triados misijų yra bene daugiausiai. Wei Shenas aktyviai demonstruoja neišmatuojamą atsidavimą triados labui. Jis dirba vairuotoju, reketininku, šaltakraujišku mušeika ir šauliu. Jei esi susidūręs su „Grand Theft Auto“ bei „Mafia“ žaidimais, gali maždaug įsivaizduoti, ko galima tikėtis iš triados misijų. Be abejo, bus ir išimčių. Tarkime, vienoje misijoje reikės prasmukti į gerai saugomą namą ir nusiaubti jį taip, kad prietaringas šeimininkas pamanytų, jog čia lankėsi piktosios dvasios.

Atlikdamas policijos pavedimus, Wei Shen elgiasi žymiai rafinuočiau. Jis ne tik padeda atmazgyti bylas, kurių nesugeba išspręsti tenykščiai pareigūnai, bet ir užsiima savo pagrindiniu darbu — renka įkalčius prieš kitus triados narius. Jiems nematant, Wei Shen slapčiomis įtaiso pasiklausimo bei filmavimo įrangą, fotografuoja vykdomus nusikaltimus, įsilaužia į kompiuterius ir panašiai. Kartais detektyvas netgi turi persirengti, kad galėtų patekti į akylai saugomas vietas. „L.A. Noire“ lygio tyrimų nesitikėk, bet tai vis geriau, nei be atvangos knežinti banditų snukius.

Iš pradžių „Sleeping Dogs“ muštynių sistema varo į neviltį. Kovos stilius lyg ir matytas, primenantis naujausius „Batman“ žaidimus, tačiau niekas neveikia taip, kaip turėtų: sunku nusitaikyti į priešą, personažas periodiškai sustingsta vietoje, sudėtinga išvengti smūgių. Bet taip būna tik pačioje pradžioje. Paskui, kai būni perkandęs judesių veikimo schemą, viskas atrodo logiška ir intuityvu. Valdomas herojus gali įvaldyti nemažai naujų judesių, kuriuos itin paprasta atlikti — tikrai nereikės išmokti autostrados ilgio mygtukų kombinacijų. Be viso to, detektyvas sugeba kūrybingai išnaudoti aplinką. Pavyzdžiui, pačiupęs priešą trinkteli jį į sieną ar persveria nelaimėlį per turėklus. Dar kiečiau atrodo, kai panaudoji kūrėjų iš anksto paruoštus aplinkos objektus, sakykime, pakari savo oponentą ant nuo sietyno nutįsusios kilpos arba įstatai jo marmūzę į kondicionieriaus kompresoriaus sraigtą.

Kuo groteskiškiau nužudai priešiškos gaujos narius, tuo daugiau triados patirties taškų gauni. Bet tuo pat metu privalai saugotis, kad nenukentėtų eiliniai miesto piliečiai bei jų turtas — už tai atimami policininko patirties taškai. Už abiejų rūšių patirties taškus mokomasi specialių policininko arba triados nario įgūdžių. Iš jų tik nedidelė dalis yra pigūs statistinių duomenų pagerinimai — beveik visi sugebėjimai, kuriuos galima įvaldyti, yra unikalūs ir reikšmingai praplečiantys valdomo herojaus galimybes. Tarp policininko įgūdžių rasi netgi madingąjį laiko sulėtinimą, o pasirausęs po triados nario sugebėjimų sąrašą aptiksi gimnastiškų Jet Li stiliaus kovos judesių bei žiaurių triukų su šaltaisiais ginklais. Gaila, kad prieiga prie skirtingų įgūdžių yra vienintelis dalykas, kurį sąlygoja Tavo veiksmai žaidime, — siužeto, net ir paviršutiniškai, įtakoti negalima.

Lyg skirtingų patirties taškų dar būtų maža, žaidime egzistuoja dar ir atskiras reputacijos stulpelis, pavadinimu „Face meter“. Jis užpildomas patirties taškais, gautais už šalutines misijas. „Face meter“ irgi suteikia specialius įgūdžius ir įvairiausius patogumus. Pavyzdžiui, pasiekus tam tikrą reputacijos lygį, Wei Shen gali paliepti, kad jam pristatytų iš anksto pasirinktą automobilį ar motociklą.

„Sleeping Dogs“ turi labai silpną fizikos apskaičiavimo variklį, bet tai nei kiek netrukdo. Transporto priemonės vikrios lyg animaciniuose filmukuose. Net ir skriedamas pačiu didžiausiu greičiu sugebėsi išvengti avarijų. Raižyti saules, įvažiuoti į posūkius užtraukus rankinį stabdį, šokinėti iš vienos juostos į kitą, — šiems viražams nereikalingi jokie ypatingi vairavimo talentai.

Aišku, neapsieita ir be ginklų — koks gi kietas vyrukas be jų? Wei Shen moka naudotis priedanga, o taip pat šaudyti iš už jos. Vis dėlto šaunamųjų ginklų naudojimas labai siauras. Susišaudymai vyksta tik tam tikrose lygių atkarpose, kurių pradžioje Wei Shen lyg tyčia randa kur nors be priežiūros paliktą ginklą. Ginklai žaidime „Sleeping Dogs“ yra tarytum laikinas pastiprinimas, visai kaip koks stacionarus kulkosvaidis karinėse šaudyklėse, prie kurio gauni prisiliesti tik tuomet, kai iš priekio artinasi tuntai kareivių. Šaudytis žaidime ganėtinai smagu, tik kiek erzina šleivokas valdymas vaikščiojant.

„Sleeping Dogs“ atkuriamas Honkongas nėra labai didelis — 1 kvadratiniu kilometru mažesnis už Majamio kopiją iš „Grand Theft Auto: Vice City“. Tačiau dydį kompensuoja visokios smulkios detalės, kuriomis nupenėtas „Sleeping Dogs“ pasaulėlis. Mieste galima išvysti tokias įžymias vietas kaip Honkongo parodų rūmus, HSBC dangoraižį, Aberdyno uostą ir kitas. Vietiniai gyventojai teigia, kad jos žaidime perteiktos labai skrupulingai.

Vizualiai „Sleeping Dogs“ atrodo dieviškai, o ypač tuomet, kai sutemsta ir pradeda pliaupti lietus. Vaizdas kažkuo primena „Need for Speed: Underground“ žaidimus, prie kurių, beje, dirbo nemažai tų pačių kūrėjų kaip ir prie „Sleeping Dogs“. Vaizdas ekrane labai ryškus ir gyvybingas: labiausiai į akis krentantys plotai nukloti aukštos rezoliucijos tekstūromis, visur kur tik pasisuki matai daug šviesos šaltinių ir dar daugiau ant šlapio asfalto žaižaruojančių atspindžių. Veikėjų fizionomijos irgi kruopščiai detalizuotos, tačiau veidų animacijos stokoja plastiškumo, o lūpos — sinchronizacijos su balsu.

„Sleeping Dogs“ nėra trumpas žaidimas. Priklausomai nuo tempo, siužetinė kampanija gali tęstis apie 20 valandų, o papildomos misijos — dar kokių dešimt. Daugelio žaidėjų režimas būtų padidinęs žaidimo vertę, bet jo čia nėra — leidžiama tik palyginti savo statistinius duomenis su kitų žaidėjų charakteristikomis.

Kai kurie „Sleeping Dogs“ elementai galėjo būti nušlifuoti geriau, tačiau visumoje žaidimas išėjo labai stiprus, pranašesnis už nemenką dalį šiemet išleistų konkurentų. Būtent taip ir reikia pradėti naujas frančizes.